Trijų aukštų daugiabutyje sovietmečiu būdavo apgyvendinamos repatriantų – iš užsienio valstybių sugrįžusiųjų – šeimos. P. Židonio nuotr.

„Amerikonų“ name – sovietinė „gerovė“

„Amerikonų“ name – sovietinė „gerovė“

Giliu sovietmečiu visi žinojo, kur Panevėžyje rasti vadinamąjį „amerikonų“ namą. Nors tai – tipiškas ano meto pastatas, visgi vietiniai į jį ir ten įsikūrusiuosius žvelgė kitu žvilgsniu – su savotišku pavydu „ragavusiems“ Vakarų duonos ir jutusiems jų kvapą.

„Amerikonų“ namu sovietmečiu vadintas Panevėžio Ramygalos gatvėje 15-uoju numeriu pažymėtas daugiabutis.

Eksploatuoti jis atiduotas 1956 m.

Trijų aukštų daugiabutyje apgyvendintos repatriantų – iš užsienio valstybių sugrįžusiųjų – šeimos. Tuo metu moderniu laikytame dideliame (21-o buto) gyvenamajame name su visais patogumais įsikūrė iš Brazilijos, Urugvajaus, Argentinos į gimtuosius kraštus sugrįžę žmonės.

Tuometei valdžiai, matyt, labai rūpėjo „užsieniečiams“ pademonstruoti sovietinio gyvenimo Lietuvoje „pranašumus“.

Pačiame miesto centre stūksančio namo kieme buvo ir gyventojų daržai, o sandėliukuose jie augino vištas, netgi paršelius.

„Amerikonų“ namo Ramygalos g. kiemas apie 1958 m. R. Kosmauskienės asmeninio albumo nuotr.

Parsivežė pūslėtas rankas

Kaip rašė tuometė Panevėžio miesto spauda, minėtame name apsigyveno Ignas J., grįžęs iš Urugvajaus.

Jis įsidarbino Pramkombinato metalo apdirbimo dirbtuvėse.

Į Urugvajų uždarbiauti jis išvyko 1929 m., nes tėvas buvo mažažemis ir šeimai buvo striuka su pinigais.

Be to, kad pagal tų laikų tradiciją sesuo gautų „pasogą“ (turtas, duodamas ištekančiai dukrai) ir ji galėtų ištekėti, Ignas J. seseriai atidavė savo iš tėvo gautą sklypelį.

Užsienyje Ignui teko ne tik sunkiai dirbti. Kaip pats tikino, konfliktavo su darbdaviais dėl atlyginimo pakėlimo, todėl dažnai šeimininkai jį, kaip agitatorių, išmesdavo į gatvę.

Kai gimtinėn grįžusiojo klausdavo, kur jo uždirbti turtai bei auksiniai laikrodžiai, Ignas atšaudavo, kad parsivežė tik pūslėtas rankas, todėl jam dabar sunku dirbti svarstyklių reguliuotojo darbą.

Svetur laukė vargas

Kitame „amerikonų“ namo bute įsikūrė motina su dukra, neseniai grįžusios į savo gimtąjį kraštą.

Iš Argentinos sugrįžusi linksma ir energinga Albina A. F. laisvai kalbėjo lietuviškai, tačiau vartojo nemažai ispaniškų žodžių.

Albina gimė Lietuvoje. Kai buvo maža, jos tėvas emigravo į Argentiną, o po kelerių metų pasikvietė ir mamą su dviem dukrelėmis.

Tada Albinai tebuvo penkeri metukai. Svetur jai teko daug vargo patirti: nuo nepakeliamo darbo mirė tėvas, netrukus sunkiai susirgusi motina paguldyta į ligoninę.

Abi su sesute likusios vienos, ėmė uždarbiauti.

Albina pasakojo, kad Argentinoje įprasta, jog vaikai pradeda dirbti labai anksti, kai kurie net 6 metų. Vaikams ir moterims buvo mokamas gerokai mažesnis atlyginimas nei vyrams.

Albinai tekdavo dirbti po 10–12 val. per parą. Vaikų mokslu ten niekas nesirūpino. Raštingų žmonių ji labai mažai tesutikusi.

Parūpino butą ir darbą

Miegodavo Albina tik po 3–5 val., nes dirbo ir mokėsi; šiaip taip baigė buhalterių kursus. Vėliau jos sesuo ištekėjo už argentiniečio ir liko ten gyventi, o Albina savo ranką ir širdį patikėjo jugoslavui.

Albinos 70-metė mama visą laiką svajojo sugrįžti į savo gimtąjį kraštą. Su vyru, dviem sūneliais ir mama Albina grįžo į Lietuvą.

Panevėžio vykdomasis komitetas buvusiems emigrantams parūpino gerą butą ir darbą siuvimo fabrike „Nevėžis“. Ispaniškai kalbantis vyras dirbo mechaniku fabrike Vilniuje, statė namus darbininkams. Vėliau šeima planavo keltis gyventi į Vilnių.

Be repatriantų, vietinių vadintų „amerikonais“, name Ramygalos gatvėje sovietmečiu gyveno ir nemažai vietinių žmonių su šeimomis: aktoriai, scenos dailininkas, šį namą statę ir įrengę tinkuotojas B-tis (jo nuotrauka puikavosi miesto garbės lentoje), santechnikų brigadininkas B-vė, darbininkė R-tė ir kiti.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų