Elena, kurios tebelaukiam

Sekundė
Justas Jasėnas
Kultūra
2021.11.06 17:00

2021 m. spalio 31-ąją Elena Mezginaitė būtų šventusi 80-metį. 2005 m. vasario 9-ąją poetės netekome. Šiose datose įsiterpia gyvenimas, skaudėjimai, sopuliai, ieškojimai, praradimai, supratimai, priartėjimai… Šios datos jau lyg ir įpareigoja surinkti, surašyti tai, ką prisimename iš susitikimų, gyvenimo tekėjimo. Surinkti tai, kas liko, kas svarbu, kaip žiūrime ir vertiname dabar.

Artėjimai

Pirmoji pažintis su Elena – mažytė, 1980 m. išleista jos paruošta knygelė „Panevėžio rajonas“. Ją mamos bibliotekoje radau vaikystėje. Tuomet vartydamas tos knygelytės puslapius, atkreipiau dėmesį tik į nuotraukas. Kaip įprasta tiems laikams, pirmiausia buvo rašoma apie žymesnius Panevėžio rajono kolūkius, tarybinius ūkius, gamybos kompleksus, socialistinį lenktyniavimą ir pirmavimą, paminklus tarybiniams partizanams, komjaunuoliams, darbo didvyriams. Vaikui tie dalykai buvo tolimi ir nesuprantami. Tad tekstą naujai perskaičiau tik šiomis dienomis.

Dar vaikystėje per radiją girdėdavau „Baltą lino gyvenimą“. Nežinojau, kas parašė tekstą, bet tas skambėjimas įsismelkė, įsiminė. Pasirodo, žodžiai Elenos, muzika kompozitoriaus Alvydo Jegelevičiaus. Panevėžio rajono pasirodymui Lietuvos televizijoje sukurtą dainą pirmieji atliko V. Bagdonas ir K. Kazlauskaitė. Ir dabar klausantis melodijos, girdint žodžius šiurpuliukai eina per kūną. Paveiku, kone amžina, užgauna sielą, paliečia mąstymą ir matymą. Slaptingai išsakyta ne tik Panevėžio rajono, bet, sakyčiau, ir visos Aukštaitijos tikrovė. Daina virto lyg ir kokiu himnu, pagarba žemei, žmogui ir jo gyvenimui, darbui, lyg nusilenkimu linui, kuris aprengia, maitina, gydo, priartėjimu prie gebėjimo stovint ant savo žemės neužmiršti pažvelgti ir Dangun, savo rieškutėse tebelaikančiu mūsų skaudžius likimus ir beprotišką norą tiesiog būti.

Su Elena susipažinom turbūt 1997 m. Panevėžyje, netoli autobusų stoties esančioje kavinėje „Po liepomis“.

Kavinėje lankydavausi pradžioje savaitgaliais, vėliau ir dažniau. Kamputyje, prižiūrint ir padedant režisierei Ingai Marozienei (irgi Elenos bičiulė), repetuodavau eilėraščius, mat ruošiausi skaitovų konkursams. Buvo įprasta ir kasdieniška, kad kavinėje laisvalaikį leidžia ar trumpai pasikalbėti, išgerti kavos susirenka žurnalistai. Apsilankydavo ten ir teatralai, poetai. Ten aptarinėdavom renginius, knygas, visokius įvykius ir asmeninius skaudulius. „Po liepomis“ ateidavo ir Elena. Tarpusavyje kalbėdamiesi ją vadindavom tiesiog „Mezginyčia“. Kiek daug sykių ten susitikta, vaišintasi, ilgėliau užsibūta. Elena pažinojo mane kaip mokinuką, vėliau gimnazistą, klieriką, dažnai pasimatydavom ir renginių metu miesto bibliotekoje.

Susitikimas

Lemtingas dar vienas Dangaus padovanotas susitikimas. Jau po Elenos mirties teko dalyvauti Gyvojo Rožinio bendruomenės susitikime Anykščių kultūros centre. Prisistatydamos moterys iš Rokiškio dainavo „Baltą lino gyvenimą“. Sujaudintas nesusiturėjau, priėjau prie to būrelio pakalbinti. Pasirodo, kad kartu dainavo Elenos sesuo Genovaitė. Vėliau ji man atsiuntė keletą laiškų, viename jų radau prisiminimus „Duonos riekė su sviestu“. G. Mezginaitės laiškus ir prisiminimus, taip pat savo teksto „Stiprinusi žmogaus unikalumo vertę“ rankraštį patikėjau G. Petkevičaitės- Bitės bibliotekos Rankraščių skyriui.

Džiugu, kad bibliotekoje yra E. Mezginaitės fondas. Besidomintys poetės gyvenimu ir kūryba ten ras padėkos raštų, premijų laureatės diplomų, eilėraščių, pjesių, keletą poeto Sigito Gedos, kompozitoriaus A. Jegelevičiaus laiškų, portretinių, šeimos, literatūrinės bei žurnalistinės veiklos nuotraukų.

