-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Likus septynioms savaitėms iki Velykų, o šiemet – kovo 1 dieną sušurmuliuos Užgavėnės.
Tik kažin ar ši spalvingoji šventė kada nors ateityje vėl galėtų įgauti tokią pat reikšmę, prasmę ir vertę, kokią turėjo prieš šimtmetį ar dar seniau.
Kadaise pagal žemdirbiškąją pasaulėžiūrą ir mąstyseną sukurti šios šventės papročiai bei tradicijos buvo skirti vienam tikslui – pažadinti, atgaivinti žemę po žiemos miego ir paruošti ją svarbiausiajai, maitintojos, misijai.
Dabar tai tik graži žiemos pabaigos diena, su smagiomis persirengėlių eitynėmis, blynų kepimo ritualu, žaidimais, pokštais, humoru ir, laimė, išsaugotais kai kuriais senaisiais papročiais.
Tik niekas jau tikrai nebetiki, kad tų papročių nesilaikant galima ir bėdų susilaukti.
Pavyzdžiui, buvo žinoma ir visi tikėjo, kad per Užgavėnes daug dirbti negalima, nes jeigu dirbsi, tai ir visus metus poilsio neturėsi, o pradėtų darbų taip ir nepabaigsi.
Juokas nugali mirtį. O per Užgavėnes žiema suvokiama kaip mirties laikas ir su juokais jį galima išjudinti, pakeisti į gyvenimą.
V. Vasiliauskaitė
Jeigu kuri moteriškė sumanys per Užgavėnes verpti, tai jos linai ir siūlai tais metais rūdimis apsitrauks. Negana to, dar ir mėsa ims kirmyti.
Niekas ir plaukų per Užgavėnes netrinkdavo – merginos norėjo, kad jų kasos gražios augtų. O ne laiku išsiplovus, žiūrėk, ir suplonės plaukai, ir išbyrės.
Per Užgavėnes troboje nederėjo sėdėti, o kuo dažniau eiti į kiemą, susitikti su kaimynais, linksmintis ir atidžiai pasidairyti: jeigu lauke šlapia ir drėgna – geri metai bus, jeigu saulėta – reikėtų atėjus laikui sėjos neatidėlioti, o jeigu sniego visur priversta – tai ir Velykos bus su sniegu.
Užgavėnės ne tik šaukia pavasarį, bet ir primena – tai paskutinė žiemos mėsiedo diena.
Dirbki tik pačius būtiniausius darbus, o paskui linksminkis, juokauk ir daug daug valgyk.
Pasak Vitalijos Vasiliauskaitės, Panevėžio kraštas turėjo ir savas, tik šiose apylinkėse gyvas, Užgavėnių tradicijas. „SEKUNDĖS“ nuotr.
„Anot Vaižganto, valgyti tą dieną reikia tiek, kad pilvas už kaktą kietesnis pasidarytų“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja, etnologė Vitalija Vasiliauskaitė.
Ir tai ne šiaip patarimas, o tiesiog perspėjimas – juk jeigu per Užgavėnes sočiai – mažiausiai devynis kartus – per dieną nepavalgysi, tai nebūsi sotus ir stiprus visus ateinančius metus.
Viską, ką šeimininkės gausiai prigamindavo, buvo privalu ta dieną ir suvalgyti. Svarbiausias ir pats seniausias Užgavėnių patiekalas yra šiupinys – kruopos, žirniai, bulvės, virti su kiaulės galva, kojomis ar uodega.
Šeimininkės privirdavo ir šaltienos – taip pat tradicinio Užgavėnių valgio, išvirto iš paliktų prieš Kalėdas skerstos kiaulės kojų, ausų, galvos.
Ir žinoma, blynai – riebūs, kad per barzdą varvėtų. Dažniau kepti miltiniai, patys įvairiausi, bet taip pat ir bulviniai.
Gaminta visko gausiai, kad niekam nepritrūktų, juk vaišinamas būdavo kiekvienas trobon užsukęs. Tačiau tą gausumą reikėjo suvalgyti tą pačią dieną – nieko nepalikti. Užgavėnių valgių, priešingai negu Kūčių, ir ant stalo palikti negalima. Tad kiekviena šeimininkė turėdavo taip apskaičiuoti, kad visko būtų nei per daug, nei per mažai.
