Čia niekuomet nesibaigia žiema

• Sekundė
• Mindaugas JUZOKĖNAS
• Kultūra
• 2022.12.31 13:00

Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijų motyvais

Čia viskas taip pat, kaip daugelyje kitų beveidžių mikrorajonų. Šio miesto, kitų miestų. Tokie patys trupančio betono blokų namai, kurių balkonuose iškabinti amžinai šlapi, nutįsę, papilkėję skalbiniai. Čia tokie pat automobilių užgrūsti kiemai, nutrypti žolynai, kreivai nukarpytos gyvatvorėlės. Tokie pat negudrūs kolektyviniai patogumai – surūdijusių vamzdžių karkasai skalbinių virvėms pritvirtinti ar dulkėtam kilimui prieš išdaužymą permesti.

Tokios pat žole užžėlusios vaikų nebesulauksiančios smėlio dėžės. Ir tokie patys betoninių plytelių takai – vieni populiarūs, magistraliniai, vedantys į parduotuves, mokyklas, autobusų stoteles, kiti beprasmiai – dažniau lankomi keturkojų nei dvikojų vietos gyventojų. Treti, regis, veda kaip tik ten, kur reikia, bet staiga pasibaigia, virsta dumblėta bekele, kuria klampoti vis vien geriau, nei eiti atgal ieškant batams draugiško, tačiau aiškiai per ilgo lanksto.

Marija Šileikaitė-Čičirkienė, 2021 sausis

***

Ryto prieblanda. Laiptais žemyn nešuosi inkščiantį šunį. Pasilabinu su į darbą išskubančiu kaimynu. Koks jo vardas? Man nesvarbu. Nerūpi. Niekad nebuvo svarbu nei šalia gyvenančių žmonių vardai, nei pavardės, nei kuo jie užsiima.

Jiems turbūt irgi nerūpi nei mano vardas, nei užsiėmimai. Pakanka, kad pasisveikinam, ir tiek. Žmonių papročiai čia irgi niekuo nesiskiria nuo kitų daugiabučių mikrorajonų gyventojų papročių. Tie pasibaisėtini papročiai irgi aprašyti jau tūkstantį kartų ne tik lietuvių kalba. Šie daugel kartų aprašyti papročiai susiveda į vieną siaubingą žodį „susvetimėjimas“. Jį ir peikia, ir išjuokia, ir visaip kitaip bando nugalabyti. Ne žodį – įprotį nepažinti verdančiojo arbatą čia pat už tavo miegamojo sienos.

Koks apgailėtinas kolektyvizmo dvasios, bendruomeniškumo propagandos pralaimėjimas! Į vienatvę linkusiam miesto gyventojui nėra geresnės vietos nei susvetimėjusi, anonimiška betoninio mikrorajono terpė. Čia gali be sąžinės graužaties nežinoti kaimyno vardo, tačiau puoselėti seną pažintį su įtrūkiu šaligatvio plytelėje, metų metais stebėti, kaip purvu užneštame tarpelyje pavasariais samanas keičia žolė, kaip vasaromis juo keliauja skruzdė, kaip rudeniais jį užkloja šlapias nežinia iš kur atneštas skylėtas liepos lapas, ir kaip visas šis nuobodulys galop pasineria į minkštą sniegą. Jūs tikrai manote, kad nesusvetimėjimo tikslu turėčiau pasikviesti kaimyną ir tą įtrūkį jam parodyti?

Marija Šileikaitė-Čičirkienė, 2021 sausis

***

Rytmetiniai pasivaikščiojimai ištuštėjusiais kiemais, kai butų šeimininkai jau išskubėję lieti prakaito fabrikuose, gamyklose, parduotuvėse ir biuruose, – mano vienatvės šventė. Išvykstančiųjų bruzdesys ką tik nuščiuvo, likusieji namuose niekur neskuba, ir kiemuose apsigyvena lėtumas. Nors niekad nesisveikinu su tarsi manęs nepastebinčiu gretimo kiemo kiemsargiu, tokiu metu pajuntu bendrystę ir jam, ir aplankstytiems, dulkiniems jo šlavimo padargams.

