-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tradicinio karpymo amato puoselėtojos rankose popierius virsta tikrais karpytais stebuklais – staltiesėlėmis, užuolaidomis, paveikslais, suvenyrais, puošmenomis.
Tai, ką iš popieriaus geba padaryti auksarankė, sertifikuota tautinio paveldo amatų meistrė, meno kūrėja V. Jurevičienė, net ir nupasakoti neįmanoma.
Tiesiog reikia jos kūrinius pamatyti, o pamačius dar kartą pasitikslinti – ar čia tikrai iš popieriaus?
Ar tikrai tik žirklutėmis ir peiliuku padaryta?
Stebina ir tai, jog nė vienas jos karpinys neklijuotas iš gabalėlių – visas didžiulis vaizdinys su jame užfiksuotais pasakojimais sudėtas vientisame popieriaus lape.
Tą lapą paėmus ir pakėlus dviem pirštais, pasiskleidžia visas paslaptingasis ažūras.
Kiek daug visko ši meistrė sudeda kiekviename savo kūrinyje!
Ir ne veltui jos darbus vertinantys sako: „Kuo ilgiau į juos žiūri, tuo daugiau atrandi.“
Parodose nuo 2010 metų dalyvaujanti V. Jurevičienė dėmesio ir pripažinimo sulaukė ir už gimtojo krašto sienų – tarptautiniuose renginiuose.
Jos karpiniais grožėjosi Briuselyje (Belgija), Baltarusijoje, Lenkijoje, Turkijoje ir kitur.
Daugelyje šalių eksponuoti ir gražaus įvertinimo sulaukę karpiniai ne mažiau žavi ir savojo krašto žmones, jos kūriniuose atrandančius daug artimo ir brangaus.
V. Jurevičienė yra surengusi daugiau kaip 30 autorinių parodų, ji žinoma kaip seminarų, plenerų rengėja.
O juk karpytojams susitikimų, seminarų anksčiau net nerengta.
Pirmasis Lietuvoje vykęs tarptautinis karpytojų pleneras „Karpiniuota praeitis“ V. Jurevičienės rūpesčiu įvyko Uoginiuose – kaime Kupiškio rajone, kuriame veikia garsus Adomo Petrausko muziejus.
Jame dalyvavo ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos, Lenkijos, kitų šalių karpytojai.
Karpyti mėgstanti ir kitus tai daryti mokanti tautodailininkė žirklutes į rankas ima kone kiekvieną dieną. Sumanymų ir siužetų jai nepristinga – karpiniais V. Jurevičienė pasakoja krašto legendas, prisimena žmonių, savo artimųjų gyvenimus, pasakoja apie gamtą, gyvūnus ir kt.
Bet prieš keletą metų popieriui atsirado konkurentas – margutis.
Suradusi dar vieną būdą pilnatvei pasiekti, V. Jurevičienė pradėjo skutinėti margučius ir tai jai labai patinka.
Kurį laiką – Velykoms artėjant – naujasis pomėgis net nurungia įprastąjį.
Popieriui tenka kiek palūkėti, kol meistrė visą laiką skiria margučiams skutinėti.
V. Jurevičienė dažnai prisimindavo, kaip jos tėtis prieš Velykas mažu peiliuku skutinėdavo nudažytus kiaušinius – kokie jie tapdavo gražūs.
Ir pati ne kartą norėjo pabandyti, bet vis abejojo, ar sugebės.
Bet kartą garsi tautodailininkė Odeta Bražėnienė, girdėdama Virginijos pagyras margučiams, patarė ir pačiai pabandyti.
„Kas moka karpinius kurti, tas lengvai ir margučius puoš“, – V. Jurevičienę pamokė garsi tautodailininkė.
Karpinių meistrė patikėjo ir ėmėsi darbo – pavyko.
Virginija Jurevičienė. P. Židonio nuotr.
„Iš pradžių tik saviems rodžiau ir dovanojau, vėliau išdrįsau ir kitiems skutinėtus margučius parodyti, į parodas vežti“, – pasakoja V. Jurevičienė.
Margučių skutinėjimas, kaip ir popieriaus karpiniai, reikalauja laiko, susikaupimo, kruopštumo ir kantrybės.
Vienam išskutinėti dviejų trijų dienų prireikia, o štai didesniam – žąsies kiaušiniui ir visos savaitės kartais neužtenka.
Tautodailininkės margučiai nėra ryškių spalvų.
„Kiaušiniams dažyti renkuosi žemės spalvas – juodą, žalią, rudą. O štai šiemet greta rudų šokolado spalvos nudažiau, išskutinėjau ir violetinių“, – pasakoja meistrė.
Juodos ir baltos spalvų derinių V. Jurevičienė nemėgsta ir karpiniuose.
Prie balto fono derina tamsiai žalią, rudą, pilką ar mėlyną spalvas.
Nuo mažens mėgusi piešti, karpiniais Virginija pradėjo užsiimti baigusi mokslus ir jau įsidarbinusi vaikų darželyje.
„Anksčiau irgi tarsi normaliai gyvenau. Bet vis kažko trūko, jaučiau kažko norinti, vis nežinojau ko. Imdavausi vienos, kitos veiklos ir vis buvo ne tas. Pradėjusi karpyti iš karto atradau, ko ieškojusi. Dabar kampais vaikščioti nebereikia. O trūksta tik dviejų dalykų – laiko ir vietos“, – šypsosi V. Jurevičienė.
Jos įspūdingi karpiniai vos telpa nedideliame bute Kupiškyje. O kiek dar kūrinių iškeliavę į parodas, pas užsakovus ar yra dovanoti.
Net sunku įsivaizduoti, kiek reikėjo laiko tokiai gausybei sukurti.
Bet užtat yra ką pamatyti – ypač įdomūs jos teminiai ciklai.
Štai kad ir apie metų tėkmę pasakojantys paveikslai – keturi įrėminti karpiniai „Linksmasis pavasaris“, „Basakojė vasara“, „Ruduo pūstažandis“ ir „Motulė žiema“.
Tik žvelgiant į šiuos paveikslus teks gerokai susikaupti, kol pamatysi, išskaitysi ir suprasi visus juose slypinčius vaizdus.
Kiekviename metų laike iškarpyti visi jiems būdingi ženklai, darbai ir įvykiai, žmonės, gamta, praeities simboliai.
Ir šis, ir kiti karpiniai byloja apie aukštą tautodailininkės meistriškumą.
O pati pradžia buvo, kai baigusi Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio ugdymo fakultetą Virginija įsidarbino Kupiškyje naujai pastatytame vaikų darželyje.
„Nejauku buvo. Tuščios, plikos sienos, jokių įdomesnių akcentų. Svarstant, kaip papuošti, ir kilo mintis, kad puikiai tiktų karpiniai“, – prisimena V. Jurevičienė.
Meninio karpymo pradėjo mokytis vartydama Albinos Žiupsnytės knygą, klausinėdama mokančiųjų ir pati bandydama.
O dabar V. Jurevičienė pripažinta meistrė, nepaprastai kruopšti, kantri, gebanti išreikšti save ir turinti ką pasakyti.
Nė vienas jos kūrinys negimė šiaip sau, kad tik ornamentus ar gražius vaizdelius sudėliotų.
Visi jie išjausti, meile tam, ką daro, spinduliuojantys.
V. Jurevičienė yra iškarpiusi paveikslus visoms vienuolikai Kupiškio rajone esančių bažnyčių – su jų svarbiausiais akcentais.
Popieriuje įamžinti ir Kupiškio malūnai.
„Myliu Kupiškio kraštą ir noriu kuo daugiau jo vaizdų, žmonių, legendų iškarpyti“, – sako meistrė, rengianti ir krašto piliakalnių ciklą.
