-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Man atrodo, kad dirigavimas ir vairavimas turi daug bendra. Mielai galėčiau dirbti sunkvežimio vairuotoju“, – interviu „Sekundei“ juokiasi Erkiu, kuriam teks kelyje nemažai sugaišti vairuojant daugiau nei 400 kilometrų, skiriančių Taliną ir Panevėžį.
Mūsų šalies teatrų scenose ne kartą dirigavęs E. Pehkas pažymi, kad nors Lietuva ir Estija – artimos sesės, visgi į koncertus susirenkanti publika labai skirtinga.
Simboliška, kad pirmasis dirigento, jau kaip visateisio Panevėžio muzikinio teatro dirigento, prisistatymas publikai įvyko penktadienį Aukštaitijos sostinės 520 metų jubiliejui skirto ciklo „Garsai gimtajam miestui“ koncerte.
Nuo pat studijų laikų esu didžiulis dramos teatro mėgėjas – žiūrėdavau kone kiekvieną spektaklį. Administracijos mane jau pažinojo, teatras tapo itin svarbia mano gyvenimo dalimi. Jau tada Panevėžį žinojau kaip miestą, garsėjantį savo teatru, nors ir nebuvau jo aplankęs.
Pirmą kartą Panevėžį pamačiau jį pravažiuodamas, kai dar nebuvo aplinkkelio. Tąkart miestas nepadarė jokio įspūdžio – nei teigiamo, nei neigiamo – pravažiavau net nesusimąstęs sustoti. Beje, lygiai tokį patį pirmąjį įspūdį man padarė ir Kaunas (juokiasi).
Panevėžį iš tikro pamačiau po to, kai susipažinau su Kotryna Nekrošiūte – Panevėžio muzikinio teatro direktore. Tai buvo pernai lapkritį.
Nuo tada Panevėžyje ir jo Muzikiniame teatre lankiausi daug kartų.
Per pirmą vizitą mane nustebino šalia teatro stovinti Švč. Trejybės bažnyčia – ji labai graži. O tokių vizitų buvo ne vienas. Pamačiau, kad Panevėžys visgi nemažas – jame vis randu naujų vietų, naujų restoranų, grožiuosi miesto parku.
Dabar turiu pripažinti, jog Panevėžys – labai gražus miestas. Tikiuosi, jog jame atrasiu dar kažko daugiau – viso dar nepažįstu.
Dar pažiūrėsime.
Esu, galima sakyti, priklausomas nuo savo automobilio. Nuvažiuoti kad ir tūkstantį kilometrų man menkniekis. Mielai galėčiau dirbti sunkvežimio vairuotoju (juokiasi).
Man atrodo, kad dirigavimas ir vairavimas turi daug bendra. Vairuodamas visada turi galvoti apie tai, kas galėtų įvykti kelyje. Yra griežtos taisyklės, kaip ir muzikoje, tačiau jas galima ir interpretuoti. Be to, privalai suprasti, ką daro aplinkiniai, kada tinkamas laikas persirikiuoti, tad galva turi dirbti kaip kompiuteris. Taip pat ir muzikoje – privalai žinoti, išgirsti, kas tuoj nutiks. Turi numatyti, kuriems orkestro atlikėjams reikalinga pagalba.
Bet grįžkime prie klausimo. Dar nenusprendžiau, kur apsistosiu. Turiu butą Kaune – bendradarbiavimą su Kauno muzikiniu teatru pradėjau prieš devynerius metus.
Manau, jog mano darbą Panevėžio muzikiniame teatre nulėmė ankstesnieji projektai ir pasiekimai – kaipgi dar šis teatras būtų mane radęs?
Taigi pažiūrėsime. Galbūt apsistosiu Kaune, trumpesnėms viešnagėms – Panevėžio viešbutyje.
Žinoma, svarstėme daug idėjų, tačiau aš linkęs nieko neatskleisti, kol nesu užtikrintas. Galbūt mūsų idėjos neišdegs, tuomet publika liktų nusivylusi.
Visada buvau ambicingas, tačiau neatvykau įvesti vienvaldystės. Atvykau diriguoti, dalintis savo patirtimi. Visų pirma turiu užmegzti ryšį su orkestru – manimi turi pasitikėti. Be pasitikėjimo nepasieksi nieko. Nesu dirigentas-diktatorius, nesu visada teisus. Taip, mano indėlis atneš gerų rezultatų, tačiau didžiausią sėkmę pasieksime tik bendradarbiaudami.
Publikos pasitikėjimą reikia užsidirbti. Tai nenutinka po vieno koncerto ar po gražių žodžių, kuriuos pasakau žiniasklaidai. Pasitikėjimas atsiranda po daug metų darbo.
Labai svarbu užtikrinti, jog žiūrovai pasijustų proceso dalimi. Tai svarbu ne tik muzikoje, bet ir kitose kultūros šakose ar net sporte.
