Kurti įkvepia išgyventi jausmai

Kurti įkvepia išgyventi jausmai

Vėl sulaukėme literatų iš Pasvalio P. Vileišio gimnazijos kūrinių. Tradiciškai jiems užleidžiama birželio tribūna. Šioje gimnazijoje į jaunųjų kūrybą žvelgiama ypač rimtai, bandantieji kurti yra pastebimi ir globojami.

Greta Bedalytė (10 kl.)

„Nauja gimnazija, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja – nauji mano gyvenime dalykai atvėrė ir naujas mano galimybes. Kurti įkvepia išgyventi jausmai, gamta. Vos tik kilus įkvėpimui, pasiimu telefoną ir užrašau mintyse jau susigulėjusius žodžius, o kai turiu laisvo laiko – viską perrašau į balto popieriaus lapą.“

Haiku

1.

Saulė kaitina.

Oras dar labiau šyla.

Lyja žiedlapiais

2.

Žemė žaliuoja.

Guli medžių siluetai.

Kvepia jų žiedais

3.

Iš dangaus krenta

Krištolinė ir balta

Šios žiemos dukra

4.

Kerintis šaltis.

Nesibaigiantis rūkas.

Daugybė lašų

5.

Toks ryškus, trapus.

Mažas žiedelis –

Vasaros sūnus

6.

Pučianti gaiva

Maną veidą paglosto.

Rytmečio žara

7.

Rausvas vakaras.

Matau besileidžiančią

Aistringą saulę

Kova

Protas mano klajoja,

Laksto, bastosi,

Pabėgti nuo manęs ruošiasi.

Man kyla klausimas:

Ką pagalvos kiti,

Kai mano protas pabėgs toli, toli?

Tramdyt, valdyt

Tokį neklaužadą reikia!

Na, bet kodėl jis ant manęs rėkia?

Patricija Mažeikaitė (12 kl.)

Dvyliktoje klasėje mažai bemąstome apie savo pomėgius, laisvą laiką, tačiau literatūrinė kūryba į mano gyvenimą atėjo būtent paskutiniaisiais gimnazijos metais. Rašau esė ir eilėraščius. Be šios kūrybos, gyvenime turiu ir muziką – esu Pasvalio muzikos mokyklos absolventė, dažnai tapau, tačiau tai tik hobis. Dar lankau ir teatro pamokas, šioje srityje matau ir savo ateitį.“

***

Peleninėje apstu

Sudegusių žmogeliukų –

Pakilusių, dūmais išnykusių

Su viltimi prisikelti.

Prasirūkę Dievo plaučiai…

***

Pasauly dusau nuo peripetijų smalkių,

Kol išmokau nebekvėpuoti.

Dabar tik matau nykstančias rūšis,

Matau žmones, nulenktomis galvomis

Einančius į bažnyčią, gal gėda?

Kaltės jausmas – pamirštas,

Lyg fenomenas, istorija, praeitis…

Sunku žiūrėti į akis?

Išmokau nebematyti,

Laikui bėgant, išmoksiu nebegyventi.

***

Lapais kritau rudenį

Į žemę veidu.

Gulėjau prigludusi,

Kol išnykau,

Kol tapau tik dulke.

Tokia, kaip gimiau…

***

Atjautą žemei

Jaučiau pavasarį.

Kaip sunku keltis iš nieko –

Kaip žolei,

Kaip gėlei,

Kaip kūnui.

Sunku rudenį mirus žemei.

Ir aš su ja miriau…

***

Prie turgaus močiutė.

Du skatikai,

Ir žibučių ryšulėlis –

Tavo.

Jos duona…

***

Kaip tylu kambary,

Iš žmonių šurmulio

It bičių avilio grįžus

Namo vakarais.

Nejungi šviesos,

Nes diena nusibodo.

Atsisėdi ant kėdės

Tamsių šešėlių apsupty,

Dūmų šyde ir vyno taurėj

Skandini vienatvę ir save.

Ir daugiau nieko…

Ir vėl eini į Pasaulį

Kiekvieną rytą, visus metus.

Ir nesupranti:

Ar gera vienam?

***

Melancholiškai tapau gyvenimą

Ant pigaus drobės lapo.

Apdažytos rankos išduoda mano prigimtį,

Vargani skarmalai mano buitį,

Šlykštus „PRIMA“ mano bruožus.

Taip melancholiškai tapysiu ir mirtį,

Kelsiu „SALIUT“ už didžiąją schizmą,

Du atskirus pasaulius.

Istorijoje jie griuvo abu…

***

Baltiems klavišams ant galvos

Išsirikiavę juodmarškiniai,

Iškreiptu garsu nusilenkę,

Savo dalią atiduoda baltiesiems.

Lyg šachmatai.

Tik su muzika statai ėjimus…

 

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų