P. Židonio nuotr.

Gyvenimas, matuotas muzika

Gyvenimas, matuotas muzika

Panevėžys teisėtai gali didžiuotis, be daugybės talentingų, nusipelniusių kraštiečių, turintis ir kompozitorių Vytautą Mikalauską. Jo daina apie neišrautą ir nesumintą šventovę – tėvynę viena iš gražiausių Lietuvai skirtų kūrinių

Muzikos pasaulyje Vytauto Mikalausko vardas puikiai žinomas, jo kūryba vertinama.

O štai plačiajai visuomenei galbūt labiau pažįstami jo kūriniai nei pats autorius.

Pagal poeto Justino Marcinkevičiaus tekstus V. Mikalausko sukurtos dainos „Kaip gražiai mane augino“, „Lopšinė gimtinei ir motinai“ jau seniai įaustos į lietuviams brangiausių, gražiausių dainų pynę.

Žodžiams „Kiek rovė, neišrovė, kiek skynė – nenuskynė, todėl, kad tu šventovė, todėl, kad tu tėvynė“ melodija pritaikyta taip, kad, regis, kitokia niekaip negalėtų būti.

Vis dėlto prie kompozitoriaus, pianisto, pedagogo V. Mikalausko vardu pavadintos menų gimnazijos Panevėžyje, Nemuno gatvėje, stabtelėjęs panevėžietis turbūt ne kiekvienas pasakytų, kas buvo tas žmogus, kurio vardas užrašytas ant šios švietimo įstaigos sienos, kokį atminimą paliko, kodėl jo vardas įamžintas.

O V. Mikalauskas – tikras kelintos kartos panevėžietis, daugiau kaip prieš 70 metų baigęs daug talentų išugdžiusią tuomet Panevėžio 1-ąja vidurine mokykla vadintą dabartinę J. Balčikonio gimnaziją, įgijęs aukštąjį išsilavinimą Lietuvos konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija) ir grįžęs dirbti bei kurti į gimtąjį miestą.
Grįžus mokytojauta ir keletą metų vadovauta mokyklai, kuri po mirties, 2004 metais jo – V. Mikalausko – vardu ir pavadinta.

Kaip sakė gimnazijos direktorės pavaduotoja Laima Karalevičienė, mokyklos bendruomenėje kompozitorius prisimenamas, gerbiamas. Netgi specialiai jam skirta klasė, vadinama Vytauto Mikalausko klase, kurioje sukaupta kompozitorių menančių eksponatų, nuotraukų, vyksta užsiėmimai.

Gimnazijoje organizuojami Maestro skirti renginiai. Prieš keletą metų, kai spalį buvo minimas kompozitoriaus 85-asis gimtadienis, gausiai susirinkusi bendruomenė prisiminė jo biografiją, kūrybos ypatumus, surengė koncertą.
Į renginį buvo atvykusi ir koncertavo V. Mikalausko dukra pianistė, Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos pedagogė Daina Kavaliauskienė, taip pat muzikuojantys vaikaičiai Marius bei Ugnė Kavaliauskai. Vakarą vedė kompozitoriaus sūnus, aktorius Gintaras Mikalauskas, 2020-aisiais pelnęs Metų panevėžiečio vardą už darbą garsinant Panevėžį, teigiamą miesto įvaizdžio skleidimą.

Šaknys giliai Panevėžyje

G. Mikalauskas prisiminė ir dar vieną gražų renginį, skirtą jo tėvelio atminimui. Tai buvo 2005-aisiais, kai Panevėžio muzikiniame teatre minėtas V. Mikalausko 75-metis.

Kompozitorius buvo dar visai neseniai ir netikėtai išėjęs Amžinybėn.

2004 metų balandį prasčiau pasijutęs V. Mikalauskas buvo paguldytas į ligoninę. Tą dieną sūnus aplankė jį ligoninėje, išgirdo, jog tėvas jaučiasi geriau, pabendravo. O važiuodamas namo telefonu gavo žinią apie mirtį.
Talentingo kompozitoriaus sūnus prisimena, koks brangus jo tėvui buvo gimtasis miestas. Išvykęs gyventi į sostinę 1973 metais, į Panevėžį dažnai grįždavo, čia kiek galėdamas ilgiau pasibūdavo.

O atostogų vasaras leisdavo Berčiūnuose, jų metu dirbo stovykloje ir juokaudavo, kad štai čia yra jo parduotos vasaros.

Panevėžio krašte Mikalauskų šaknys labai gilios – tėvus, senelius ir net prosenelius užaugino ta pati žemė.
Būsimasis kompozitorius V. Mikalauskas gimė Antano ir Stefanijos Mikalauskų šeimoje ir, matyt, neatsitiktinai gavo Vytauto vardą – juk jo gimimo metais Lietuva minėjo Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines ir daug berniukų buvo pakrikštyti tuo garbingu vardu.

Namas, kuriame Vytautas gimė ir augo, buvo miesto centre, kaip sako G. Mikalauskas, kažkur netoli buvusio „Raketos“ kino teatro.

Vėliau tėvas A. Mikalauskas pasistatė namą Kanklių gatvėje, ten ir visa šeima gyveno. Į tuos namus ir Gintarą iš gimdymo namų parsivežė.

Negėrė tik inžinierius ir Mikalauskas

„Mano senelis Antanas ilgus metus dirbo spirito kombinate. Ir buvo vienas iš, ko gero, keleto visiškai negerdavusių darbuotojų. Sakydavo, kombinate negeria tik vyriausiasis inžinierius ir Mikalauskas. O šiaip toje įmonėje daugiau ar mažiau išgėrinėdavo dauguma, juokauta, kad net žiurkės vaikščiodavo apkvaitusios“, – pasakoja G. Mikalauskas.

Anot jo, senelis kombinate įsidarbino nuo paauglystės, iš pradžių vedžiodavo arklį aplinkui grūdus malančias girnas. Paskui ėjo daug kitų pareigų, tarp jų ir degustatoriaus. Išėjęs į pensiją, perėjo dirbti į buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą ir ten dar ilgai darbavosi. Gintaro močiutė visą gyvenimą dirbo pašte, net buvo gavusi ministro apdovanojimą už 50 metų nepriekaištingo darbo.

Gražiu žodžiu aktorius mini ir savo mamos tėvus, ypač mylėtą močiutę Zofiją Petkūnienę. Ji anūkui pasakojo, kad jos tėvai daug žemės turėję, ant jos kone pusė senojo Panevėžio buvo pastatyta.

Gintaras kurį laiką pas šią močiutę gyveno, o senatvėje ji anūko namuose glaudėsi, šviesaus proto būdama 93 metų sulaukė.

Ypatinga tėvo dovana

G. Mikalauskas pasakoja, kad jo senelis Antanas karo metais buvo išvežtas darbams į Vokietiją. Nors ir labai sunkiai, pusbadžiu gyvendamas, sugebėjo sutaupyti, nupirkti ir į Lietuvą muzikaliajam sūnui Vytautui atsiųsti akordeoną.

„Karo metais būdamas paauglys, mano tėtis jau galėjo groti geru instrumentu“, – sako G. Mikalauskas.

Gabus berniukas prie muzikos buvo linkęs nuo mažens ir kompozitoriaus kelią pasirinko neatsitiktinai.

Daug kas jo gyvenime buvo matuojama muzikos, kūrybos matu – instrumentas, natos, melodijos.

G. Mikalauskas prisimena tėvą buvus kiek uždaro būdo, nuolat kažką niūniuojantį.

„Muzika jo gyvenime buvo labai svarbi, reikšminga. Jis nuolat siekė tobulumo ir net du kartus baigė Lietuvos konservatoriją. Pirmą kartą 1954 metais – profesoriaus Stasio Vainiūno fortepijono klasę ir 1973 metais – garsiojo kompozitoriaus Eduardo Balsio kompozicijos klasę“, – pasakoja sūnus.

G. Mikalauskas pamena tėčio reakciją, kai jau suaugęs įsigijo Vilniuje butą ir pakvietė tėvą jo apžiūrėti. Tas pavaikščiojęs, pasižvalgęs po erdvius kambarius nustebo: „O kur pianinas?“

„Tai kad pas mus niekas, net vaikai juo neskambina, lyg ir nereikalingas“, – atsakęs Gintaras.

„Neteisingai auklėji vaikus“, – sūnui pastabą pareiškė tėvas.

Jo įsitikinimu, gyvenimas be instrumento, be muzikos negali būti visavertis, turiningas.