Šššak, šššak, šššak! – kiemsargio šluota medžioja vienutėlį lapą. Cinkt! Lapas įkrenta į didžiulę kadaise glaisto skardinę, vielomis pritvirtintą prie kažkur rastų turbūt didelio lagamino ratelių. Drrrr! – patraukia keletą metrų. Ir vėl šššak, šššak, šššak, cinkt, drrrr. Kiemsargiui nukritę lapai liudija besiartinančią žiemą. O man žiema iš šių kiemų niekuomet nepasitraukia. Šis pilkas, betoninis pasaulis pats yra žiema.

Žinau, jei šiais kiemais vaikščiosiu pakankamai ilgai, apims toks lyg ir transas, kai it ryškaluose plūduriuojančiame baltame fotopopieriaus lape atsiranda paslaptingi užfiksuotų akimirkų kontūrai. Kas sekundę vaizdas vis ryškesnis, ryškesnis, ir štai…

Balti sniego kąsniai leidžiasi ant plokščio mano miesto plokštumų. Išgąsdinti balandžiai atitrūksta nuo stogo kraigo ir įsivelia į šlapio sniego painiavą. Jie vos įžiūrimi, tačiau net už margos sniego širmos matyti ryžtingos paukščių pastangos įveikti miglą. Apsukę ratą balandžiai nusileidžia į pakilimo vietą. Barkšteli nagų paliestos skardos. Molainių gatve lėtai slenka apsnigti automobiliai…

Įdienojus dangus nuskaidrėja, tampa ryškiai mėlynas. Geltoni spinduliai projektuoja aiškius medžių šešėlius ant grublėtos išblukusios daugiabučio sienos. Nepatenkinta balta katė sėlina aukštai kilnodama letenėles. Šąla…

Storas, ryškiai raudonas vamzdis laiko išgverusią krepšinio lentą. Storas, ryškiai mėlynas vamzdis laiko išgverusią krepšinio lentą. Storas, ryškiai geltonas vamzdis laiko išgverusią krepšinio lentą. Įmesk į visus krepšius po kartą – įskaitysiu po tritaškį! Nenori? Kodėl?..

Už baltų pusnių – aukšta geltonų plytų siena. Kniaudiškių gatve skuba sidabrinis ufonautės skafandras…

Abipus takelio – tirpstančio sniego šlaitai. Kokios aiškiai juodos medžių šakos veidrodiniame vandenyje!..

Tai pavasario vėjas atklydo į kiemą ir bando nuplėšti paklodes nuo virvių. Tuoj plėšikas paties skalbinius ant žemės šimtų langų akivaizdoje. Blyksi saulės zuikučiai, skuba šešėliai. Stambus vyriškis, dėvintis baltais berankoviais marškinėliais, atsiremia į palangę. Blyksteli žiebtuvėlio ugnis…

Ant šachmatų lentos vos viena figūra. Valdovė galingais mostais susirenka skalbinius ir eina namo. Tuščios lentos langelius greit visai užžels dulkėta žolė – paslaugūs pėstininkai čia retai teužklysta…

Pilkų pilkiausia tirpsmo migla. Tiek šaltų garų – nė žingsnio nežengsi be pavojaus į ką nors atsitrenkti. Tik Projektuotojų gatvės šviesoforas raudonai žydi…

Dievobaiminga varna snape nešasi ostiją. Gal ir kitai juodai vienuolei šiek tiek nutrupės…

Marija Šileikaitė-Čičirkienė 2021 sausis

***

Kartais einu pasivaikščioti ten, kur kasmet užsuka vasara, kur išpuoselėti spalvoti šaligatviai, o po didžiuliais skėčiais besišypsantys žmonės geria kavą ir vyną, ir juokiasi, ir šneka. Vėliau einu grožėtis atvirukiniu Nevėžio vingiu ir Senvagės ežerėliu. Ten, už trijų kilometrų nuo nuobodaus mano mikrorajono, galiu aptikti dailios, akims mielos architektūros ir netgi įsivaizduoti, apie ką kalbėdavos šunys su katėmis Panevėžio Slabodkėje prieš šimtą metų. Gražu tame mieste, kur užklysta vasaros, bet svetima.

Pusdienis svetur, ir netrukus ima traukti namo. Pagyvenus ilgiau, net neišvaizdus miesto pakraštys tampa namais, vieta, kuri tave iš tikrųjų domina. Jei tik esi sukurtas palaimingai klajoti ten, kur tarp betoninių plokštumų nuolat ūžauja atšiaurūs vėjai.

• Sekundė
• Mindaugas JUZOKĖNAS
• #Aukštaitijos Senvagė
• #fotografija
• #Marija Čičirskienė
• #Panevėžys