Svarbiausia ne mano norai, o tai, ką galėtume padaryti, kad pritrauktume daugiau auditorijos į Panevėžio muzikinį teatrą, kad ji čia sugrįžtų. Teatrui ir publikai reikia augti kartu.
Kai apsispręsime dėl projekto, pradėsime ruošti kūrinį, tada ir pranešime visuomenei, kokie koncertai numatomi.
Tikiuosi, nenuvyliau tokiu atsakymu?
Tiesa. Leiskite pasikartoti – esu didžiulis dramos mėgėjas. Geri dramos teatrai nėra dideli. Jei pagalvojame apie muzikinius teatrus – žinome Maskvos didįjį, Milano „La Scala“, Paryžiaus operos teatrą – jie didžiuliai! Telpa du, trys tūkstančiai žiūrovų. Tačiau dramos teatre negali pasirodyti trims tūkstančiams. Dramoje svarbu viskas – netgi ausies judesys ar švelnus nosies prilietimas, dideliame teatre niekas to nepastebėtų.
Miuziklai, operos, operetės visų pirma turi būti teatras. Juk galėčiau diriguoti tik simfonijoms, tačiau noriu sukurti būtent teatrą – muziką su siužetu.
Dideliame muzikiniame teatre aktoriai turi dėti didžiules pastangas, kad juos bent kažkiek pamatytų visi žiūrovai.
Manau, būtent todėl kai kurie žmonės nemėgsta operų – ateina į didelį teatrą, o teatro negauna – scena tiesiog per toli. Todėl mažesnis visada geriau – čia aktorius gali paliesti savo nosį, pajudinti ausį ir publika tai pastebi.
Taip pat geriau ir orkestrui – mažame teatre publika geriau jį girdi, tad galime daryti subtilių detalių, nereikia kovoti su atstumu.
Estijos nacionalinė opera taip pat nėra didelis teatras. Jame dirbau šešiolika metų, pradėjau dar būdamas studentu, tad, galime sakyti, su juo užaugau.
Kauno muzikinis – taip pat nedidelis. Tačiau teko dirbti ir su dideliais, pavyzdžiui – Minsko. Gero įspūdžio tai nepadarė. Nuolat turėjau eikvoti daug energijos, kad pasiekčiau toliau esančius orkestrantus, kad orkestrą suvienyčiau. Orkestras skambėjo per garsiai, kai kurie instrumentai, atrodė, nuolat atsilikę vejasi.
Todėl, tikiuosi, didelio skirtumo tarp Talino, Kauno ir Panevėžio neturėtų būti.
Taip, yra didelis skirtumas. Lietuvoje vyrauja gražus įprotis, jog atlikėjams publika dėkoja aplodismentais stovėdama. Estijoje tai retenybė, net jei pasirodymas buvo nuostabus.
Tiesą pasakius, pasak teatro tradicijų, aplodismentai stovint skiriami tik patiems įspūdingiausiems pasirodymams. Tad pradėjęs dirbti Lietuvoje tokia lietuvių reakcija stebėjausi. Tačiau dabar tai laikau itin gražiu gestu. Kaip jau minėjau – publika yra labai svarbi pasirodymo dalis. Ta energija, kurią atlikėjams suteikia publika, labai reikalinga.
Estijoje publika dažniausiai būna šalta. Jaučiasi požiūris – aš sumokėjau už bilietą, tad jūs dabar man grokit, o ar man patinka, aš jums nepasakysiu. Žinoma, čia aš hiperbolizuoju – galbūt ne kaskart, tačiau tokie jausmai kartais aplanko.
Atrodo, kad įdedi visas pastangas, sukuri galingą emociją, o publika atsako kukliu plojimu. Aš tikiu, jog jiems pasirodymas patiko, tačiau kuklinasi ar gėdijasi tai parodyti. Gal jie salėje pamato sėdintį savo kaimyną, viršininką, o jiems matant rodyti emocijas – nesmagu…
Mano nuomone, tai kvaila. Mes einame į teatrą pasisemti emocijų, tad leiskime joms lietis! Jei patiko – parodykime tai, o jei ne – bent pareiškime padėką atlikėjams.
Štai kodėl mėgstu lietuvišką publiką. Nežinau, ar jiems iš tiesų taip patinka pasirodymas, tačiau jie tikrai įvertina atlikėjų darbą. Tikiuosi, Panevėžio publika bus tokia pati.
Opera! Neabejotinai. Tai geriausia, ką galima sukurti, pastatyti – opera turi daugybę energijos. Jei pamąstytume apie kitus didelės apimties žanrus, pavyzdžiui, simfonijas, net ir joms prireikia vokalistų. L. Van Bethoveno devintoji simfonija tuo ir žymi, jog pasitelkia chorą – tai suteikia simfonijai didžiulės galios. Vokalas kai kuriose simfonijose naudojamas sukurti galingą efektą, tačiau operoje – vokalas jau yra! Opera taip ir suplanuota!
