-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ligita Urbonienė džiaugiasi nepabijojusi siekti vaikystės svajonės.
„Šaltinio“ progimnazijoje geografijos, gamtos ir žmogaus mokytoja jau penktąjį rudenį dirbanti 28-erių L. Urbonienė šią savaitę paskelbta Meilės Lukšienės premijos laureate.
Panevėžietė svarsto, kad toks įvertinimas savotiškai įpareigoja, tačiau kartu tai lakmuso popierėlis, rodantis, kad atsidūrė ten, kur jai ir skirta.
L. Urbonienės pašaukimas išryškėjo dar vaikystėje. Jau tuomet ji dažniausiai tapdavo mokytoja bendraamžiams.
Tiesa, artėjant brandos egzaminams galvoje buvo tikra sumaištis. Aplinka ėmė savotiškai spausti, kad mokytojo darbas – pilnas streso, menkai atlyginamas, daug daugiau galimybių atvertų teisės ar kiti populiarūs mokslai. Visgi mamos palaikymas ir tikėjimas savo pasirinkimu Ligitą nuvedė į Lietuvos edukologijos universitetą.
„Tikrai nesigailiu, kad išdrįsau įgyvendinti vaikystės svajonę. Ačiū mamai, kuri palaikė mano troškimą ir skatino nepaleisti svajonės. Ji man visuomet sakė: „Siek, ko nori. Nesvarbu, kiek uždirbsi, bet jeigu darbas bus mėgstmas, net nejausi, kad eini į darbą“, – mamos palaikymą iki šiol jaučia L. Urbonienė.
Pasak L. Urbonienės, šiuolaikiniai vaikai jau kiek kitokie, reikia rasti naujų, jiems patrauklių ir įdomių mokymosi būdų. Todėl per savo pamokas mokiniams ji leidžia naudotis išmaniosiomis technologijos, net mobiliaisiais telefonais. P. Židonio nuotraukos
Ligita sako tvirtai žinojo, kad bus mokytoja, tik ilgokai svarsčiusi, kokio dalyko. Taškus sudėliojo jos aistra kelionėms. Ir lauktuvių namiškiams veždavusi ne saldumynų, o uolienų. Be to, geografija, pasak jaunosios pedagogės, yra mokslas ne tik apie valstybes ir jų sostines, o aprėpiantis daug plačiau – pasaulyje vykstančius reiškinius, tiek gamtinius, tiek ir visuomeninius, keliantis daugybę klausimų.
„Kelionės visuomet buvo mano kraujyje ir širdyje. O geografija praplečia akiratį ir padeda suprasti aplink vykstančius procesus. Kai pradėjau studijuoti geografiją, dar labiau įsimylėjau šį mokslą“, – pasakoja L. Urbonienė.
Penktus metus „Šaltinio“ progimnazijoje dirbanti geografijos ir gamtos mokytoja neslepia: pradžia nebuvo tokia sklandi, kaip tikėjosi.
Panevėžio patriote save laikanti Ligita prisipažįsta niekuomet nenorėjusi likti sostinėje, todėl gavusi diplomą grįžo į gimtąjį miestą. O čia laukė nusivylimas – nė vienoje mokykloje neatsirado geografijos mokytojo vietos.
„Buvo tokių pasakymų, kad luktelk kokius trejus metus, kol dabartinis mokytojas išeis į pensiją. Susiradau kitą darbą, o po metų vėl pradėjau žygį po mokyklas, ieškodama vietos po saule“, – nelengvą pradžią pamena jaunoji pedagogė.
Dabar, anot jos, situacija visiškai pasikeitusi – mokyklos išskėstomis rankomis laukia mokytojų. O kai kada net ir didžiausios pastangos rasti pamainą išėjusiam pedagogui lieka be rezultatų. Pavyzdžiui, šiemet „Šaltinio“ progimnazija surinko keturias pirmokų klases, bet rasti naujos pradinių klasių mokytojos nepavyko. Todėl daliai vaikų ir jų tėvų teko ieškoti kitos mokyklos.
„Daug mokytojų išeina į pensiją, o kas juos pakeistų nėra. Bet kad gautum atlygį, iš kurio galėtum oriai išgyventi, reikia daug dirbti“, – nūdienos situaciją atskleidžia L. Urbonienė.
Paklausta, ar po pirmų darbo metų nesinorėjo bėgti iš mokyklos, jaunoji pedagogė šypsosi: tokios mintys aplankydavo, bet tik trumpam.
Vaikai nebūtų vaikai, jei nenorėtų išbandyti jaunos mokytojos ribų. Tačiau atradus receptus, kaip valdyti klasę, sudominti dėstomu dalyku ir prieiti prie kiekvieno vaiko, tapo daug lengviau.
L. Urbonienė atskleidžia, kad jai labiausiai padėjo aiškių ribų nusistatymas ir susitarimai, kurių privalu laikytis pamokose. Jų laikosi ir mokiniai, ir ji pati.
Mokytoja džiaugiasi patekusi į puikų kolektyvą, kuriame vieni kitiems padeda, palaiko, padrąsina.
„Pirmieji metai buvo sunkesni. Vaikai patikrino mano ribas, o aš išbandžiau save, mokiausi iš savo klaidų. Visai neseniai pati sėdėjau mokyklos suole, nuo to laiko nedaug kas pasikeitė, tad darbas mokykloje neišgąsdino. Be to, galiu mokytis iš kolegų, savo srities profesionalų“, – sako L. Urbonienė.