Daug darbo įdėta karpant ir gerai žinomą Dijokalnio legendą.
Viskas tame dideliame karpinyje yra. Ir kadaise čia gyvenęs gerasis milžinas Dijokas, ir žmonės, kuriems jis padėdavo. O tarp jų ir tie, kurie pavydo skatinami nutarė atsikratyti milžinu. Žinodami, kad kai ant kalno augantis ąžuolas bus nukirstas, Dijokas žus, piktadariai ėmė ir nukirto medį.
Milžinas mirė, o nuo tada ant to kalno tik plaukus pasileidusios raganos naktimis šoka, velnio raginamos botagu ir žodžiais „Švir-bir, švir-bir…“
Du didelius paveikslus V. Jurevičienė skyrė patiems brangiausiems žmonėms – Mamai ir Tėveliui.
Tuose paveiksluose – visas jųdviejų gyvenimas.
Kiek reikėjo meilės ir susikaupimo, kad žirklutės popieriuje išpasakotų visus tėvų pomėgius, jų gyvenimo šventes ir kasdienybę.
Štai matai Tėvelį, dirbantį kalvėje ar bityne, o kitur jis su muzikos instrumentu, dar kitur su visa šeima – žmona ir keturiais vaikais.
Daug ką mokėjo, daug ką nuveikė šis išradingas ir darbštus žmogus.
Tokia pat darbštuolė ir Virginijos mama.
Jai skirtame paveiksle moteris pavaizduota audžianti, siuvanti, valgį gaminanti, žirgu jojanti ar motociklu, kuriuo labai mėgo važinėti, skriejanti.
O savo vestų karpymo edukacinių užsiėmimų V. Jurevičienė nė neskaičiuoja.
Imti į rankas popierių ir žirklutes ji mokė ne tik kupiškėnus, Panevėžio tautodailės mylėtojus, bet ir kitų šalies miestų gyventojus.
Norinčiųjų mokytis visada atsiranda.
„Buvo laikas, kai maniau, kad niekam tų karpinių nereikės, bet klydau. Pastaruoju metu karpymas vis labiau populiarėja, grįžta tradicija“, – sako meistrė.
Jau ne vieni šiuolaikinių namų langai papuošti popierinėmis užuolaidėlėmis – pačių šeimininkių iškarpytomis ar iš meistrių įsigytomis.
Ir net prie plastikinių langų popieriniai karpiniai, kaip sako V. Jurevičienė, puikiai tinka.
Žmones domina ir karpinių atvirukai, ir paveikslėliai ar dideli siužetiniai paveikslai.
Vyresni žmonės dar, ko gero, atsimena savo močiučių iškarpytas staltiesėles, jų pomėgį paėmus popieriaus lapelį lankstyti, karpyti ir rodyti vaikams, kokie gražūs gali būti ornamentai.
Kuo plonesnis popierius – tuo gražiau tie raštai atrodo.
Kaip teigia tautodailininkai, Lietuvoje popieriaus karpiniais pradėta užsiiminėti dar 16 amžiuje, tačiau populiariausi namų interjero puošyboje jie tapo 19 amžiaus pabaigoje ir pirmaisiais 20 a. dešimtmečiais.
Ne tik kaimo, bet ir miesto žmonės karpiniais gražindavo žibalinių lempų gaubtus, lentynas, paveikslų, veidrodžių rėmus.
Sudėtingesnio ornamento karpiniais – užuolaidėlėmis – puošdavo namų langus, indaujas.
O specialūs karpiniai su varpų, paukščių, arklių, obuolių ir kitais siluetais būdavo kuriami vestuvėms, jaunavedžių sėdimai vietai papuošti.
Ir visai nesvarbu, kad dabar ir užuolaidų, ir staltiesių, ir paveikslų galima įsigyti kokių tik širdis geidžia, iš kokio tik pageidauji krašto.
Graži, prasminga tautos kūrybinio paveldo dalis negali nueiti užmarštin.