Suaktyvinti atmintį

E. Mezginaitės 75-mečio minėjimas suaktyvino atmintį. Būta ir bus dar atminties vakarų, pasikalbėjimų ir prisiminimų (išleista ir solidi poetės rinktinė „Mano senas drauge“), gal net šiokių tokių gilesnių prisilietimų prie pačios kūrybos esmės, prie eilėraščių prasmės, vidinio dvasinio potencialo. Žvelgiama į fotografijų stendus. Aišku, neišvengiama ir lėkštumo, bereikšmių buities detalių, kurios vargu ar prideda ką esmingesnio prie poetės paveikslo ir šiandieninio mūsų suvokimo. Elena brangi Rokiškiui, Kupiškiui, Panevėžiui, bet ar bent kiek jautriau prisiliečiama prie kūrybos? Minėjimai praeina, užsimiršta, o ar šildomės eilėraščiais, ar vėl užklumpa blankoka kasdienybė? Pasigendu esminio kalbėjimo apie Elenos, kaip poetės ir žurnalistės, fenomeną,^, bent jau Panevėžyje, apie jos dramatiškus ieškojimus, gyvenimo kelią, negausu ir atsiminimų.

Taip graudu rašyti apie Eleną. Jos tebelaukiam, pasigendam, jos taip skausmingai trūksta Panevėžyje.

Tą patį sako Jonas Strielkūnas ir Valdemaras Kukulas: „Atvykti į Panevėžį ir nesutikti Elenos, nepajusti jos šypsenos šilumos buvo neįmanoma. Kiekvienas, kad ir neilgas, pašnekesys su ja nušveisdavo aprūdijusią sielą. Šiandien baisiausia pajusti, kad be Elenos ir Panevėžys lyg jau nebe tas, nebe savas miestas, kad ten lankysimės (deja, ir prie Elenos kapo) vis rečiau ir rečiau.“

Tas talentas, tas aukso gabalėlis

Nujaučiu, kad gražiausias Elenos dešimtmetis 1995 – 2005 m., kuomet dirbta „Panevėžio balse“. Elena žurnalistikos studijas baigė Vilniaus universitete 1966 m.

Dažnai taip būdavo: redakcijoje jau trypinėjama, griežiama dantimis, laikraštis turi pasirodyti, o vedamojo ar kritinio straipsnio vis nėra. Elena jau „sunkokai“ eina redakcijos link. Atėjusi sėda prie kompiuterio, ir kaipmat tekstas gimsta – aiškus, logiškas, tinkamas. Ramu, skaitytojai ryte gaus laikraštį, numeris tikrai pasirodys. Vėliau keitėsi žurnalistai, redaktoriai, laikraščio savininkai. Keitėsi žiūrėjimo, matymo linijos. Daug ko nebereikėjo, net profesionalių žurnalistų plunksnos. Ir Elenos nebereikėjo, ketinta ją atleisti iš darbo, bet Dangus pats pirmas suskubo ją pasiimti… Nieko daryti nebereikėjo.

Asmenybės mūsų laukuose nesimėto. O dideliems žmonėms taip sunku išbūti rėmuose, laikytis visų taisyklių, įtikti, patikti, būti gražiam. Elena tikrai turėjo talentą, todėl tinka ją vadinti „didele figūra“ Panevėžyje. Daugiau turbūt rūpinosi kitų likimais, kitų kūryba nei savąja. Rūpinosi, nes slaptingai jautė, kad kažkas gali būti. Buvo gan uždara, per daug neatverdavo savo sielos skaudulių, savųjų nusivylimų. Buvo apdovanota daugeliu literatūrinių premijų, niekada nesididžiavo, nesipuikuodavo. Ir kai Elena būdavo kokiame renginyje, tas susitikimas lyg aiškesnis, pakilesnis tapdavo, lyg nešdavo daugiau „vidinio svorio“. Mokėjo ji nesumeluotai būti, nesaldžiai, natūraliai. Gebėjo žiūrėti tiesiai. Meistriškai, jautriai prisiliesdavo prie žmogaus ir jo bėdų, rodos, kad pokalbio metu „prisikasdavo“ prie esmės, šaknų. Įsiskverbimas žmogiškas, pagarbus. Ir dar talento šviesa – Elena sugebėdavo pasakyti „ne“ laikinumui, paviršiui, sekimams, pamėgdžiojimams, perrašymams, visokiems eiliavimams. Nėra jos, gebėjusios apginti, ir vėl kėsinamasi į tikrąją kūrybą, į žodžio taupumą, jo švelnų nugludinimą.

