-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
2023 metais mokslininkai padarė labai įdomų atradimą. Prie Japonijos krantų, 8 336 metrų gylyje žemiau jūros lygio, jie aptiko Pseudoliparis belyaevi rūšies gleivažuves.
Šios būtybės jau seniai žinomos mokslui, tačiau tai, kad jos gali gyventi tokiame dideliame gylyje, mokslininkams buvo labai netikėta.
Pasak mokslininkų, pasaulyje nėra kitų gyvūnų, gyvenančių taip giliai vandenyje.
O kas žinoma apie tuos, kurių gyvenimas po žeme – giliai olose ar net urvuose?
Pasaulyje daug gyvūnų, įsikūrusių olose po žeme. Žymiausi iš jų kurmiai – jie akli, tačiau savo naguotomis letenomis puikiai kasa žemę.
Jų lizdų kameros gali būti iki 2 metrų gylyje ir, tiesą sakant, verta pripažinti, kad šis skaičius nėra ypač įspūdingas. Tai šiek tiek daugiau nei suaugusio žmogaus ūgis.
Tą patį galima pasakyti ir apie plikuosius smėlrausius. Šie ne itin gražiai atrodantys padarai gali gyventi iki 30 metų, todėl jie pasaulyje tarp graužikų yra ilgiausios gyvenimo trukmės rekordininkai.
Mokslininkai šias būtybes tyrinėja ilgą laiką, mat jose gali aptikti raktą kuriant vaistus nuo senėjimo. Nors „nuogaliai“ smėlrausiai stebina gebėjimu ilgai gyventi, bet negali nustebinti savo urvų gyliu – įsikasa tik iki 2 metrų.
Kurmiai ir plikieji smėlrausiai nėra savo buveinių gylio rekordininkai.
Daugelyje šaltinių teigiama, kad giliausiai gyvenantis požeminis gyvūnas yra vabzdys Plutomurus ortobalaganensis. Šis mažas, vos iki 3 milimetrų ilgio padaras neturi akių, bet turi keletą galūnių ir gali judėti.
Šis buveinės gylio rekordininkas aptiktas 2010 m. viename giliausių pasaulio urvų – Krubera-Voronya (Abchazija). Pačios urvo formacijos gylis siekia 2191 metrą. Naudojant masalą, paprastą sūrio gabalėlį, nuostabūs padarai buvo išvilioti iš 1980 metrų gylio.
Per tyrimą mokslininkai padarė išvadą, kad jie minta grybais ir visokiais biologinio irimo produktais.
Tačiau kiti šaltiniai teigia, kad giliausiai gyvenantys požeminiai padarai yra velnio kirminai. Kalbame apie apvaliąsias kirmėles, nematodus, kurių kūno ilgis taip pat neviršija kelių milimetrų. Dėl kirminų skleidžiamos mitinius demonus primenančios šviesos mokslininkai pavadino juos Halicephalobus mephisto, suteikdami Mefistofelio vardą.
Su šiomis požeminėmis būtybėmis pirmą kartą susidurta 2011 m., kai tyrėjai dirbo aukso kasyklose Pietų Afrikoje.
Didžiausias gylis, kuriame aptikti šie gyviai, siekė 3600 metrų.
Jie gyveno mažose balose, kurių vanduo buvo įkaitęs iki 48 laipsnių Celsijaus.
Analizė parodė, kad šiems požeminiams vandenims jau iki 12 tūkst. metų.
Pasak kalnakasių, jie labai išsigando, kai vandens sankaupose pamatė kažką juodo, mažo ir vinklaus.
Velnio kirminai yra ekstremofilai – organizmai, galintys išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Jie sugeba egzistuoti ne tik karštame vandenyje, bet ir skysčiuose, kuriuose yra minimalus deguonies kiekis.
Nustatyta, kad jie dauginasi nelytiškai ir minta požeminėmis bakterijomis.
Velnio kirmėlių atradimas buvo labai svarbus mokslo laimėjimas.
Iki tol niekas niekada nematė daugialąsčių organizmų, gyvenančių daugiau nei 2 kilometrų gylyje. Bakterijos gali gyventi giliau, tačiau sudėtingi organizmai – ne.
Beveik visi dideliame gylyje gyvenantys gyvūnai neturi akių. Ant jų galvų gali būti taškų, primenančių regėjimo organus, tačiau jie neatlieka jokios naudingos funkcijos.
Taip yra dėl to, kad dideliame gylyje nėra saulės šviesos, taigi, šiems padarams tiesiog nereikia regėjimo.
Be to, šios rūšies gyvūnai ir patys beveik neturi spalvos – yra balti arba turi skaidrius kūnus.
