P. Židonio nuotraukos

Džiaugsmo atseikėjo su kaupu

Yra toks pasakojimas, kad per atokų kaimą žygiavusi kariuomenė pamatė berniuką, ant nugaros itin sunkiai tempiantį kitą vaiką. Susuktos nešamo vaikučio kojos bylojo, kad jis negali vaikščioti. „Na ir sunkią naštą tempi“, – berniuką pakalbino vienas kareivis. „Tai ne našta, čia mano brolis“, – toks buvo atsakymas.

Besirūpinanti 34-erių sūnumi, kuris, sulaukęs vyro amžiaus, ir mąstymu, ir elgesiu labiau primena vaiką, Ėriškiuose gyvenanti Gražina Baltušienė taip pat tvirtina: jos Justinas – anaiptol ne našta. Jis – jųdviejų su vyru Daliumi vaikas, dviejų puikių jų dukterų brolis.
G. Baltušienė pripažįsta, kad ją nustebina retkarčiais išgirstamos užuojautos dėl ypatingo, globos ir rūpesčio reikalaujančio sūnaus. Pati toli gražu nesijaučia esanti reikalinga užuojautų ir tikina, kad džiaugsmo jų šeimai gyvenimas atseikėjo dargi su kaupu.

Negalią turinčio Justino mama Gražina Baltušienė tikina, kad džiaugsmo jų šeimai gyvenimas atseikėjo dargi su kaupu. P. Židonio nuotraukos

Vaikystės pamokos

„Aš sakau, kad Dievas, kiti gal pasakytų, kad likimas, ypatingus vaikus skiria tiems, kam nebus sunku juos auginti ir jais rūpintis. Peržvelgdama savo gyvenimą svarstau, kad išbandymams buvau rengta nuo vaikystės. Turėjau luošą brolį, jis vaikščiojo pasiramsčiuodamas lazdele. Galvą turėjo neišpasakytai gerą, padėjo mums mokytis, o va judėti jam buvo sunku“, – pasakoja G. Baltušienė.
Augant su negalią turėjusiu broliu ir pati negalia Gražinai tapo suprantamas, kasdienis dalykas. Nuo mažens ji ir matė, ir suvokė, kad su negalia susigyvenama, nes kur nuo jos pabėgsi?
Gražina augo Kėdainių rajono Pagiriuose.
Paskui buvo studijos, tada – stiklo technologės darbas tuometėje „Ekrano“ gamykloje, meilė, šeima. Ji ištekėjo už jūrininko, kuris, pasak moters, dabar, prabėgus daugeliui metų, visai nebenori važiuoti prie jūros, o geriausias jo laisvalaikis ir poilsis – žvejoti Ėriškių tvenkinyje.
Pirmoji Baltušiams, tuomet gyvenusiems Panevėžyje, gimė Eglė. Tai būta labai guvios, sveikos, sumanios ir savarankiškos mergytės, šeimos džiaugsmo. Dar po kelerių metų ratą virš jų namų prasukę gandrai atnešė sūnų Justiną.
„Sūnelis buvo tikrai labai gražus vaikutis, jokių sveikatos sutrikimų nebuvo matyti“, – pasakoja Gražina.