Prie kanono artėjant

Vartau daugelio metų „Poezijos pavasario“ almanachus. Juose užtinku ir Elenos eilėraščių, jau įaugusių, įsišaknijusių, nebepaslepiamų. Nuo 1983 m. Elena buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė, didelis turtas darbininkų ir tik eiliuotojų Panevėžiui! Tvirtas pasirėmimas klasika, o ne paviršutiniškumu. Kartu esminis pasisakymas ir budėjimas, žodžio taupumas ir saugojimas, gal net tvirta laikysena, atremianti lėkštumą ir banalybes Panevėžio kultūriniame lauke. Prie palikimo ir literatūrinio Elenos kaupto minties kraičio verta pridėti jos parengtą knygą „Panevėžio lėlių vežimo teatras“ (2005 m. ). Minėti reikėtų ir jau po poetės mirties išleistą „Bibliografijos rodyklę“, kurioje kruopščiai surinktos daugybės metų Elenos publikacijos spaudoje. Reikia prisiminti E. Mezginaitės taurią ir labai kūrybingą draugystę su Lėlių vežimo teatro Panevėžyje vadovu Antanu Markuckiu, kompozitoriumi A. Jegelevičiumi, dainų autoriumi ir atlikėju S. Stankūnu. Elena apie juos ir jų veiklą ne sykį yra rašiusi, minėjusi, pažymėjusi, atkreipusi dėmesį. Kiek iš to buvimo kartu, iš to sielų susikalbėjimo atsirado eilėraščių, pjesių, spektaklių, dainų… Tai išlieka, nepaslėpsi, kad ir nutylėsi, nepamatysi, vis tiek jau neišnyks. „Literatūroje ir mene“ A. Jegelevičius paskelbė eilėraštį Elenos M. atminimui. Šis ir dar keli (t. y. „Karoliai Elenai M.“) posmai paskelbti jo poezijos knygoje „Šviesos dėmė“ (Vilnius, 2010).

Kanoninė, baigtinė, sudėta, suformuota Elenos lyrikos knyga „Mano senas drauge“ (išleista jau po poetės mirties, 2006 m., Panevėžys). Ją sudarė poetės bičiuliai Valdas Kukulas ir Jonas Strielkūnas. Panevėžyje teko dalyvauti šios knygos sutiktuvėse Dailės galerijoje. Literatūrinių vakarų Rokiškyje metu vis nepraleidžiu progos paskaityti jos eilėraščių, taip įsismelkusių atmintin, įsirėžusių, dažnai atsimenamų: „Išvyniokit mane kaip rankšluostį“, „Tostas“, „Vienas dangus“, „Ko man reikia“, „Galvok apie meilę“ (A. Babkauskui), „Dešimt žingsnių“, „Balti vilkai“ ir kt. Rokiškis man – pirmiausia Elenos žemė. Eilėraštį „Galvok apie meilę“ dainuodavom V. Žemkalnio gimnazijoje, parašėm muziką, pritardavom gitara. Tą eilėraštį dainuodavau ir su jaunimo grupele Zarasuose, tekstas buvo virtęs lyg kokiu mūsų sueigų himnu, nepraeidavo nė vienas susitikimas be šių posmų. „Mano senas drauge“ turiu su V. Kukulo autografu ir 2006 10 31 data.

Daug šviesos žybsnių, bendrystės nuotrupų jau išsinešė Elenos bendražygiai – V. Kukulas ir J. Strielkūnas, laiku nebepaklausėm, būtų turėję ką pasakyti. Juolab kad bendravimo atošvaisčių esama jų visų kūryboje, dedikacijų, prisilietimų… Nutolęs ir iš literatūrinių laukų jau išbridęs žurnalistas, poetas Bronius Ribokas. Galvoju ateityje pakalbinti artimiau su Elena bendravusius, tai prisidėtų prie mano čia minimo kanono formavimosi. Prisiminimus jau yra atsiuntusi poetė E. Misevičiūtė. Taip dar reikėtų pasikalbėti su Aliu Balbieriumi, Petru Čipliu, Algimantu Kaminsku, Mykolu Karčiausku, Valentina Žygiene, Vytautu Kaziela, Antanu Markuckiu, Elvyra Pažemeckaite, Eugenija Stančikaite-Urboniene…

***

„Baltas lino gyvenimas“. Kaip ypatingai toji daina skambėdavo Elenos laiku! Ir tuomet, kai buvo renkamasi į „Lino žiedo“ konkursą Upytėje. Kai per Poezijos pavasarius būdavo aplankomi atokiausių kaimų gyventojai. Kai eilėraščių būdavo klausomasi kolūkiuose, kultūros namų salėse. Kai pati poezija ir buvimas nepraplaukdavo paviršiumi, bet užkabindavo širdies kerteles. Būdavo, dabar jau kitaip. Visai kitoniškai skamba „Baltas lino gyvenimas“ dabar, kai mes jau be jos… Išėjusi Elena ten, kur lino gyvenimas baltas. Tame baltume regime ją. Vis dar ELENA, kurios tebelaukiam.

Justas JASĖNAS