A. REPŠIO nuotr.

52 Sekundės su kultūra. ZITA RIMKUVIENĖ

52 Sekundės su kultūra. ZITA RIMKUVIENĖ

Tikrai nerastume panevėžiečio, nežinančio Zitos Rimkuvienės, liaudies šokių kolektyvų vadovės, daugybę šalių apkeliavusios choreografės, respublikinių dainų švenčių baletmeisterės, Lietuvos kultūros žymūnės, per šokį puoselėjančios lietuvybės ryšius tarp gyvenančių Panevėžyje ir išeivijoje.

Jos vadovaujamiems šokėjams plojo ne tik Lietuvos, Europos, bet ir Argentinos, Japonijos, Indijos, Kanados, Kanarų salų, Kinijos, Urugvajaus ir daugybės kitų egzotiškų tolimų šalių žiūrovai.

Z. Rimkuvienės nuo 1991-ųjų Panevėžyje kasmet organizuojamame suaugusiųjų liaudiškų šokių festivalyje „Dar ratą ratelį“ per trisdešimt metų pabuvo beveik visi Lietuvos suaugusiųjų šokių kolektyvai ir ansambliai, o šįmet vyks jau 9-asis jos rengiamas tarptautinis šokių ir muzikos festivalis „Prie Nevėžio“.

Iš jūsų veiklos matome, kad esate pati tikriausia Panevėžio patriotė. Ir vis dėlto esate kilusi iš Žemaitijos. Tai kas žemaitę atvedė į Aukštaitijos sostinę?

Prieš 53-ejus metus, 1968-aisiais, iš tolimos Žemaitijos, Tauragės rajono, atvykau į Panevėžio sporto mokyklą-internatą, dabartinę R. Sargūno sporto gimnaziją, siekti sporto aukštumų. Iki tol mokiausi Tauragės I vidurinėje mokykloje, lankiau gimnastikos būrelį. Vieną pavasarį atvyko gimnastikos treneriai iš Panevėžio, kurie atrinkinėjo gabius vaikus sportui. Jie ir pakvietė mane bei dar vieną bendraklasę. Aš apie tai pasakiau tėvams, bet tuomet niekas į tai nekreipė dėmesio: per vasarą mes visi keturi Šepučių šeimos vaikai turėdavome padėti tėvams prie ūkio darbų: gyvulius ganyti, daržus ravėti, namus tvarkyti. Rudenį, praėjus gal trims savaitėm nuo mokslo metų pradžios, vėl į Tauragę atvažiavo gimnastikos treneris, susirūpinęs, kodėl neatvykau į Panevėžį. Tada mano tėvai iš kaimo negalėjo atvažiuoti pasikalbėti su treneriu, buvo pakviesta teta. Ir jau po savaitės mane tėvukas autobusu iš Tauragės su persėdimu Šiauliuose atvežė į Panevėžį, kur likau ligi šiolei – jau daugiau nei pusę amžiaus.

Choreografė Zita Rimkuvienė. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Choreografė Zita Rimkuvienė. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Atskirta nuo šeimos, būdama 11-os metų pradėjau savarankišką gyvenimo etapą Panevėžyje. Į namus sugrįžti galėdavau tik per mokinių atostogas ar didžiąsias metų šventes. Pirmus mėnesius dažnai liedavau ašaras, sunku buvo priprasti gyventi internate, labai traukė atgal tėviškėn, buvo didis ilgesys mamos, artimųjų, draugų. Mokantis paskutinėje klasėje sužinojom, kad sportinės gimnastikos specializacija Panevėžyje nebebus vystoma – persikėlė į Vilnių, o vėliau į Estiją, tad mano specialybės pasirinkimas atsidūrė kryžkelėje. Man siūlė pasilikti Panevėžyje ir toliau tęsti aktorystės pradmenis J. Miltinio teatro studijoje. Bet ir čia nebuvo jokių galimybių, nes ne tik kad neturėjau nei kur gyventi, nei iš ko gyventi, bet ir tėvai tokiam pasirinkimui nepritarė. Jiems aktorius neatrodė rimta profesija. Tuo metu mano sesuo jau mokėsi Klaipėdoje, muzikos technikume (ji kanklių specialybės mokytoja) ir sužinojo, kad Menų fakultete yra į gimnastiką panaši specialybė – choreografija.

Kadangi niekur nebuvau šokusi, o buvau tik gimnastė (ne kaip kiti kurso draugai, kurie stojo jau atšokę po 10 metų ar baigę kultūros mokyklas), į choreografijos studijas buvau priimta tik kaip kandidatė. Pirmoji sesija buvo išties nelengva: ne tik papildomos šokių konsultacijos, bet dar reikėjo išmokti groti pianinu, perprasti muzikos, teatro, dailės, šokio istorijas, išmokti klasikinio, folklorinio, charakterinio, duetinio, istorinio ir buitinio pramoginio šokio pagrindus. Visgi dėl žemaitiško užsispyrimo sėkmingai baigiau keturis kursus ir 1977-aisiais atvykau į Panevėžį diplominės praktikos. Tada buvo tik naujai pastatyti Statybininkų kultūros ir sporto rūmai (Šermukšnių gatvėje 31), graži šokių salė, bet nė vieno šokėjo, nė vieno tautinio kostiumo. Vis dėlto Panevėžys mane įtraukė. Po diplominio čia sukūriau šeimą su bendraklasiu – sportininku Algirdu Rimkumi, užauginom dukrą Margaritą ir sūnų Mindaugą, jie taip ir augo kartu su šokėjais.