Vaikai jaunąją mokytoją pamėgo greitai, o kaip kitaip, jeigu jos dėstomo dalyko pamokos – vienos įdomiausių. Ligita stengiasi mokyti per įvairias praktikas ir patyrimus.
Jei mokomasi apie klimatą, ji kartu su vaikais keliauja į gamtą stebėti danguje praplaukiančių debesų ir matuoti vėjo stiprumo. Anot jos, šiuolaikiniai vaikai jau kiek kitokie, reikia rasti naujų, jiems patrauklių ir įdomių mokymosi būdų. Todėl per savo pamokas mokiniams ji leidžia naudotis išmaniosiomis technologijos, net mobiliaisiais telefonais.
„Išmaniosios technologijos – mokinių kasdienybė, bet rasti ir atsirinkti svarbiausią informaciją vis dar yra iššūkis, reikalaujantis daug pastangų. Mano tikslas – ne drausti technologijas, o parodyti, kaip jas naudingai pritaikyti“, – sako L. Urbonienė.
Anot pedagogės, kiekviena diena mokykloje – savotiškas nuotykis, niekada nežinai, kaip ji prasidės ir baigsis.
Mokykloje nėra jokios monotonijos.
„Jeigu vaikai nori išdykauti, tebūnie. Juokauti irgi nėra draudžiama, o kai kada net ir reikia. Bet svarbu nepamiršti savo pareigų, kurių svarbiausioji – mokytis“, – kalba L. Urbonienė.
Jaunoji pedagogė ne tik mokytoja, bet ir aštuntokų, kaip ji pati sako, mažųjų abiturientų, auklėtoja. Nors būna visko, tačiau iš savo auklėtinių ji taip pat daug ko mokosi. O po pamokų jos laukia skautų būrelis. Jau geras dešimtmetis, kai L. Urbonienė yra aktyvi Lietuvos skautų organizacijos narė.
„Skautų šūkis „Dievui, tėvynei, artimui“ galbūt jaunam žmogui atrodo nelabai aktualus ir patrauklus, bet skautai per savo veiklas gamtoje, prie laužo, su būriu draugų ir laisve geba pritraukti daug vaikų. Mes, vadovai, per daug nepamokslaujame, nemokome, nedaliname patarimų – vaikai patys mokosi iš kitų“, – pasakojo skautų būrelio vadovė.
Nors dažnam atrodo, kad mokytojo profesija patraukli dėl ilgų atostogų ir trumpesnės darbo dienos, anot Ligitos, tai visiškas mitas – apie 80 proc. mokytojo darbo yra nematomas.
O per moksleivių atostogas patys mokytojai mokosi, dalyvauja seminaruose, darbo grupių susitikimuose.
„Jeigu tik pamokas vestume, tai tikriausiai būtų svajonių darbas. Galbūt daugeliui atrodo, kad mokytojas 14 val. uždaro mokyklos duris ir jo darbo diena baigta, bet nemato, kad mokytojas su krūva sąsiuvinių ir neištaisytų darbų keliauja namo. Aš pati iš darbo išeinu penktą ar šeštą vakaro. Esu įsivedusi taisyklę darbo nesinešti į namus, kad bent taip galėčiau atskirti jį nuo asmeninio gyvenimo. Kol dar neturiu vaikų, savęs galiu daugiau atiduoti mokiniams“, – pasakoja L. Urbonienė.
Lukšienės premijos laureatė L. Urbonienė sako jaučianti pareigą pateisinti apdovanojimą, bet jai didžiausias darbo įvertinimas – vaiko padėka už pamoką.
Net ir vasaros atostogas Ligita skiria darbui ar savanorystei stovyklose.
O likusį laisvą laiką kartu su vyru Martynu puoselėja ekologinį smidrų ūkį.
Nuo šio rudens jaunoji pedagogė pradėjo lankyti ir bokso treniruotes. Anot pašnekovės, intensyvios treniruotės jai padeda išsikrauti fiziškai, o kartu gauti teigiamų emocijų.
„Ne kartą bandžiau įvairias sporto rūšis, bet dažnai pritrūkdavau valios toliau tęsti. O čia susirenka labai puikus moterų kolektyvas. Emocijoms išlieti – pats tas. Į boksą atėjau daugiau smalsumo vedama. Darau tik tai, kas man patinka, o ne tai, kas madinga ar populiaru“, – teigia L. Urbonienė.
Mokytoja kiekvienam jaunam žmogui turi patarimą – klausyti širdies balso ir nebijoti ieškoti tikrojo savo kelio.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos šią savaitę paskelbta Meilės Lukšienės premijos, kasmet teikiamos jauniems mokytojams, sėkmingai pradėjusiems mokytojo darbą ir skleidžiantiems demokratiškumo, humaniškumo ir kūrybiškumo idėjas mokyklose, laureatė kuklinasi, kad Lietuvoje yra begalė dar neatrastų deimantų ir perlų. Ligita džiaugiasi, kad sėkmė šįkart nusišypsojo jai.
Anot mokytojos, toks įvertinimas – atsakomybė, o kartu paskata būti geriausia savo pačios versija.
„Toks įvertinimas yra savotiškas ženklas, kad dirbu teisinga linkme. Ir paskata ateičiai. Jaučiu pareigą pateisinti tą apdovanojimą ir skleisti M. Lukšienės idėjas. Bet didžiausias mano darbo įvertinimas – vaiko šypsena ir padėka už pamoką. Po tokių žodžių „Ačiū, buvo labai įdomu“ tarsi viduje kažkas sukutena. Tai nieko nekainuoja, bet duoda didžiulį postūmį, motyvuoja ir skatina tobulėti“, – kalbėjo L. Urbonienė.