Į praeitį nesidairo

Tačiau augant mažyliui, augo ir mamos nerimas.
„Ėmiau pastebėti, kad Justuko vystymasis skiriasi nuo pirmagimės Eglės. Kūdikio amžiaus berniukas buvo įsitempęs, kiek kitokie jo judesiai“, – prisimena G. Baltušienė.
Berniukui paūgėjus, šeima iš specialistų išgirdo: jam – raidos sutrikimas.
Iš kur tai, šeima gerai nežino. Vienas paaiškinimų, kad berniukas galėjo patirti gimdymo traumą. Gražinai taip pat kyla minčių, jog vaikučiui galėjo pakenkti jos darbo sąlygos „Ekrane“, kur dirbo su kenksmingomis medžiagomis.
Tačiau Baltušiai į praeitį išmoko nebesigilinti. Šeima gyvena dabartimi.
Justinui, pasak mamos, daug padėjo sanatorijos. Ten berniukas sutvirtėjo. Ir sutvirtėjo tiek, kad išėjęs su mama pasivaikščioti po Molainių mikrorajoną, kurio daugiabutyje gyveno, greitu žingsniu nueidavo tiek, kad mama jo nebepagaudavo.
„Tada aš sunerimau, kad vaikas nuklys, o aš jo nepavysiu. Pasitarę su vyru, ėmėmės ieškoti namo užmiestyje. Norėjome, kad būtų savas kiemas, kuriame vaikas galėtų žaisti, norėjosi jam atskiro kambario, kuriame Justinas jaustų ramybę. Gyvenant visiems bute, ramybės mažiau“, – sako G. Baltušienė.
Taigi jie jau su trimis vaikais, nes buvo gimusi ir antroji dukra Gintarė, apsigyveno Ėriškiuose.

Vieta, kur Justinas visada suprastas, kur puoselėjami jo gebėjimai, yra buvusioje Kurganavos mokykloje įkurtas Socialinių paslaugų centras pilnamečiams rajono gyventojams, turintiems intelekto sutrikimą.

Kraustėsi su nerimu

„Vykstant gyventi į Ėriškius, neslėpsiu, būta nerimo. Nerimavau, ar žmonės nepriims mūsų kaip netvarkingos šeimos, ar nesakys, kad vaikų daug, vienas nesveikas, mieste prarado butą, tai dabar atvažiavo į kaimą“, – būgštavimus prisimena G. Baltušienė.
Ji džiaugiasi, kad kaime šeima buvo priimta maloniai. Kad nereikėtų važinėti į darbus Panevėžin ir galėtų daugiau pabūti su vaikais, G. Baltušienė vietos parduotuvėje įsidarbino pardavėja. Per tai pažinusi vietinius, nes įprasta, kad į kaimų parduotuves užsukama ne tik nusipirkti, ko reikia, bet ir šnektelėti.
„Dabar Ėriškiuose nebėra nė vienos parduotuvės, o tuomet jų buvo, darbo turėjau“, – sako moteris.
Daugiausia priekaištų, kad išvažiavo į kaimą, Gražina prisipažįsta išgirsdavusi iš paauglių dukrų. Mergaitėms norėjosi būti miestietėmis. Tiesa, mieste jos mokėsi, tad į specialiųjų poreikių turintiems vaikams skirtą mokyklą, kurią lankė Justinas, palydėdavo ir brolį.
„Girdėdavau iš dukterų, kad žmonės ir žodelį joms kokį pasako apie berniuką, ir žvilgsniais nulydi kitokį vaiką, guosdavosi jos man“, – mena mama.
Dukroms į tai atsakydavusi, jog turinčios džiaugtis dėl to, kad pačios sveikos, gabios, guvios, ir padėti negalią turinčiam broliui.

Vyro metų sulaukęs Justinas išliko ypatingu vaiku.

Į patyčias – šypsena

Vyriausia Baltušių dukra dabar vilnietė, ministerijos tarnautoja, pati jau mama. Jaunylė – grožio specialistė, gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje. Abi jos myli brolį, lanko jį su dovanomis. Ir Justinas myli sesutes.
„Be visų kitų negalių, Justinas turi nemažai nerimo. Nerimą jam kelia ir džiugios žinios. Jei iš vakaro pasakome, kad rytoj važiuosime į Vilnių pas seserį, jis gerokai sudirgsta. Jeigu tą žinią pranešame tą pačią dieną, sūnus rengiasi, sėda į automobilį ir visi važiuojame“, – pasakoja G. Baltušienė.
Ir šį savaitgalį numatyta kelionė iš Ėriškių į Vilnių, kur šeima eis pasigrožėti įžiebta sostinės egle.
G. Baltušienė šypsosi sakydama, kad Justinas galbūt galėtų dalyvauti paralimpiadoje ir varžytis greitojo ėjimo rungtyje. Kaip vaikystėje, taip ir dabar su juo, išėjusiu pasivaikščioti, šeima nespėja. Panevėžyje bijoję išleisti berniuką vieną, apsigyvenus Ėriškiuose, tokios baimės nebeliko.
Pasak mamos, Justinas turi savo maršrutą, eina aplink Ėriškių tvenkinį, pasivaikšto gatvėmis, pakalbina žmones. Visi ėriškiečiai su juo malonūs, tik, pastebėjo G. Baltušienė, vienas vyriškis jos sūnui jaučia priešiškumą.
„Justinas mums guodžiasi, kad to vyriškio būna negražiai pavadinamas, jam liepiama dingti iš Ėriškių. Mokau sūnų į tokius žodžius atsakyti šypsena“, – sako moteris.

Vyras vaiko siela

Ko geriausia išmokė gyvenimas gimus negalią turinčiam sūnui, tai su visais bendrauti maloniai, ramiai, pakančiai, turėti kantrybės ir būti dėmesingai, sako G. Baltušienė.
„Pradėjus Justiną barti, reikalauti, gal net kelti balsą, sulauksi vien priešiškumo. Susitarti galima tik malonia kalba“, – gyvenimo pamokas dėsto moteris.
Anot jos, taip bendrauti būtina ne tik su negalią turinčiaisiais. Malonūs, jautrūs, dėmesingi privalome būti vieni kitiems. Nes šiurkštūs žodžiai žeidžia visus, tik vieni juos išgirdę geba susivaldyti, o Justinas to nemoka. Jaunas vyras vaiko siela itin skaudžiai kenčia.
Vieta, kur Justino niekas neskaudina, kur jis būna suprastas, kur puoselėjami jo gebėjimai, G. Baltušienė vadina Panevėžio rajone, buvusioje Kurganavos mokykloje, įkurtą Rasos Remeikienės vadovaujamą Socialinių paslaugų centrą pilnamečiams rajono gyventojams, turintiems intelekto sutrikimą.
Į du autobusėlius surinkti įvairiose Panevėžio rajono vietose gyvenantys negalią turintys žmonės darbo dienomis suvežami į Kurganavą. Čia juos prižiūri, lavina, užima, jais rūpinasi centro darbuotojai. Pasak G. Baltušienės, tokia pagalba reikalinga ir patiems turintiesiems negalią, ir jų šeimoms.
„Būdamas būryje, Justinas turi galimybę bendrauti. Ten ir toliau ugdosi jo charakteris, jis mokosi sugyventi, taikytis. Namuose bendrautų tik su mumis, tėvais, ir televizoriumi, kurį žiūrėti, beje, yra labai pamėgęs“, – teigia mama.

Jau laukia Kalėdų

Gražina pati mielai dalyvauja šio centro šventėse, vyksta į jo organizuojamas išvykas. O ilsisi G. Baltušienė paėmusi mezginį ar knygą.
Justinas, kuris gali valandų valandas stebeilytis į televizorių, anot moters, sunkiai sukaupia dėmesį, kai mama stengiasi garsiai paskaityti jam kokią knygą.
Ilgai dirbti kokio nors darbo jaunam vyrui irgi nelabai sekasi – pritrūksta kantrybės ir susikaupimo. Bet, pasak mamos, sūnus pagelbsti kai, pavyzdžiui, reikia krauti malkas. Norėtų jis ir paskaldyti trinkas, bet tokio darbo jam nepatikima.
Pati G. Baltušienė prisipažino esanti nebloga konditerė, kepanti skanius tortus, kuriais džiugina artimuosius.
Jos pagamintais skanėstais nukrautas stalas šeimą sukvies ir per Kalėdas.
Justino tėčiui gal ir šiemet teks pabūti Kalėdų Seneliu centre, kurį sūnus lanko. Vyriškis jau turi tokios patirties – paprašytas sūnaus auklėtojų, patalkininkaudavo visų laukiamam žilabarzdžiui.