Milžiniškai daug jėgų atiduodate liaudies šokiui, šimtams Panevėžio vaikų ir jaunimo įskiepijote meilę tautiniam šokiui. Kodėl pasirinkote būtent liaudies šokius?

Per keturiasdešimt trejus veiklos Panevėžyje metus mano šokių kolektyvai dalyvavo 24-iose dainų šventėse, įskaitant respublikines, pasaulio lietuvių, moksleivių bei išeivijos lietuvių šokių šventes už Atlanto.

Mūsų šeimoje visi keturi vaikai pasirinko skirtingas profesijas, tik sesuo ir aš – menines. Mamos giminėje buvo daug muzikantų, daug giedotojų. O mano senelis buvo dievdirbys – droždavo gražias statulėles iš medžio, vieną turiu atsivežusi į Panevėžį.

Mano didelė meilė etnokultūrai atėjo iš šeimos, kur buvo audžiama, dainuojama, muzikuojama. Mūsų didelis kiemas buvo viso kaimo bendruomenės susirinkimų, derliaus švenčių, lauko filmų žiūrėjimo vieta. Čia vyko tikras kultūrinis gyvenimas. Iš tėvelio paveldėjau darbštumą, reiklumą iš mamos, o iš abiejų – organizuotumą. Sugrįžimas į tėviškę man visada jaudinantis. Ten liko giminaičiai, brolis, smagu su artimaisiais pasigaminti žemaitiškų patiekalų – kugelio su šonkauliukais, pyrago su varške ir obuoliais, naminės giros su razinom, pašnekėti žemaitiškai. Mamos svajonė, kad tapčiau gydytoja, taip ir neišsipildė. Nuo vaikystės pamilusi gimnastiką, galiausiai pasukau į šokio pasaulį, tapau baletmeistere – pedagoge arba, trumpai tariant, šokių mokytoja. Ne kiekvienam lemta renkantis profesiją išsyk surasti.

„Grandinėlės“ ansamblis. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

„Grandinėlės“ ansamblis. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Žiūrovas mato jūsų darbo gražiąją pusę scenoje. O kas yra užkulisiuose? Ar galite prisiminti nutikimų, kurie jums buvo atėmę amą? Galbūt linksmų, o gal ir tokių, dėl kurių iki šiol jaučiate apmaudą.

Per tiek nemažai laiko buvo visko: ir nusivylimo, ir nuoskaudų, o ypač 1993–1995 metais, kai šokio salės Šermukšnių gatvėje buvo paverstos naudotų baldų parduotuvėmis, man su daugiau nei 100 šokėjų reikėjo glaustis miesto mokyklose ir ruoštis 1994 metų Pasaulio lietuvių dainų šventei. Dirbant tokioje „tremtyje“ šventei vis tiek buvo parengtos net 8 šokių grupės. Kitas nusivylimas laukė 1999–2001 metais, kai buvo vykdoma miesto kultūros įstaigų reorganizacija ir, uždarius laisvalaikio centrą Šermukšnių gatvėje, visi iš jo buvo išmesti į gatvę. Jeigu ne viešas protestas, plačiai nuskambėjęs per spaudą, tai „Grandinėlės“, „Lino“, „Juostos“, „Pulkelio“ kolektyvų nebūtų. 2001-ųjų vasarą mus perkėlė į dabartinius Bendruomenių rūmus, kur šiais metais sueina dvidešimt metų.

Bet laikas išgydo žaizdas ir noras toliau tęsti veiklą nugalėjo. Tai, kas tada įvyko, galima palyginti su A. Strindbergo spektakliu „Mirties šokis“. Tiesiog reikia išmokti gyventi be nuoskaudų, prisiminimų ir atsigręžimo atgal.

Matant jūsų veiklą, kartais atrodo, kad tokiam užimtam žmogui turbūt nelieka laiko asmeniniam gyvenimui. Bet juk taip tikriausiai negali būti. Ką veikia Zita Rimkuvienė, kai uždaro šokių studijos duris?

