-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tokį sumanęs Smėlynės bibliotekos kolektyvas metų gale kartu su indėlininkais iš banke sukaupto turto planuoja sukurti originalų akcentą miestui.
Bibliotekos vedėja Lolita Pranienė pasakoja, jog idėja rinkti sagas gimė per vėlimo pamokas.
Į jas susirinko būrys kūrybingų moterų, o kol rankos dirbo, liejosi pokalbiai ir apie knygas, ir apie rankdarbius.
„Žodis po žodžio ir minčių lietus kartais pavirsta į liūtį. Kažkas paminėjo sagas. Pasigavome tą idėją, juo labiau kad pas visus namuose rastume sagų iš serijos „gal kada nors prireiks“. Jų ir pas mane pačią pilna. Sagos – mano vaikystės mėgstamiausias žaislas. Mama sakydavo, kad mane su sagų dėžute ramiai palieka. Pagalvojome, kodėl gi nesukūrus iš sagų ko nors įdomaus?“ – pasakoja L. Pranienė.
Kai viena lankytoja padejavo, kaip sunku dabar senjorams, o gerai gyvena tik bankai, gimė mintis bibliotekoje atidaryti banką.
Dabar į ją ateinančiųjų pašoma atnešti ir pasidėti „indėlį“ – nereikalingų sagų.
„Kokio dydžio? Čia jau pagal galimybes, griežtų apribojimų nėra. Kaip ir palūkanų“, – savąjį banką reklamuoja Smėlynės biblioteka.
„Indėliai“ kaupiami permatomoje vazoje, mat, anot vedėjos, bankas dirba skaidriai.
„Grąžinti neprižadame, greičiau pakviesime metų pabaigoje visą sukauptą kolektyvinį „indėlį“ paversti kuo nors gražiu, pavyzdžiui, atviruku ar eglutės žaisliuku“, – sako bibliotekininkės.
Indėliai sagomis kaupiami permatomoje vazoje – kaip įrodymas, kad „bankas dirba skaidriai“. P. ŽIDONIO nuotr.
Į tokį banką jau įnešti ir pirmieji indėliai. Netgi – visai solidūs.
Viena skaitytoja Jurga atbogina visą „seifą“ – sagų pilną seno fotoaparato dėžę.
Pasak L. Pranienės, pradėjus kaupti sagas, pradėjo atsiverti ir įdomūs faktai apie jas.
Pasirodo, sagos atsirado tik XIII amžiuje. O koks tai itin reikalingas daiktas, taikliai apibūdino vokiečių rašytojas Erichas Marija Remarkas.
„Galite tapti arkangelu, kvailiu arba nusikaltėliu – niekas to nepastebės. Tačiau jei jūsų aprangoje trūks sagos, kiekvienas į tai atkreips dėmesį“, – rašė literatūros klasikas.
Ir pati L. Pranienė pasakoja dabar net ir nesistengdama pradėjusi kreipti dėmesį į sagas.
„Einu per Laisvės aikštę ir staiga – mintis, kad kažką praėjau. Grįžau – ant grindinio guli pamesta peršviečiama saga. Prieš keletą mėnesių būčiau nė nepastebėjusi, o dabar pasiėmiau ir atnešiau į mūsų banką“, – juokiasi vedėja.
Tradicija Ramygaloje prie medinio namelio centrinėje aikštėje prikalti laimę nešančią sagą gyvuoja jau daugiau nei dešimtmetį. P. ŽIDONIO nuotr.
Sagos jau daugiau nei dešimtmetį yra viena iš Ramygalos, nuo Panevėžio nutolusios per 30 kilometrų, savotiška vizitinė kortelė.
Kaip miestus lankantys turistai į jų fontanus meta pinigėlį, taip užsukusieji į Ramygalą skuba prie legendinio sagų namo prikalti savosios sagutės. Sakoma, kad čia pasilikusi ji atneš laimę.
Idėjos seną, negyvenamą medinį namuką apkalti sagomis sumanytoja ramygalietė Aušra Volkovienė pripažįsta nė neįsivaizdavusi, kad jis taip plačiai išgarsins Ramygalą.
„Galite tapti arkangelu, kvailiu arba nusikaltėliu – niekas to nepastebės. Tačiau jei jūsų aprangoje trūks sagos, kiekvienas į tai atkreips dėmesį.“
E. M. Remarkas
Tradicija prie namo prikalti sagą gyvuoja nuo 2010-ųjų. Tais metais Ramygala buvo paskelbta Lietuvos kultūros sostine.
Daugybės svečių laukianti bendruomenė sumanė centrinėje miesto aikštėje, pripažintoje urbanistikos paminklu, stūksantį ne itin išvaizdų, negyvenamą medinį namuką pagyvinti papuošus jį sagomis.
Daugybė ramygališkių tokiai idėjai rinko sagas.
Tačiau kur kas sudėtingiau tapo tą daugybę prikalti.
P. ŽIDONIO nuotr.
A. Volkovienė pamena, jog sagas vinutėmis prie medinio namo sienos tukseno ir vietiniai, ir į Ramygalą užsukę svečiai, ir trumpam pas artimuosius pargrįžę emigrantai.
„Pasikeisdami tas sagutes kalė ir vietiniai, ir atvažiavusieji iš Ispanijos, JAV, Didžiosios Britanijos“, – šypsosi viena iš idėjos autorių.
Tų kalančiųjų buvo tiek daug, kad prie sagų namelio net eilė nusidriekė.
Kiek tų sagų dabar puošia medinuką, niekas nė nebesuskaičiuotų.
Šioje galerijoje po atviru dangumi akys raibsta nuo sagų įvairovės. Yra net vienetinių, nulipdytų keramika garsėjančioje Ramygaloje Laimos Kiškienės įkurtos amatų rezidencijos „Savos erdvės“ lankytojų.
„Matome, kad ir dabar atvažiuojantieji sagutes kala. Tikrai nemanėme, kad sagų namelis taip išgarsins Ramygalą“, – sako A. Volkovienė.
