-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš daugiau nei šešis dešimtmečius Antano Šukio tapytos koplyčios jau seniai nebėra, taigi jos likęs atvaizdas irgi gana retas.
Ten, kur dabar įsikūręs Karaliaus Mindaugo motorizuotasis pėstininkų batalionas, kadaise stūksojo Meištavičiams priklausę dvaro pastatai.
Jie buvo už tilto, o koplyčia stovėjo tolokai – kitoje upės pusėje.
A. Šukys pamena, kad sovietmečiu netoli tos vietos apsisukdavo maršrutinis miesto autobusas.
„Autobusas apsisukdavo prieš tiltą per Nevėžį, o koplyčia stovėjo ten pat ant kalniuko. Man labai patiko jos architektūra“, – pasakoja panevėžietis.
Anot jo, koplyčios būta baltos ir su dviem bokšteliais. Jų viršus – rausvas. Tuo metu Pajuostyje buvo įsikūręs sovietų karinis dalinys. Drąsiai šalia tapyti koplyčios įsitaisęs panevėžietis pamena, kad pirmiausia pieštuku piešė eskizą, žymėjosi spalvas. Tapyti planavo namuose. Deja, tąkart nepavyko.
„Atėję kariškiai paklausė, ką piešiu. Sakau: mauzoliejų. Kokį dar mauzoliejų, pasipiktino, Maskvoje yra Lenino mauzoliejus“, – juokiasi A. Šukys.
Kariai atėmė panevėžiečio eskizų albumą ir pagrasino parodyti viršininkui.
Taip pražuvo ne tik pirmasis koplyčios eskizas, bet ir kiti miesto pastatai – albumo niekas negrąžino. Vėliau koplyčią A. Šukys piešdavo jau pasislėpęs už krūmelių.
A. Šukio nutapyta Pajuosčio dvaro koplyčia. P. Židonio nuotr.
Tik praėjus gerokai laiko A. Šukys išgirdo, kad koplyčios nebėra. Jo žiniomis, šis pastatas nuo žemės paviršiaus nušluotas tarp 1960–1970 metų.
„Ten gaisras buvo, o gal net susprogdino. Nieko nebelikę, bet koplyčią turiu paveiksle“, – pasakoja panevėžietis.
Susiradęs seniausią Pajuosčio plento gyventoją jis sužinojo daug įdomaus.
Šioji tapytojui pasakojo į koplyčią kadaise eidavusi giedoti per gegužines pamaldas – vadinamąsias mojavas. Vėliau šventovė buvo paversta sovietų kariuomenės sandėliu.
„Ji dalinyje dirbo virėja. Tuo metu koplyčioje buvo laikomi miltai, kruopos. Jas iš ten atsiveždavo arkliuku“, – pasakoja A. Šukys.
Vėliau koplyčioje, kurioje buvo palaidoti ir Meištavičių mirusieji, sandėliuotos įvairios medžiagos – dažai ir pan.
Kaip joje kilo gaisras, A. Šukys taip ir nesužinojęs. Tik šalia dabar jau nebelikusios koplyčios gyvenantys žmonės jam pasakojo, kad pleškant koplyčiai baiminosi dėl savo namų. Vėliau jos liekanos nugriautos.
Daugiau nei tris dešimtmečius ekskursijų vadovu dirbęs A. Šukys žmones lėktuvais, traukiniais lydėdavo ne tik po daugelį Sovietų Sąjungos respublikų, bet ir po Lietuvą.
„Kai su ekskursija lankydavome Vilnių, nuvažiuodavome į Antakalnio karių kapines. Ten pastebėjau antkapį – tą pieštą koplyčią“, – pasakoja panevėžietis.
Paaiškėjo, kad šis antkapis žymi Meištavičienės kapą. A. Šukys nė neabejoja, kad ten palaidota viena Pajuosčio dvaro savininkių.
Senjoras pasakoja, kad jo senelis bendravo ir su pačiu dvarininku. Kaip spėja – su paskutiniu Pajuosčio dvaro savininku Aleksandru Meištavičiumi, kuris dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė į Lenkiją, o jo dvaras atiteko valstybei.
Senelio pažintis su dvarininku išties įdomi.
A. Šukio seneliai gyveno gerokai už Pajuosčio – Sutkūnuose. Pasak jo, kartą senelis važiavo iš Panevėžio ir arklys sustojo prieš tiltą, net varomas nekėlė kojų. O per tiltą tuo metu turėjo eiti laidotuvių procesija.
„Dvarininkas Meištavičius tą pastebėjo, pradėjo šnekinti senelį, pagyrė arklį. Pastarojo kaktoje buvo žvaigždė, o kojos su baltais „pusbačiais“. Domėjosi, ar senelis neturi parduoti arkliuko“, – pasakoja A. Šukys.
Pasak A. Šukio, vėliau senelis dvarininkui dovanojo kitą arklį.
A. Šukys pasakoja, kad sovietmečiu, kol Pajuostyje dar nebuvo didžiųjų lėktuvų, tvarka buvo laisvesnė. Gyventojai galėjo važiuoti per įgulos teritoriją į miestą. Per ten ir A. Šukio mama į Panevėžio turgų veždavo parduoti grietinę, sūrius. Kad kareiviai praleistų, jiems įbrukdavo kelis rublius. Tekdavo pravažiuoti ir pro minėtą koplyčią.
A. Šukio teigimu, kartą važiuodama pro šalį mama šalia koplyčios išvydo sudaužytus karstus, išmėtytus žmonių kaulus.
Jau daug vėliau vietiniai A. Šukiui pasakojo, kad netoliese gyvenusieji surinko išdarkytus palaikus ir palaidojo šalia koplyčios.
Antanas Šukys. P. Židonio nuotr.
Pajuosčio dvaras ėmė kurtis XVI amžiaus pabaigoje.
Nuo XVII amžiaus pabaigos iki pat Pirmojo pasaulinio karo dvaras priklausė Meištavičių giminei. Kaip yra rašęs šio dvaro istoriją tyrinėjęs žinomas Panevėžio krašto kraštotyrininkas Petras Juknevičius, paskutinis savininkas buvo Aleksandras Meištavičius. Ši labai prieštaringa asmenybė ėjo įvairias valstybines pareigas carinėje Rusijoje ir tarpukario Lenkijoje. Su žmona A. Meištavičius susilaukė septynių vaikų, jų žymiausias – kunigas, istorikas Valerijonas Meištavičius. Tarpukariu blogėjant Lenkijos ir Lietuvos santykiams, dvaro savininkas A. Meištavičius pabėgo į Lenkiją. Apleistą dvarą Lietuvos valdžia konfiskavo.
P. Juknevičius yra pasakojęs, kad koplyčios atvaizdą matęs tik nepriklausomybės pradžios miesto laikraštyje šalia straipsnio apie šią koplyčią. Ten įdėta dar 1925 metų sausio pradžioje daryta jos nuotrauka.
Straipsnyje minima, kad pokariu sovietų aerodromo vadovybė koplyčią buvo pavertusi sandėliu. Rūsyje, kur buvo palaidoti Meištavičių giminės žmonės, buvo laikomos daržovės, o pačioje koplyčioje – įvairus inventorius. Remiantis senųjų gyventojų pasakojimais, teigiama, kad gerokai vėliau sovietų kareiviai koplyčią padegė, o paskui nugriovė.
„Kai kasė pamatus garažams, iš ekskavatoriaus kaušo, sako, pasipylė koplyčioje ir jos šventoriuje palaidotų Meištavičių artimųjų bei dvariškių kaulai“, – rašyta tame straipsnyje.