Kai užsidaro Bendruomenių rūmų choreografijos salės durys, mano pomėgiai lieka tie patys – teatras, koncertai, susitikimai ir, žinoma, sportas. Be jo neįsivaizduoju gyvenimo. Mano diena prasideda mankšta, o tik po to kava. Dabar, kai pandemija sukaustė pasaulį ir negalime keliauti, kai bendravimas apsiribojo technologijomis, viliuosi, kad bent kartą per metus pavyks gyvai susitikti su anūkais. Jų turiu keturis – du berniukus ir dvi mergaites. Nors gyvena tolimame užsienyje, gražiai kalba lietuviškai ir domisi tuo pačiu kaip ir močiutė – sportu, muzika, tautiniais šokiais ir gimnastika. Visi anūkai turi tautinius drabužius ir jais pasipuošia Lituanistikos mokykloje per šventes. 2016 metais XV šokių šventėje Baltimorėje, kur dalyvavo Panevėžio „Grandinėlės“ šokėjai, buvo malonus susitikimas su sūnaus Mindaugo šokių kolektyvu „Suktinis“, kuriame jis šoka. Nuo pat vaikystės šokęs „Grandinėlėje“, jis su šokiu nesiskiria ligi šiolei.

O didžiausia mano, kaip šokių vadovės, svajonė – dar kartą apsilankyti Argentinoje (ten jau esu buvusi su savo šokėjais) bei tolimojoje Australijoje, kur dėl pandemijos negalėjome išvykti 2020-ųjų gruodį. Viliuosi, kad ši didi svajonė bus įgyvendinta drauge su „Grandinėlės“ šokėjais.

Zita Rimkuvienė – 2007-ųjų „Metų panevėžietė“. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Zita Rimkuvienė – 2007-ųjų „Metų panevėžietė“. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Tradicinis mūsų rubrikos klausimas: jei nutiktų fantastinė galimybė persikūnyti į filmo, knygos, muzikos ar kito meno kūrinio herojų, kas jis būtų ir kodėl jį renkatės?

Tikrai būčiau koks nors keliaujantis personažas! Labai patinka kelionės, gamta, kalnai, kur galima pamedituoti ir pasvajoti. O tose svajonėse – toliau šokti, bent iki Lietuvos Dainų šventės 100-mečio 2024-aisiais. Šokis ir daina buvo ir bus reikalingi visais laikais, meilė jiems buvo ir bus perduodama iš kartos į kartą. Vaikų šypsenos ir jų kūrybos džiaugsmas yra pati gražiausia liaudies meno ir kultūros tradicijų puošmena, ugdanti meilę ne tik tautiniam šokiui bet ir Lietuvai.

Ar yra klausimas, kurį pati sau užduodate? Ar turite į jį atsakymą?

Yra klausimas, kurį sau dažnai užduodu: kodėl neišvykau iš Panevėžio, nors turėjau visas galimybes savo veiklą tęsti kitur. Galbūt nebūtų buvę taip sunku auginti du pametinius vaikus toli nuo giminių, nuo senelių (maniškiai – Tauragėje, vyro – Šilalėje), o nusipirkti mašinos neturėjome galimybės 10 metų. Labai daug patirta vargo, labai sunkiai skyniausi kelią į kolektyvų pasiekimus, į programų parengimą, į Europą. Bet kažkaip pavyko. Gal tvirtas tikėjimas, kad kažkada bus geriau, gal santykis su vaikais, su šokėjais, kuriuos pamilau, gal per didelis atsakomybės jausmas, kad negalima jų palikti, o pagaliau ką aš pati be jų darysiu… Laikas tiesiog skriete praskriejo: savaitė prabėgdavo kaip viena diena, o viena savaitė kaip mėnuo, be vasaros atostogų, nes nuolat gastrolėse. Bet stuburo trauma ir pandemija privertė sudėlioti viską kitaip.

Galvoju, kad gyvendami be sunkumų nusilptume, nebūtume stiprūs, o silpni negali skristi. Aš prašiau stiprybės, o gyvenimas man davė sunkumus, kad juos įveikusi tapčiau stipri. Prašiau išminties, o gyvenimas man davė problemas, kad jas įveikdama mokyčiausi. Prašiau turtų, o gyvenimas man davė jėgų ir proto, kad galėčiau dirbti. Prašiau sugebėjimo skristi, o gyvenimas man skyrė kliūtis, kad jas įveikčiau. Prašiau meilės, o gyvenimas man siuntė žmones, kuriems aš padėčiau įveikti jų problemas. Regis, negavau nieko, ko prašiau, bet gavau viską, ko man reikėjo. Todėl ir likau šiame teatro ir sporto mieste prie Nevėžio.

Ačiū už pokalbį.

Komentarai

  • Tai didi menininkė, visą save atidavusi miesto kultūrai.

  • Darbšti moteris ponia Zita. Tačiau nelengvas gyvenimo kelias atsispindėjo ir jos mokyme, kai mus, pradinukus, apie 2000 metus mokė tautinių šokių. Jautėmės užguiti ir apšaukti, tad šokių nelaukdavom.

  • Buvo griežta vadovė, bet prisiminimai liko tik patys gražiausi, o kiek aplankyta šalių… Patys gražiausi žodžiai Jums, vadove.

  • Puikus straipsnis….
    Jūsų darbai kalba už Jus, garbė Jus pažinti…Didelės sėkmės ir sveikatos…

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (4)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų