-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jaunosios kartos supratimas apie duonos kelią dažniausiai baigiasi artimiausioje parduotuvėje, geriausiu atveju vaikai yra girdėję pasaką, kaip vilkas užsimanė išsikepti duonos. Tad kad senosios tradicijos nenueitų į užmarštį ir būtų įtvirtintos jaunų žmonių sąmonėje, jau aštuonioliktąjį kartą panevėžiečiai buvo kviečiami į tradicinę naminės duonos kepėjų šventę „Visur duona su pluta“.
M. GARUCKO nuotr.
Nors ši graži šventė gimusi Miežiškių apylinkėse, jau aštuonerius metus ji švenčiama Radviliškių kaime, vos keli kilometrai nuo Krekenavos. Čia, ūkininkų Audronės ir Albino Kisielių sodyboje, šeštadienio popietę prasidėjęs šurmulys aprimo tik vėlyvą vakarą.
Jau nuo seno naujo derliaus sutiktuvės kepėjams buvo didžiulė šventė. Dar pagonybės laikus siekiančios Prapjovos – savotiška rugiapjūtės pradžia – ir Kisielių išpuoselėtoje sodyboje prasidėjo padėkos žodžiais deivei Žemynai. Ant sukurto ugniakuro šventės organizatoriai ir svečiai su palinkėjimais ir maldomis barstė druską ir gintaro dulkes. Galiausiai duonos kepalą apnešę aplink aukurą sodybos šeimininkai jį laužė kaip plotkelę ir dalijo visiems šventės dalyviams.
Kol Panevėžio krašto duonos kepimo tradicijas puoselėjantiems svetingiems sodybos šeimininkams skambėjo padėkos žodžiai, svečiai galėjo paskanauti kepėjų iš Panevėžio krašto bei Kelmės atvežta gardžia namine duona ir pyragais.
Paganyti akis buvo įdomu senųjų amatų kiemelyje. Įvairias gėrybes čia siūlė žolininkai, duonos kepėjai, sūrių gamintojai, kanapių augintojai, ekologinio maisto žinovai, malūnininkai, savo sukurtas grožybes demonstravo juostų rišėjai, mezgėjai, medinių indų drožėjai, rankdarbių meistrai. Išalkusieji galėjo paskanauti čia pat kieme verdamais duonskryliais su spirgais, šiupiniu ar gardžia sriuba.
Gerą nuotaiką dovanojo įvairūs folkloro ansambliai.
M. GARUCKO nuotr.
Be abejo, kiekvienas šventės dalyvis galėjo savo rankomis išminkyti ir pašauti į krosnį savo duonelę.
Šventės rengėjai buvo paruošę per trisdešimt kilogramų raugintos duonos tešlos. Svečiai daug sužinojo ir apie duonos kepimo istoriją, kelią nuo grūdo iki garuojančio kepaliuko.
Pirmą kartą duoną minkiusi Karolina atviravo, kad tai jai nauja patirtis. Jauna mergina pasakojo, kad kolegės dažnai į darbą atsineša savo pačių keptos duonos. Dabar ir pati galės pasigirti, kad taip pat yra kepusi naminę duoną.
„Ilgą laiką norėjosi ir pačiai namuose išsikepti duonos, bet vis neprisiruošdavau, nors esu užsirašiusi močiutės duonos receptą. Todėl negalėjau nepasinaudoti tokia proga. Net telefonu nufotografavau savo šedevrą, kad po to nesupainiočiau“, – šypsojosi Karolina.
„Gaspadinė niekada nebijo paragauti. Duonos skonis priklauso nuo daugybės sudedamųjų, bet dažniausiai – nuo meilės, įdėtos šiam darbui.“
S. Eigirdienė
Šios šventės krikšto mama vadinama etnokultūros puoselėtoja ir tradicijų žinovė Stasė Eigirdienė pasakojo, kad duonos receptas visiškai paprastas – su vandeniu sumaišyti miltus ir juos šiek tiek apšutinti. Ataušinus įdėti raugo ir išmaišyti, kad košė būtų gana tvirta. Tuomet palikti bent dvylikai valandų parūgti, jeigu šalta, galima ir ilgesniam laikui.
Rūgstantys rugiai duonai suteikia saldumo, tad cukraus senosios šeimininkės praktiškai nedėdavo, tik pagal skonį druskos, kmynų ar kitų pagardų. Nors receptas senosios ruginės duonos praktiškai visur būdavo toks pat, kiekvienos šeimininkės duona kitokia.
„Gaspadinė niekada nebijo paragauti. Duonos skonis priklauso nuo daugybės sudedamųjų, bet dažniausiai – nuo meilės, įdėtos šiam darbui“, – šypsosi S. Eigirdienė.
M. GARUCKO nuotr.
Kol duona pukšėjo krosnyje, mažieji galėjo stebėti Panevėžio lėlių vežimo teatro spektaklį ar pažaisti tradicinius piemenų žaidimus. Vėliau vaikai buvo mokami kepti bandeles – paršelius.
Šventės dalyviai galėjo grožėtis, kaip iš medžio gimsta nuostabūs meno kūriniai. Net devyni medžio drožėjai iš visos Lietuvos sodyboje darbavosi nuo ketvirtadienio ryto taip, kad medžio skiedros tik lakstė į šalis.
Kaip pasakojo vienas iš auksarankių Vilmantas Varanavičius, daugelis tautodailininkų čia darbuojasi jau ne vienerius metus, todėl vieni kitus puikiai pažįsta. Sąlygos kurti nuostabios, tad ko daugiau bereikia.
Visi devyni menininkai sukūrė vieną bendrą darbą – skulptūrą „Atkurtai Lietuvai – 100“, kurią padovanojo šios šventės organizatoriams – Kisielių šeimynai. O kiti individualūs darbai iškeliavo į aukcioną, kuriame virė gana įnirtinga kova dėl įstabaus grožio meno kūrinių iš ąžuolo.
„Kiekvienas darėme savo darbą, nors visus kūrėjus siejo bendra tematika – Lietuvos valstybės šimtmetis. Kažkodėl man tai asocijavosi su klumpėmis – tai, kas itin artima lietuviams, tačiau bedirbant kilo idėja pagaminti iš jų suolelį, ant kurio galėtų prisėsti visa šeimyna. Norėjosi, kad darbas ne tik puoštų sodybą, bet būtų ir praktiškas bei funkcionalus“, – pasakojo karštą dieną savo skulptūrą dar dailinęs tautodailininkas.
Pravėsus ką tik iš krosnies ištrauktai duonai, jos kepėjai su pasigardžiavimu kaip didžiausią skanėstą dar šiltą valgė su ką tik sumuštu sviestu ir sviestavarške. Tačiau buvo ir tokių, kurie savo rankomis gamintą duonelę kaip didžiausią turtą skubėjo parvežti namiškiams.
