-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ji itin kruopščiai renkasi, ką skaityti, ir pripažįsta, jog visgi vieno literatūros žanro taip ir nepamilusi.
Gimė gana vėlai. Nei vaikystėje, nei paauglystėje daug neskaičiau. Buvau labai judri, norėjau gyvai pažinti pasaulį. Dienos bėgdavo kieme, tad knygoms nelabai ir likdavo laiko. Ir net mokykloje, kai per Kalėdas keisdavomės dovanomis, prisimenu, jog gavusi knygą nusiminiau. Man tai buvo viena prasčiausių dovanų.
Knygos vertę suvokiau daug vėliau, sakyčiau, gana brandžiame amžiuje.
Mokykloje supratau, kad be mokslo niekur, o iš kur ta mokslo šviesa ateis, jeigu ne iš knygų ir mokytojų. Kažkaip po truputį panirau į tai, kuo šiandien gyvenu ir kvėpuoju, ir tai yra mano gyvenimo būdas.
Vienareikšmiškai popierines knygas! Noriu liesti, noriu kvėpuoti knyga, suvokti, kokiame puslapyje esu – elektroninė ar audioknyga neleidžia to patirti.
Tačiau visai neseniai pradėjau mėgautis ir audioknygomis. Daug vaikštau, sportuoju ir klausau jau nebe pirmą knygą. Visgi supratau, kad vis tiek turiu pasiimti popierinę iš bibliotekos, kad pavartyčiau, suprasčiau, kurioje knygos vietoje esu. Popierinė knygą man yra prioritetas.
Neskaičiuoju, bet būna įvairiai. Vasarą skaitau mažiau, nes daug keliauju ir noriu gyvenimą patirti realybėje, nors neseniai perskaičiau mintį, kad skaitymas kai kam yra tikresnė realybė. Bet man vasarą vis dėlto norisi liesti pasaulį visomis juslėmis, o kitais metų laikais skaitau ir per metus perskaitau tikrai ne mažiau kaip trisdešimt knygų. Pavyzdžiui, vien šį rugsėjį jau skaitau penktą.
Šiaip kokiam nors žanrui pirmenybės neteikiu, bet tikrai nemėgstu detektyvų. Vadovaujuosi tokia Giedrės Radvilavičiūtės mintimi, kad detektyvuose visgi dominuoja siužetas ir kai „nušauname“ siužetą, kas gi lieka? Aš knygoje pirmiausia ieškau meninės vertės, gražios literatūrinės kalbos, meninių išraiškos priemonių, tokio ažūrinio nunerto teksto, o siužetas man yra antraeilis dalykas. Jeigu ir siužetas, ir tekstas labai gražus, ko daugiau reikia?
Nors tikiu, kad yra tikrai nemažai detektyvų, parašytų gražiai, meniška kalba.
Skamba taip, lyg paklaustumėte, kurį vaiką labiau myliu (juokiasi). Ne taip paprasta atsakyti, bet man nepaprastai patiko Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, Romeno Gari „Aušros pažadas“. Taip pat visada kaifuoju nuo Gabrielio Markeso kūrybos. Galbūt šitie būtų pagrindiniai autoriai, kuriuos norėtųsi išskirti.
Priklausomai nuo metų laikų būna, kad keičiasi. Kai galva laisvesnė ir daugiau susikaupimo, galiu skaityti ir dalykinę, dokumentinę literatūra, ne tik vien grožinę, o kai daugiau kokių nors darbų ar rūpesčių, norisi lengvesnio turinio knygų. Bet meilės romanų tai jau ne. Šią vasarą bandžiau skaityti, tai net knygų klubo narių atsiprašiau, kad tą knygą pasiūliau (juokiasi).
Galbūt norėčiau susitikti su kuo nors iš vaikiškos literatūros, kokiu Mike Pūkuotuku. Jis toks žaismingas, „nurautas“.
O jei kalbėtume apie suaugusiuosius ir jų literatūrą, norėčiau susitikti su Bela Bakster iš šią vasarą perskaitytos knygos „Prasti reikalai“. Ši knyga ir filmas man padarė labai didelį įspūdį. Manau, tai geriausias filmas, kurį mačiau. Pati norėčiau būti keliautoja, keliauti po nepažintus kraštus. Norėčiau ką nors atrasti, pažinti, patirti, išragauti, susipažinti su naujais žmonėmis, kultūromis.
Taip nutinka labai retai, bet kartais vadovaujuosi taisykle, kad gyvenimas yra per trumpas blogoms knygoms. Knygas renkuosi ypač kruopščiai, vadovaujuosi literatūrinėmis premijomis, kritikų įvertinimais, seku keletą instagramerių, su kuriais skonis daugmaž sutampa.
Suprantu, kad visų knygų neperskaitysiu, todėl ypatingą dėmesį skiriu atrankai.