Manau, jog opera sukuria pačią galingiausią muziką. Žmogaus balsas yra gražiausias pasaulio instrumentas. Jis labai jautrus, natūralus. Tai pagrindinė priežastis. Opera sujungia teatrą, vokalą, instrumentus, tekstą ir dramą. Žinoma, yra ir kvailų istorijų, tačiau tokios operos netampa žinomos. Tačiau pažvelkime į pačias žinomiausias operas, pavyzdžiui, „Karmen“, – kokia istorija! Ji niekad nepaliks nieko abejingo.
Tragedijos nematau. Mes žinome, jog pasaulis nuolat keičiasi. Tai, kas laikoma madinga, keičiasi visada. Mes net nebestatome nuostabios architektūros pastatų, kurie vyravo prieš keletą šimtmečių, nebestatome ir baisių sovietinių.
Pažvelkime į modernią architektūrą – ji gali būti kerinti. Prieš šimtmetį neturėjome galimybių statyti tokių stiklinių pastatų, kokius matome dabar. Tas pats vyksta ir su muzika.
Architektūra kaip dalykas tikrai neišnyks, kaip ir klasikinė muzika. Dabar klasikinė muzika matoma kaip skirta elitui, išsilavinusiesiems. Bet tai netiesa. Jei tave paliečia galinga muzika – koks skirtumas, kokį išsilavinimą turi.
Reikia daugiau pasitikėti publika. Panikuojantieji dėl nykstančio klasikos populiarumo nori statyti jaunimą pritraukiančius miuziklus, kad šie po to atrastų operą. Ar tai reikalinga? Nebūtinai. Svarbiausia – kokybė. Net ir dešimtmečio vaiko negali papirkti nekokybišku pastatymu.
Kodėl popmuzika tokia populiari? Nes ji labai profesionaliai sukurta. Pažiūrėkime į Leidi Gagą. Ją žino visi, nes jos muzika velniškai geros kokybės. Štai kas pritraukia žiūrovus. Žinoma, į tokią muziką investuotos didžiulės sumos pinigų – gera kokybė kainuoja.
Ką noriu pabrėžti – visada turime kurti aukštos kokybės darbus, tada auditorija susirinks pati ir ji bus įvairiausio amžiaus. Žinoma, į Ričardo Vagnerio šešių valandų ilgio operą nevestum vaiko – šiokios tokios normos yra. Bet jei jaunesnius žiūrovus supažindintume su jiems aprėpiama, tačiau kokybe nenusileidžiančia muzika, tikėtina, jog subrendę lankysis ir rimtesnėse operose.
Jaunąją kartą pratinti svarbu, nes ji atviresnė naujovėms. Kai kurie vyresni žmonės turi prastų atsiminimų iš koncertų, kurie jiems nepatiko, todėl dabar į operą žiūri skeptiškai. Tačiau jei nuo pat pradžių klausaisi kokybiškos muzikos, tada visada norėsi sugrįžti į teatrą.
Taip ir kyla stereotipai. Pavyzdžiui – mano teta, labai išsilavinusi moteris, dirbo mokytoja. Klasikinė muzika – jos gyvenimo dalis. Tačiau jos vyras, dirbęs sunkvežimio vairuotoju, niekada nėra buvęs mano koncerte. Jis mane gerbia, tačiau opera – ne jam. Kol kas man nepavyko pakeisti jo nuomonės. Tokių nuomonių žodžiais nepakeisi, pakeisti gali tik geras koncertas.
Labai tikiuosi, jog pavyks jį atsivesti bent į vieną savo koncertą, tada žiūrėsim, ką manys apie operą.
Jeigu yra kokybė, bus ir auditorija – tuo esu įsitikinęs.
Pasirinkimas buvo gana lengvas. Mano tėvas – choro dirigentas. Nuo mažų dienų pradėjau mokytis groti pianinu, mokiausi muzikos mokykloje. Kaip vaikas gal ir nesidžiaugiau – po pamokų kasdien grįždavau namo groti pianinu. Draugams toks moksliukas atsibosta. Tačiau dabar aš labai dėkingas, kad mokiausi muzikos.
Jauni žmonės turi atrasti savo tikslą. Ar anksčiau, ar vėliau. Jei neranda – mes, suaugusieji, turime jiems pasakoti apie pasaulį ir padėti paieškose.
Man tokios problemos nebuvo. Būdamas, atrodo, septynerių, žiūrėjau televizorių – Leningrado televiziją. Čia rodydavo daug klasikinės muzikos koncertų. Pamačiau, kaip dirigentas Jevgenijus Mravinskis diriguoja galingai Šostakovičiaus muzikai. Gali kilti klausimas – kaip septynmetis gali suprasti Šostakovičių? Tačiau tai ne apie supratimą, o apie muzikos galią, energiją.
Aš pajutau muzikos energiją, nes orkestras grojo labai gerai, o dirigentas jį kontroliavo profesionaliai. Kaip vaikas suvokiau, kad čia yra kažkas tikro, kas man patinka. Nuo tada turėjau tokį tikslą.
