-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvos literatūriniame pasaulyje vienu didžiausių autoritetu pripažįstama profesorė, akademikė, literatūrologė, kritikė, eseistė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Vanda Zaborskaitė dažniausiai pristatoma kaip Pasvalio krašto dukra.
Ir iš tiesų prieš 99-erius metus – 1922-ųjų gruodžio 24-ąją, per pačias Kūčias, į šį pasaulį ji atėjo Pasvalio rajone, Vaškuose.
Vaškų miestelis iki šiol gražiai saugo ir puoselėja kraštietės atminimą – jos vardu pavadino biblioteką, prie namo, kuriame būsimoji profesorė gyveno, atidengė memorialinę lentą.
Prieš porą metų Vaškų Vandos Zaborskaitės bibliotekoje buvo atidaryta atnaujinta nuolatinė ekspozicija „Vanda Zaborskaitė – gyvenimo puslapiai“.
Joje eksponuojami išlikę profesorės asmeniniai daiktai, nuotraukos, jos bibliotekos knygos ir kt.
Atnaujintą ekspoziciją sudaro trys interaktyvūs stendai. Juose atskleidžiamos su V. Zaborskaite susijusios vietos, jos atminimo įamžinimo darbai ir veiklos. Pirmasis stendas atspindi profesorės sąsajas su Vaškų miesteliu. Antrame tęsiasi pažintis su tolesniu V. Zaborskaitės gyvenimu Panevėžyje, jos studijomis universitete, darbais. Trečiame stende eksponuojamos nuotraukos, Vaškų bibliotekai dovanotos knygos ir kt.
Panevėžys neatsitiktinai atsiduria V. Zaborskaitės atminimo įamžinimo kelyje – juk gimtuosius Vaškus ji paliko 1924-aisiais – tais metais su tėvais atsikėlė gyventi į Panevėžį, čia augo, mokėsi.
Tad ne tik Vaškų, bet ir Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos fonduose gausu medžiagos apie profesorės V. Zaborskaitės gyvenimą ir kūrybą.
Kaip sako bibliotekos direktorės pavaduotoja Audronė Palionienė, čia saugomas V. Zaborskaitės ir jos tėvų rankraštinių dokumentų fondas, taip pat apie šimtą V. Zaborskaitės įdukros Virgilijos Stonytės dovanotų profesorės bibliotekos knygų ir kt.
Panevėžyje V. Zaborskaitė buvo aktyvi miesto viešosios bibliotekos skaitytoja, ji tiesiog gyveno knygų pasaulyje, be to, buvo skautė, Berniukų gimnazijoje veikusios J. Lindės-Dobilo įkurtos „Meno kuopos“ dalyvė, pripažinta lyderė, anksti nusprendusi studijuoti lituanistiką, tapti literatūros tyrinėtoja.
Pasirodo, V. Zaborskaitė, iki vienuolikos metų namuose mokyta, į pirmą Panevėžio mergaičių gimnazijos klasę atėjo 1933-iaisiais, tačiau mokslus baigė ir brandos atestatą gavo jau kitoje – buvusioje Berniukų gimnazijoje.
Mat 1940-aisiais, pirmosios sovietų okupacijos metais, buvo imtasi švietimo reformos ir tuoj pat pradėtos sudaryti mišrios klasės – tad dalis mergaičių buvo perkeltos į buvusią Berniukų gimnaziją, jau pervadintą 1-ąja vidurine mokykla. Tarp perkeltųjų atsidūrė ir V. Zaborskaitė.
Gimnaziją ji baigė 1941 metais. Tuomet, kai laikas žengti į savarankišką gyvenimą abiturientams buvo labai sudėtingas.
Apie V. Zaborskaitę nemažai medžiagos surinkęs žinomas krašto istorijos puoselėtojas, buvęs J. Balčikonio gimnazijos vadovas ir šios mokyklos muziejaus įkūrėjas šviesaus atminimo Vytautas Baliūnas pateikia tokius V. Zaborskaitės prisiminimus: „Paskutinė abitūros egzaminų savaitė sutapo su pirmųjų išvežimų tragedija. Apie išleistuves niekas negalvojo. Birželio 22 dieną prasidėjo karas. Atestatus atsiėmėme gimnazijos raštinėje. Kiekvienam buvo pridėta Lenino (ar Stalino) biografijos knygelė. Visos jas sumetėme nuo tilto per Nevėžį. Su viltimi laukėme ateities, neįsivaizduodami, kokiais neįtikėtinais pavidalais ji mums atsiskleis.“
Iš Panevėžio mergina išvyko studijuoti į Vilnių, tačiau kuriam laikui universitetą uždarius, grįžo į Panevėžį ir dirbo lietuvių kalbos mokytoja Mergaičių gimnazijoje – dabartinėje V. Žemkalnio gimnazijoje. Dirbdama studijavo savarankiškai.
Lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete ji baigė 1946 metais, toliau mokėsi Lietuvos mokslų akademijos aspirantūroje.
Gabi lituanistė pakviesta dėstyti į Vilniaus universitetą, tą darbą dirbo 1950–1961 metais.
Tačiau apkaltinta marksistinei ideologijai neatitinkančiomis pažiūromis iš universiteto V. Zaborskaitė pašalinta.
Tada dirbo Istorijos institute, vėliau buvo tuomečio Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoja.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, įsitraukė į švietimo reformos darbą, 1992–1994 m. vadovavo Kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio departamentui.
Šiandien profesorę V. Zaborskaitę vertiname kaip daugelio kritikos straipsnių, recenzijų, monografijų autorę. Jos mokslinių tyrimų kryptis – lietuvių literatūra ir teatro istorija.
Kiekvienas daugiau ar mažiau literatūra besidomintis žino šios autorės knygas „Eilėraščio menas“, „Šimtas literatūros mįslių“, monografiją „Maironis“ ir kt.
Įdomu paskaityti V. Zaborskaitės aštuoniasdešimtmečio proga išleistą jos knygą „Tarp praeities ir dabarties“, kurioje sudėta įvairių rašytojų ir kitų literatūros veikėjų portretai, jos straipsniai ir recenzijos, interviu, Sąjūdžio metų publicistika.
Jau po autorės mirties, 2012 metais, išleistoje V. Zaborskaitės autobiografinėje knygoje „Autobiografijos bandymas“ atrasime daug ir panevėžiečiams įdomios informacijos, pasakojimų apie prieškarinį Panevėžį, pamatytą gimnazistės akimis.
Autorė vaizdingai aprašo tokį miestą, kokį jau nelabai daug kas ir prisimena.
„Kiekvienam buvo pridėta Lenino (ar Stalino) biografijos knygelė. Visos jas sumetėme nuo tilto per Nevėžį. Su viltimi laukėme ateities, neįsivaizduodami, kokiais neįtikėtinais pavidalais ji mums atsiskleis.“
V. Zaborskaitė
Kartu su žodžio ir minties meistre V. Zaborskaite galime pasivaikščioti svarbiausia – Respublikos gatve, kurioje autorė gyveno.
„Pagrindinėje Respublikos gatvėje, kurioje gyvenome, stovėjo dar ne vienas medinis namas, skendintis sodų žalumoje. Buvo ir mūrinių pastatų, išlikusių dar iš prieškario, carinių laikų, kaip priešais mūsų namus kitoje gatvės pusėje boluojantys tie patys Vyrų gimnazijos rūmai ar gretimai – trijų aukštų gyvenamasis namas. Tačiau labai greitai dygo ir nauji, gražūs statiniai – prisimenu tą spartų miesto gražėjimą ketvirtajame dešimtmetyje, vis naujų, modernių pastatų radimąsi, kaip Lietuvos bankas toje pat Respublikos gatvėje arba Vytauto Žemkalnio suprojektuota Mergaičių gimnazija kitapus Nevėžio.