Kita diena po Užgavėnių – jau Pelenų diena, kai mėsiškas, riebus maistas griežtai draudžiamas. Po Užgavėnių prasideda gavėnia, o šiuo laikotarpiu skatinamas pasninkavimas.
Kadaise pagal žemdirbiškąją pasaulėžiūrą ir mąstyseną sukurti šios šventės papročiai bei tradicijos buvo skirti vienam tikslui – pažadinti, atgaivinti žemę po žiemos miego ir paruošti ją svarbiausiajai, maitintojos, misijai. (Užgavėnės. Adolfas Vaičaitis. XX a. I p. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotr.)
Vis dėlto svarbiausia Užgavėnių esmė – žemės ir žmogaus žadinimas po žiemos.
„Tą dieną reikėjo paliesti, pajudinti, netgi užgauti žemę ir tai būdavo daroma pačiomis įvairiausiomis priemonėmis ir formomis, pasitelkus daugybę ritualinių veiksmų ir jų galia tikint“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.
Panevėžio kraštas turėjo ir savas Užgavėnių tradicijas, tarsi ir susišaukiančias su kitų regionų tradicijomis, bet kartu ir išskirtines.
Pavyzdžiui, daugelyje Panevėžio apylinkių žemei budinti būdavo be jokio reikalo važinėjamasi arkliais – pagal oro sąlygas įkinkytais į ratus arba į roges.
Į vežimą prisisodinus vaikų, šūkaujant, dainuojant dardėdavo bildėdavo per kaimą, iki kito kaimo, apvažiuodavo laukus. Ir smagiai keleivius versdavo iš tų ratų ar rogių ant žemės, kad iškritusieji pasivoliotų, savo kūnais žemę sušildytų.
Labai svarbi Panevėžio krašte ir vandens simbolika.
„Juk vanduo siejamas su gyvybės atsiradimu, jis visa ko pradžia, tyvuliuojantis po gyvybės medžio šaknimis“, – primena muziejininkė.
Panevėžio apylinkėse per Užgavėnes buvo itin paplitęs laistymosi vandeniu paprotys.
Yra užrašytas vienas toks įdomus, vadinamas bičių vežiojimu. Šiaurinėje krašto dalyje, kaimuose link Pasvalio, į vežimą pastatydavo didelį kubilą ir, pritupdę į jį vaikų, važinėdavo po kaimą. Vaikai kubile sėdėdami garsiai zirzdavo, imituodavo bičių dūzgimą.
„Bites vežam“, – šaukdavo važnyčiotojas, o žmonėms sustojus pasižiūrėti, vaikai pašokdavo ir iš kubilo apipildavo visus vandeniu.
V. Vasiliauskaitė pasakoja, kad Krekenavos apylinkėse gyventojai tą dieną prie vartelių pasistatydavo kibirą su vandeniu ir pravažiuojančius ar ties jų kiemu stabtelinčius, į jį sukančius perliedavo.
Panevėžietiškos Užgavėnės. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
O štai Vadoklių apylinkėse per Užgavėnes jauni vyrai persirengdavo gervėmis ir lankydavo netekėjusias merginas.
Toms reikėjo būti tokiam vizitui pasiruošusioms – nes jeigu tų „gervininkų“ nepavaišins, o būtiniausia – riešutais, tai visus metus liks netekėjusios. O kuri gi norėjo užsisėdėti? Tai ir kraudavo merginos į kraiteles tuos riešutus iš anksto, kad tik sandoris pavyktų.
O tos, kurios nepavaišindavo ar iš viso į kalbas nesileisdavo, sulaukdavo „gervininkų“ bausmės – būdavo apžnaibomos, vandeniu apipilamos ir pasmerkiamos dar visus metus senmergiauti.
Aplankę netekėjusias merginas, gervėmis persirengę vaikinai jungdavosi prie didesnio persirengėlių būrio, kuriame puikavosi patys įvairiausi personažai, ir keliaudavo iš trobos į trobą. Beveik visur būdavo pavaišinami, bet bėda tiems šeimininkams, kurie ne tik nepavaišindavo, bet ir į trobą neįleisdavo.
Tokiems persirengėliai pokštus krėsdavo, ir kartais ne visai juokingus – tai akėčias ant stogo užkeldavo, tai padargus į šulinį sumesdavo ar dar ko prigalvodavo.
Tad retas tokius svečius be dėmesio ir vaišių palikdavo. Tuo labiau kad patiekalų būdavo prigaminta sočiai, o jų palikti rytojui negalima, viską reikėjo suvalgyti.
O ir svečiai juk ypatingi, daug gero galintys atnešti. Pavyzdžiui, vengras daktaras – sveikatos, gandrai, gervės – šeimos pagausėjimą, vestuves ir kt.
I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Persirengėliai būdingi daugeliui Europos šalių rengtų žiemos švenčių. O Lietuvoje Užgavėnių personažai tarsi mirusių protėvių įvaizdis.
Dėl to tokie baisūs – paišini, kreivi, atgrasūs, tarsi iš tiesų iš mirusiųjų pasaulio atkeliavę.
Išradingai kūrė aukštaičiai savo Užgavėnių personažus – ir senus tobulindavo, ir naujų prigalvodavo, gyvenamam laikui pritaikydavo. Buvo tarp jų ir caro kareivių, ir vokiečių ir pan.
„Nenustebčiau, kad šiemet kas nors ir „koronos“ kaukę užsidėtų, tą baisųjį laikmečio padarą vaidintų“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Užgavėnių kaukės, nors jos visos gana baisios, vis dėlto dažniausiai šypsosi – taip tarsi įrodydamos, kad atgimti ir iš naujo gyventi galima.
„Juokas nugali mirtį. O per Užgavėnes žiema suvokiama kaip mirties laikas ir su juokais jį galima išjudinti, pakeisti į gyvenimą“, – aiškina etnologė.
Kaukės bei persirengimas įvairiais personažais – vienas pagrindinių Užgavėnių šventės atributų.
Kokių tų kaukių tik nebūdavo – iš medžio žievės, avikailio, gyvulių kaukolių, kartono ir kitų medžiagų pagamintos, viena už kitą įdomesnės. Drabužiai taip pat būdavo neįprasti, šiaip kasdien nenešiojami.
Dažnas vyras persirengdavo moterimi, o moterys – vyrais, kad tik niekas neatpažintų.
Tarp persirengėlių ožiai, arkliai, vengrai, žydai, čigonai, gervės, meškos ir daugybė kitokių veikėjų.
Ką jie kalba, ką daro, kokius juokus krečia, ne vienas matėme ir šiais laikais – tikrai linksma būna šventė.
I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Svarbus Užgavėnių paprotys – Gavėno vežiojimas. Muziejininkė atkreipia dėmesį, kad Aukštaitijoje ne moteriškę, kaip Žemaitijoje Morę, vežiodavo, o vyriškį – Gavėną, iš šiaudų kūlio padarytą.
Ir dažniausiai nedegindavo jo kaip Žemaitijoje Morės, o pakardavo sode ant obels šakos ar jaujoj.
Žemaitijoje dėmesio centre – Morė arba kai kur Kotrė – nuo vardų Marė, Katrė, Aukštaitijoje – Gavėnas.
Krūtingoji Morė – vaisingumo dievybė, sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų.
Sunaikinamas, kad prisikeltų, ir Gavėnas – kartais taip gražiai, su prikabintomis dviem svogūnų galvomis ir morka, demonstruojantis vaisingumą.
„Užgavėnės – sena, archajiška, nesukrikščionėjusi šventė“, – primena muziejininkė.
Ši tradicija buvo gyva net sovietmečiu, tiesa, kiek kitokiu pavidalu, praradusiu savąja prasmę. Vadinta ji tuomet žiemos palydėtuvių švente ir buvo orientuota į sportą. Vykdavo virvės traukimo varžybos, lenktynės, estafetės, kiti sportiniai renginiai.
Tikrosios senosios Užgavėnes atgaivintos 1988 metais Rumšiškių buities muziejuje.
Šiais laikais, nors pandemijos pristabdytos, Užgavėnės kasmet švenčiamos kaimų ir miestų bendruomenėse, organizuojamos kultūros įstaigų, savivaldybių.
Niekas nenori ilgos žiemos, tad daugybe simbolinių priemonių žmonės stengiasi kuo greičiau prišaukti pavasarį, pabūti būryje, 
pasilinksminti, blynais pasivaišinti.
Juk ir Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo žodžio „gavėnia“, o ši nuo žodžių „gavėti“ – silpti bei „gautis“ – atsigauti žemei iš po žiemos miego.