G. Kartano nuotr.
Tai įvyko prieš devynerius metus, kai dar dirbau Kauno technologijų universitete dėstytoja, bet jau po truputį jaučiau, kad įvyks tam tikrų pokyčių mano karjeroje, nors ją projektavau kaip mokslininkės.
Daug metų dirbau universitete, bet suprasdama, kad su universitetu anksčiau ar vėliau teks atsisveikinti, žinojau, jog man trūks intelektualių diskusijų su apsiskaičiusiais žmonėmis, todėl nusprendžiau čia, bibliotekoje, įkurti knygų klubą.
Panevėžyje, mano žiniomis, tuo metu dar nebuvo nė vieno oficialaus knygų klubo.
Mano draugė turėjo privatų knygų klubą, kuriame dalyvaudavau, ir pagalvojau, kodėl to neišnešus į platesnius vandenis, nesubūrus bendraminčių, su kuriais būtų įdomu diskutuoti.
Knygų klubas mus truputį sustabdo. Į jį atėjus nebūtinai reikia perskaityti knygą ir dalyvauti diskusijoje, bet vis tiek tarsi tikimasi, kad diskutuosi, prisijungsi, o neperskaičius arba paviršutiniškai perskaičius knygą nebūsi visavertis tos diskusijos dalyvis.
Tai paskatina pasidomėti knyga, lėčiau ją skaityti, pagvildenti potekstes, galbūt paskaityti netgi rašytojo biografiją, nes tam tikri kūriniai be šito nėra įkandami.
Neseniai skaitėme Leonoros Karington „Klausymo ragelį“. Knyga daug kam pasirodė keista, net nelabai suprantama, bet kai pasikalbėjome apie rašytojos biografiją, visai kitaip tas kūrinys nuskambėjo.
Kam nors surasti laiko yra tik prioritetų klausimas. Arba tavo gyvenimo prioritetų sąraše yra knygų skaitymas, arba nėra.
Jei ko nors tikrai tikrai nori, tai ir darai. Juk kai nori susitikti kurį nors žmogų, jam visada rasi laiko. Man taip yra ir su knyga. Aišku, kartais kitaip susiklosto aplinkybės, planai sugriūna ir nepaskaitau dieną ar kelias, bet man skaitymas yra gyvenimo būdas, mano esatis.
O skaitymo ritualų neturiu. Dažniausiai skaitau iki vėlumos, vakare. Man turi būti ramu, tylu, nes greitai isiblaškau.
Viena rašytoja yra labai gražiai pasakiusi, kad knygų yra vandenynas, o tų pakrantės putų, tų menkaverčių kūrinių, tikrai daug. Mūsų šalyje taip pat rašo, kas netingi.
Patarčiau renkantis knygą vadovautis tam tikrais anksčiau mano minėtais kriterijais: premijomis, kritikų apžvalgomis, taip pat gali patarti ir bibliotekininkas ar kolega, kuris skaito. Kai kam galbūt dar imponuoja knygynų sudaromi top 10, bet mano įsitikinimu, tie dešimtukai dažnai neturi nieko bendro su aukšta, gera knygos kokybe. Bestseleriai yra popsas, o jis nebūtinai bus aukštos kokybės, nors ir ten pasitaiko gerų kūrinių.
Tiesiog reikėtų nardyti toje terpėje ir po truputį išsiugdo geros literatūros skonis.
Ganėtinai didelė, pastaruoju metu jau stengiuosi knygų nebekaupti, naudojuosi bibliotekų paslaugomis, nes visos lentynos užpildytos, o tie bokštai, kurie pristatyti prie lentynų, neretai dar ir nugriūna (juokiasi).
Knygos jau fiziškai nebetelpa namuose.
Rekomenduočiau Akselio Miuntės „Knyga apie San Mikelę“. Tikrai įdomi knyga apie Kaprio salą, kuri priklauso Italijai, labai graži istorija. Kiek yra ją skaičiusių, nė vienam nebuvo taip, kad nepatiktų. Ten nemažai gyvenimo išminties, filosofijos apie gyvenimo prasmę.
Aš žmonių klausiu, ar jie nori nugyventi vieną gyvenimą ar keletą? Pabūti tose vietose, kuriose niekada nepabūtum ir nenukeliautum, nes knygose juk supresuota tiek patirčių, gyvenimų, skonių, vaizdų.
Tiek visko daug, kad nežinau, kaip galima nenorėti pabūti kažkur kitur pasiliekant vietoje. Nepažįstų nė vieno žmogaus, kuris nemėgsta keliauti, o knygos irgi puiki priemonė tai daryti.
Turiu įsitikinimą, kad jeigu gali nerašyti – geriau nerašyti. Juk yra tiek daug gerų knygų. Nenorėčiau papildyti knygų jūros dar viena grafomaniška knygą, tad nuo rašymo susilaikau.
Jei pradės rašyti ir skaitytojai, kas gi skaitys geras knygas? Geriau liksiu profesionali skaitytoja (šypsosi).
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Goda Kareniauskaitė