Respublikos gatvė tęsėsi į šiaurę, geležinkelio stoties, Nevėžio ir tilto per jį linkui. Prie pat upės raudonavo Montvilo mielių fabrikas. Praeinant stipriai ir keistai kvepėdavo mielėmis. Kitoje gatvės pusėje stūksojo irgi raudonų plytų vadinamieji Šaulių namai, kuriuose vykdavo literatūros vakarai, saviveikliniai vaidinimai ir gastrolės – ten pirmąkart pamačiau atvažiavusią gastroliuoti operą, sukrečiantį įspūdį padariusius „Traviatą“ ir „Pajacus“ su pačiu Kipru Petrausku. Ten 1940 metais įsikūrė ir vėliau plačiai išgarsėjęs dramos teatras, kol jam jau vėlyvuoju sovietmečiu buvo pastatytas specialus pastatas Laisvės aikštėje.“
Autorė kviečia skaitytojus pasukti ir į Respublikos gatvę kertančią Vasario 16-osios gatvę:
„Tai ir buvo Panevėžio centras, kur koncentravosi geriausios parduotuvės, svarbios švietimo ir kultūros įstaigos – muziejus, biblioteka, apygardos teismas. Šiaurės rytiniame tos kryžkelės kampe stovėjo J. Zaborskio ir A. Laurinaičio vaistinė. Priešais ją į pietus – Etinhofo medžiagų parduotuvė, o ant likusių dviejų kampų – pagrindiniai knygynai: priešais vaistinę – senasis Masiulio, o priešais jį, kitoje Vasario 16-osios gatvės pusėje, – Spaudos fondo knygynai. Pas Masiulį paprastai pirkdavome vadovėlius, sąsiuvinius, pieštukus, plunksnas, rašalą ir panašius reikmenis, o Spaudos fonde – naujai išėjusias knygas. Įdomu būdavo sustoti prie jo vitrinos ir apžiūrinėti literatūros naujienas. Joje pamačiau ir ką tik išėjusią Putino poezijos knygą – „Kelius ir kryžkelius.“
V. Zaborskaitė buvo didelė Vinco Mykolaičio-Putino kūrybos gerbėja, šio autoriaus įkvėpta ir literatūros mokslus rinkosi.
Kitąmet Lietuva minės literatūriniame pasaulyje vienu didžiausių autoritetų pripažįstamos profesorės Vandos Zaborskaitės šimtmetį. LMA nuotr.
Savo vaikystės ir ankstyvos jaunystės miestą Panevėžį V. Zaborskaitė prisiminė kaip jaukų ir žalią:
„Jame natūraliai pynėsi kaimietiškumas ir stiprėjančio lietuviško miesto dvasia, o nepaisant ryškios lietuviškumo dominantės, dar ir anam metui būdingas daugiakultūriškumas.“
Jaunystės prisiminimuose aprašytas kiekvienas žymesnis miesto pastatas, su jais susiję įvykiai.
O štai apetitą žadinantis pasakojimas iš Vasario 16-osios gatvės, rytinės jos dalies, kur buvo įsikūrusios parduotuvės: „Potapo kepykla, kur parduodavo nuostabius pyragaičius, toliau – Rutkausko krautuvė, kur galėjai įsigyti iš Klaipėdos atsivežamų vokiškų indų, virtuvės reikmenų, taip pat rinktinių maisto produktų, iš dalies apylinkės dvarų produkcijos (ten pirkdavome medų). <…..>
Be Rutkausko, toje gatvėje maisto prekes dar pardavinėjo tarpusavyje konkuruojančios Vanago ir Prilio parduotuvės. Tarp namų įsispraudusioje siaurutėje, bet ilgoje Levino delikatesų parduotuvėje galėjai gauti kitur nerandamų prabangos prekių – brangių saldainių, gėrimų, egzotiškų vaisių, geros kavos, įvairiausių riešutų – ne tik lazdynų ir graikinių, bet ir kokoso, taip pat vadinamųjų amerikinių – apelsino skiltelių formos, kietais juodais lukštais ir labai riebiais baltais branduoliais; karčiųjų ir saldžiųjų migdolų, ikrų, rūkytų ar sūdytų raudonųjų žuvų ir dar nežinau kokių gardumynų.“
Prisiminimų autorė pasakoja apie tuometes Panevėžio bažnyčias, malūnus, gamyklas, turgus ir kt.
Skaitydamas taip ir regi, kaip jauna gimnazistė, pasivaikščiojusi miesto gatvėmis, ateina į centrinėje aikštėje ketvirtadieniais vykdavusį turgų: „ Vos galėdavai prasibrauti pro arklius, vežimus, juose sėdinčius gaspadorius ir gaspadines su kaimo gėrybėmis – sūriais, sviestu, varške, kiaušiniais, gyvomis ir paskerstomis vištomis ir viščiukais, antimis, žąsimis, kalakutais, su lašiniais, grūdais, vasarą ir rudenį su įvairių rūšių obuoliais, kriaušėmis, slyvomis, ypač geltonomis kaip gintaras ir saldžiomis, kokių dabar nebūna, su uogomis ir grybais – pagal sezoną…“
VAŠKŲ VANDOS ZABORSKAITĖS BIBLIOTEKOS nuotr.
Į Panevėžį mokslininkė sugrįždavo ir vėliau, dalyvaudavo bibliotekos renginiuose, palaikė ryšį su J. Balčikonio bei V. Žemkalnio gimnazijų bendruomenėmis, susitikdavo su miesto literatais.
1984 metais kartu su kitais buvusios „Meno kuopos“ nariais jauniesiems Panevėžio literatams ir „testamentą“ surašė. Jame, be kitų linkėjimų, rašyta: „Geriausieji mūsų tėvų kartos žmonės paruošė dirvą, klimatą ir sėklą, kuri sudygusi į gražų pulkelį rašytojų, menininkų, kultūros ir mokslo veikėjų, išėjusių per Bitės auklėjimo avilį, Dobilo „Meno kuopos“ lauką, Salomėjos Lakštingalos mokyklą ir Zikaro auksinių rankų studiją. Mūsų kartos vaisiai kuklūs, užtat kelyje į juos didi mūsų širdžių kaitra. Jūs, jaunieji, perimkite mūsų veiklos estafetę.“
Iš V. Zaborskaitės jauniesiems buvo ko mokytis.
Vienos kompetentingiausių lietuvių literatūros tyrinėtojų V. Zaborskaitės (1922–2010) veikla buvo itin vertinama. Šios mokslininkės indėlis į Lietuvos literatūrinį gyvenimą neįkainojamas.
Ji apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, Švietimo ir mokslo ministerijos premija, Šv. Kristoforo statulėle ir kt.
Kitąmet Lietuva minės šios iškilios moters šimtąsias gimimo metines.
G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos parengtame ateinančių metų Panevėžio jubiliejinių datų kalendoriuje – ir garbinga V. Zaborskaitės sukaktis.
Profesorė mirė 2010 metais tuoj po Kalėdų, gruodžio 27 dieną. Vos prieš tris dienas jai buvo suėję 88-eri.
Panevėžiečiai jos dėka turi galimybę dar kartą pasižvalgyti po prieškarinį miestą.
V. Zaborskaitė rašė: „Neaprašinėsiu smulkiau miesto topografijos, nors pradėjus prisiminti, atmintį užplūsta vis daugiau mielų vaizdų, atmintinų vietų, įvairiausių miesto buities detalių. Tačiau tai nuvestų per toli nuo pagrindinės suprojektuotos autobiografijos temos. Man tik 
svarbu pasakyti, kad Panevėžys ketvirtajame dešimtmetyje jau buvo tikras miestas, vis turtėjantis, įgaunantis vakarietiško, modernaus miesto bruožų.“
