Išgyventi 10 mėnesių skrydžio

Specializuota aukštesniųjų stuburinių klasė – taip moksliškai vadinami paukščiai. Rodos, tokie įprasti, mėgstami ir mylimi, dainose apdainuoti ir dažni socialinių tinklų peržiūrų rekordininkai.

Tačiau išskirtinių pasiekimų sparnuočiai turi ne tik juose. Mokslas žino paukštį, kuris gali skraidyti 10 mėnesių nenusileisdamas ant žemės.

Kas gi šis unikumas?

Trumpas paukštiškas CV

Tai dvikojai, šiltakraujai, kiaušinius dedantys plunksnuoti stuburiniai, turintys sparnais virtusias priekines galūnes, bedančius snapus ir tuščiavidurius kaulus. Paukščiams būdinga sudėtinga nervų sistema, dėl kurios jie lengviau orientuojasi aplinkoje, pastovi ir aukšta (nuo 38 iki 45 laipsnių) kūno temperatūra. Ir tai toli gražu dar ne viskas, ką galima apie juos pasakyti.

Šiandien mokslininkai žino apie 11 tūkstančių paukščių rūšių egzistavimą. Sparnuočiai daug laiko praleidžia ore, nes tai jiems gyvybiškai svarbu. Visų pirma, skraidydami ieško maisto – iš didelio aukščio jis geriausiai matomas. Be to, gebėjimas skristi padeda jiems pabėgti nuo plėšrūnų ir per trumpą laiką įveikti didelius atstumus.

Žiemą kai kurie paukščiai persikelia į šiltesnius regionus ir pavasarį grįžta atgal, įveikę tūkstančius kilometrų.

Niekuo neišsiskiriantis rekordininkas

Paukščiai, galintys įspūdingai ilgai skraidyti nenusileidę, yra čiurliai. Kalbame ne apie konkrečią rūšį, o apie paukščių šeimą, paplitusią beveik visur. Jų nesutiktume nebent šiauriausiuose ir piečiausiuose mūsų planetos rajonuose, Australijoje, taip pat kai kuriose vandenynų salose.

Čiurliai – maži paukštukai, kurių kūno svoris svyruoja nuo 10 iki 200 gramų. Vidutiniškai jų ilgis siekia vos 18 centimetrų. Visų tipų čiurliai labai panašūs vienas į kitą. Jie turi aptakų kūną, kuris beveik nejaučia oro pasipriešinimo, sparnai kardo formos, o snapas trumpas ir plokščias. Patinėliai ir patelės taip pat neturi ypatingų skirtumų.

Čiurlys – pats vasariškiausias paukštis, mūsų krašte gyvenantis tik 3 mėnesius. Paprastai pirmieji čiurliai iš žiemaviečių Pietų Afrikoje grįžta gegužės 10–15 dienomis, pavėlavusieji dar skrenda iki gegužės galo. Jų pasirodymas visada praneša apie staiga stojusius šiltus orus. Aukštai sukantys ratus sugrįžę čiurliai lengvai pastebimi, o po keleto dienų jau įsidrąsina ir nardo prie pat stogų.

Šie maži sparnuočiai gali susisukti lizdą beveik bet kur. Mokslininkams pavyko jų aptikti medžiuose, giliai urvuose, erdvėse už krioklių, ant namų stogų ir kitose keistose vietose. Daugelis čiurlių rūšių suklijuoja lizdui šakeles naudodami seiles. Kai kurių šios rūšies paukščių namus paprastai sudaro vien tik seilės ir jie žmonių valgomi kaip delikatesas.

Skrydis – čiurlių stichija, nes šie paukščiai niekada nenusileidžia ant žemės.

Jų trumpos kojos, kurių visi 4 pirštai atgręžti priekin, netinka vaikščioti. Maža to – netyčia nukritęs ant žemės ar į žolę čiurlys negali atsispirti ir pakilti.

Dažnai taip surasti čiurliai palaikomi išsekusiais ar sužeistais. Tačiau juos tereikia pamėtėti į orą ir, suplakę sparnais paukščiai kuo sėkmingiausiai nuskris. Skraidydami čiurliai gaudo maistą (įvairius vabzdžius), „medžioja“ vėjo nešamas plunksnas ir šapelius lizdui. Norėdami atsigerti, jie sklendžia prie pat vandens ir snapu braukdami jo paviršių, pasemia gurkšnį, o maudosi lietuje.

Gyvenimas danguje

Aštuntajame dešimtmetyje ornitologas Ronaldas Loklis iškėlė teoriją, kad čiurliai gali išbūti ore iki 10 mėnesių nė karto nenusileidę. Ilgą laiką mažai kas tuo tikėjo, tačiau 2016 m. buvo pateikti įrodymai.

Vykdydama mokslinį darbą, tyrėjų komanda stebėjo 13 sparnuočių, naudodami prie jų kūnų pritvirtintus jutiklius. Kai kuriuos paukščius buvo galima sekti keletą metų, net tuo metu, kai jie migravo iš Švedijos į Sacharos pietus ir po to parskrido atgal.

Kaip ir teigė R. Loklis, čiurliai didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia ore. Tyrime dalyvavę paukščiai sausumoje praleido tik apie du mėnesius per metus. Kai kurie nutūpė tik kelis kartus ir ore praleido 99,5 proc. laiko.

Oro meniu

Kyla klausimas – kaip tokie mažyčiai paukščiukai gali skraidyti 10 mėnesių, jei tam reikia daug energijos? Mokslininkų teigimu, čiurliai skrisdami išnaudoja daug mažiau jėgų nei kiti paukščiai. Taip yra visų pirma dėl to, kad jie mažai sveria, o kūnas aptakios formos. Jiems nereikia dėti daug pastangų norint pakelti savo 200 gramų kūnus į orą, o aerodinaminis liemuo pasižymi labai nedideliu oro pasipriešinimu.

Antra, skraidydami paukščiai minta vabzdžiais, o šių danguje daug. Daugeliu atvejų, norint pasivaišinti „pietumis“, čiurliams užtenka tik šiek tiek pražioti snapą – grobis pats įskrenda į burną. Jie taip pat gali „eiti į tualetą“ ore, kaip tai daro dauguma paukščių.

Trečia, čiurliai gali miegoti tiesiog ore. Mokslininkai pastebėjo, kad kartais šie sparnuočiai pakyla į 2–3 kilometrų aukštį, o paskui lėtai krenta – didelė tikimybė, kad būtent šiuo momentu jie ilsisi. Mokslininkai dar nėra visiškai dėl to tikri, tačiau kito paaiškinimo, kam šie paukščiai tai daro, kol kas nėra.

Tuo metu čiurliai nardydami dangaus žydrynėje net nežino, kokį susidomėjimą jie kelia. Ir gali būti, kad tai apie juos sakoma „laisvi, kaip paukščiai danguje“.

Įdomus faktas

Įdomi čiurlių savybė – jų skleidžiami garsai. Ypač garsiai jie rėkia poravimosi laikotarpiu, taip pat vakarais. Daugelio rūšių čiurliai gali naudoti echolokaciją – taip, taip, šikšnosparniai toli gražu nėra vieninteliai padarai, turintys šį nuostabų gebėjimą.

Čiurliai – ko gero, vienintelė paukščių rūšis Lietuvoje, turinti ypatingą biologinę savybę: jeigu vasarą staiga atvėsta orai, seni paukščiai pasitraukia, o palikti be maisto ir šilumos jaunikliai (dažnai dar pliki) keletą dienų išbūna gyvi. Kitų rūšių paukščių taip palikti jaunikliai žūtų per keletą valandų. Sugrįžę ir jauniklius vėl sušildę tėvai juos prikelia naujam gyvenimui.