Įspūdingas lūpų dažų amžius

Netoli Irano miesto Džirofto 2001 metais archeologai atkasė puošnų buteliuką, pagamintą iš mineralo chlorito. Mažame inde mokslininkai aptiko įvairių raudonų medžiagų mišinio ir kvepiančių augalų dalelių.

Buvo nesunku atspėti, kad tai senoviniai lūpų dažai, kuriais moterys paryškindavo savo grožį. Tik neseniai, praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, mokslininkai išanalizavo radinį ir išsiaiškino, kad lūpų dažai pagaminti prieš daugiau nei tris tūkstančius metų.

Tai dar vienas įrodymas, kad žmonės kosmetiką naudojo nuo bronzos amžiaus. Šis atradimas taip pat gali įrodyti, kad kosmetiką išrado žmonės, gyvenę dabartinėje Irano teritorijoje.

Kur ir kada išrasta kosmetika?

Naujausi moksliniai darbai atskleidė, kad šie seniausi lūpų dažai pagaminti prieš 3700 metų. Tiesą sakant, šis radinys labai archeologų nenustebino – anksčiau mokslininkai jau buvo aptikę senovinių vokų šešėlių, akių pieštukų ir kitos kosmetikos pavyzdžių. Ir jie visi buvo pagaminti maždaug bronzos amžiuje dabartiniuose Artimuosiuose Rytuose ir Egipte.

Tačiau lūpų dažai iš Džirofto turėjo vieną įdomią išskirtinę savybę. Paprastai visa senovinė kosmetika tamsi, o mokslininkai lūpų dažuose rado dažų, suteikiančių jiems raudoną atspalvį.

Seniausių lūpų dažų sudėtis.

Seniausi lūpų dažai

Archeologai butelio viduje rado tik miltelius. Didžiąją jų dalį sudarė hematitas, plačiai paplitęs geležies mineralas, turintis intensyvią raudoną spalvą. Norint šiek tiek patamsinti raudoną atspalvį, į kompoziciją buvo pridėta manganito, braunito ir kitų mineralų. Tarp komponentų mokslininkai taip pat aptiko augalinių pluoštų. Labiausiai tikėtina, kad augalai pridėti tam, kad lūpų dažai įgautų malonų aromatą.

Tačiau mokslininkus suglumino milteliuose rastas kvarcas. Remiantis viena versija, šio mineralo buvo dedama į lūpų dažus, kad jie spindėtų saulėje. Kita versija sako, kad kvarcas tiesiog atsilupo nuo buteliuko per daugelį tūkstančių metų. Kol kas niekas tiksliai nežino, kuri iš šių versijų teisinga.

Senovės kosmetika

Mokslinio darbo autoriai pažymi: kad ir kokia būtų lūpų dažų spalva, jų sudėtis stebėtinai primena šiuolaikinės kosmetikos receptą. Tiesa, dabartiniuose lūpų dažuose, be dažančių medžiagų, pridedama stabilumo suteikiančio vaško, lūpas minkštinančio ir drėkinančio aliejaus bei medžiagos, apsaugančios nuo išorinių poveikių.

Pats senovinių lūpų dažų buteliukas papuoštas puikiu ornamentu ir yra, anot archeologų, „nepanašus į nė vieną iš dabar žinomų tokių objektų“.

Tuo remdamiesi mokslininkai mano, kad jau bronzos amžiuje visų rūšių kosmetika buvo dedama į tam tikros, atskiroms rūšims būdingus formos indus. Taip daro kosmetikos gamintojai ir dabar – kremai dažniausiai parduodami žemuose ir plačiuose indeliuose, lūpų dažai – ilgose talpyklose su išstūmimo mechanizmu ir pan.

Laikui bėgant kosmetika tapo sudėtingesnė ir plačiau paplito.

Sprendžiant iš archeologinių radinių, kosmetikos gaminius naudojo Senovės Egipto gyventojai, jie buvo populiarūs ir tarp graikų bei romėnų. Pavyzdžiui, egiptiečiai alavijų sultimis drėkino odą, akių vokus tepdavo juoda mineraline pudra, kad akys būtų išraiškingesnės.

Senovės graikai ir romėnai turėjo lūpų ir skruostų dažų, kurių pagrindiniai komponentai buvo natūralūs dažikliai ir vaškas, receptus.

Noras atrodyti įspūdingiau ar paryškinti gamtos duotą fizinį grožį veikiausiai būdingas žmogui nuo neatmenamų laikų.

Mūsų jau nenustebintų nauji atradimai, kosmetikos naudojimo laikus galbūt nukeliantys iki Homo sapiens ištakų.