Pamilo studentę

G. Mikalauskas pasakojo ir romantišką savo tėvų pažinties istoriją.

O įvyko ji tuomet, kai Vytautas jau dėstė Panevėžyje, muzikos technikume, o Irena buvo antro kurso studentė. Jam – 28-eri, jai 18 metų.

Pažintis, bendravimas buvo lemtingi – muzikos pasaulyje besisukantys jauni žmonės pamilo vienas kitą ir netrukus susituokė.

Tuomet buvo 1958-ieji ir studentės bei dėstytojo meilė bei jų santuoka sukėlė didelę sensaciją, o kur dar dešimtmečio amžiaus skirtumas!

„Panevėžyje anuomet tik ir kalbėjo, kad Mikalauskas studentę, matyt, vedė „iš reikalo“. Iš tiesų nebuvo to reikalo, mama nesilaukė. Aš, pirmagimis, atsiradau tik po dvejų metų“, – pasakoja G. Mikalauskas.

Tačiau, kaip neretai gyvenime būna, taip gražiai prasidėję, gerokai vėliau santykiai atšalo, šeima iširo. Bet vaikai visada bendravo, daug laiko praleisdavo su tėvu.

Gintaras prisimena atvažiuodavęs pas tėtį į stovyklą Berčiūnuose, be to, daugybę dienų yra praleidęs kartu medžioklėje. Užkietėjęs medžiotojas kompozitorius sūnų pasiimdavo kaip varovą.

Įdomus mokyklos kelias

Šiuo metu Palangoje su šeima gyvenantis G. Mikalauskas sako, kad Panevėžys jam, kaip ir anksčiau jo tėvui, visada išliks brangiausias miestas – juk tai gimtinė.

„Buvome labai pamaloninti, kai tėčio vardą suteikė Panevėžio menų gimnazijai, tai labai svarbus jo atminimo įamžinimas“, – sako aktorius.

V. Mikalausko menų gimnazijos kelias – netrumpas ir įdomus, kaip ir daugelio šioje mokykloje besimokiusių ir su muzika visą gyvenimą nesiskyrusių žmonių.

Jos įkūrėjas ir pirmasis direktorius – Panevėžio krašto šviesuolis Mykolas Karka.

Pradžia nebuvo lengva – dirbta prie žibalinių lempų, perrašinėtos knygos, o penklinės braižytos ant rudo vyniojamojo popieriaus.

Muzikos mokykla vėliau vadinta technikumu. Po M. Karkos jai vadovavo Antanas Belazaras, Justas Armalis, Vytautas Mikalauskas ir kt.

1969-aisiais muzikos technikumas sujungtas su pedagogine mokykla ir įkuriama Panevėžio pedagoginė muzikos mokykla. O jau 1971 metais pastatyta nauja, iki šiol tame pačiame pastate veikianti mokykla. Dar po poros metų jai suteiktas kompozitoriaus Jono Švedo vardas.

1993 m. mokykla reorganizuota į Panevėžio konservatoriją, 2004 m. jai suteikiamas kompozitoriaus ir pedagogo Vytauto Mikalausko vardas.

Nuo 2006 m. vaikai čia mokomi ne tik muzikos, bet ir dailės, o 2014 metais mokykla tapo V. Mikalausko menų gimnazija.

Visada su muzika

Vytautas Mikalauskas (1930 m. spalio 20 d. Panevėžys – 2004 m. balandžio 23 d. Vilnius. ) 1949 metais baigė Panevėžio 1-ąją vidurinę mokyklą (dab. Panevėžio J. Balčikonio gimnazija).

Paskui studijavo Lietuvos konservatorijoje, studijas baigęs 1954–1973 m., dėstė Panevėžio muzikos mokykloje, 1961–1965 m. buvo jos direktorius.

1972–1973 metais dirbo Biržų muzikos mokykloje, o nuo 1973 iki 2000-ųjų Vilniuje, Karoliniškių muzikos mokykloje. Anksčiau ši įstaiga vadinosi Vilniaus 5-oji vaikų muzikos mokykla.

Panevėžietis V. Mikalauskas nuo 1976 metų Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. Sukūrė kūrinių chorams, vokalui, fortepijonui, lietuvių liaudies ir kitiems instrumentams, muzikos radijo spektakliams.

Iš viso iš Panevėžio kilęs kompozitorius sukūrė apie 300 įvairių kūrinių.

Be to, jis buvo pianistas, koncertuodavo ir kaip solistas, ir su ansambliais.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų