-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio Senvagėje, Bendruomenių rūmų pašonėje „Pane-VĖŽĮ“ „ganantys“ vaizbūnai, Šiaulius garsinanti „Geležinė lapė“ ir kiti cinkuotos skardos smagūs kūriniai virto nauju meno žanru, menotyrininkų įvardytu „puronizmu“.
Jų kūrėjui, charizmatiškajam Viliui Puronui, regis, nėra ribų. Jo interesų laukas driekiasi nuo architektūros iki istorijos. Bene dešimtos kartos panevėžietis, Panevėžio senamiestietis ir patriotas, penkis dešimtmečius gyvenantis Šiauliuose, po savaitės švęs 75-ąją sukaktį, tačiau labiau nei jubiliejus dabar jam rūpi užbaigti dar vieną skulptūrą ir išleisti dar vieną knygą.
Šmaikštumo nestokojantis menininkas šypsosi: pensija – ne impotencija!
Pirmiausia, esu industrinis dizaineris, kas anksčiau vadinosi dailininku konstruktoriumi. Dabar dizainerį suprantame siaurąja prasme, dirbantį mados arba reklamos srityje. Tačiau manoji pramoninės dailės specialybė priverčia lįsti į visas sritis. Juk pirmiausia reikia projektuoti funkciją, esmę, o tik paskui grožį. Kad tą funkciją suvokčiau, esu priverstas būti diletantu. Projektuojant miesto įvaizdį, tenka domėtis viskuo, pavyzdžiui, kraštotyra, nes kurdamas ateitį, privalai žinoti praeitį, taip pat reikia išmanyti daugybę kitų subtilybių, visai skirtingas technologijas, įsigilinti į galybę kitų reikalų.
Esu Vilius Puronas, sutrumpintai – ViP. Toks titulas Vakarų pasaulyje žinomas ir gerbiamas. Manau, kad todėl tėveliai prieš 75 metus mane ir pakrikštijo Viliuku. Esu lietuvis, kalbu seniausia Europos kalba, myliu ir mylėsiu visas „-aites“, „-ytes“, „-ūtes“, „-ienes“, iš kurių mes atgimstame.
Ir trečia, esu mažos tautos atstovas. O mažos tautos pilietis privalo gyventi triskart intensyvesnį gyvenimą nei didelės, nes kitaip neišsilaikysime šioje „audrų planetoje“.
„Sekundės“ nuotr.
Visos moterys žino, kad esu beširdis, bet jos nepasidomi, kad ta širdis – tai tik motoras kraujui varinėti. Dėl to važiuodamas į Panevėžį esu varomas ne vien kraujo, bet ir pareigos jausmų. Panevėžyje mano šaknys, šitas miestas mane sukonstravo, vaikystės ir mokykliniai metai mane padarė tikru panevėžiečiu. Senosiose miesto kapinėse ilsisi mano giminaičiai iš mamytės pusės, čia gyvenę napoleonmečio laikais, palaidoti dar 1828 metais. Kaip nenuvažiuoti uždegti žvakelių ant savų protėvių ir tėvelių kapelių?
Esu senamiestietis. Kai gyvenau Šermukšnių gatvėje, kitoje jos pusėje gyveno Arvydas Šliogeris, mes su juo „kavotynes“ žaisdavome, gniūžtėm mėtydavomės, nors jis buvo už mane žymiai vyresnis: jam buvo 7-eri, man – dar tik 5-eri. Buvo Stalino laikmetis, pokario metai…
Pradinukas pradėjau mokytis Panevėžio 4-ojoje vidurinėje mokykloje, tik vėliau keleriems metams tėvelių buvau permestas į 1-ąją vidurinę, dabartinę J. Balčikonio gimnaziją. Apie 1961 metus sugrįžau vėl į tą pačią mokyklą, naujai pervadintą mokykla-internatu. Mano tėveliai buvo mokytojai, ten dirbo, o kad likęs namuose nesugesčiau, ten mane ir įkurdino. Atsidūriau labai įdomioje aplinkoje: internate gyveno pokario vaikai, dauguma kaimiečiai, nebeturėję tėvelių. Ten ir lietuviškas dainas dainavom, ir mokėmės vieni kitus mylėti, suprasti. Buvome kaip vienas kumštis. Ten ir baigiau vidurinius mokslus, išmokau fotografo, šaltkalvio įrankininko specialybių.
Šita aplinka mane suformavo tokį, kad iki šiol galiu visokiuose kolektyvuose dirbti, neprimesti savo nuomonės, kas gyvenime labai pravertė. Su buvusiais bendramoksliais mes iki šiol likome šeimos nariais, klasės drauguose tebejaučiame savo broliukus ir sesutes.
Dabar, atvažiavęs į Panevėžį, net orą saviškį pajuntu ir daugiau pamatau šypsenų. Esu Panevėžiui himną sukūręs, kuris nuaidėjo atidengiant mano kompoziciją „Pane-VĖŽYS!“, kurią Šiaulių miestas padovanojo Panevėžio miestui: „Klestėk, Panevėžy, gyvuok Panevėžy, ir Senvagės tyloj, ir gatvių klegesy./ Dainuok, Panevėžy, dainos šios suburti, sujunkime rankas visi./ Panevėžy, gimtasis mūsų mieste, mus pagimdei su Lietuva širdy,/ atkaklumu aukštaitišku šarvuotas, gyvenk, VĖŽY, Nevėžio pakrašty…“.
Beje, dabar Panevėžyje stovi kokie septyni mano kūrinukai ir nė vienas nedaro sau gėdos. Vienas jų – akmeninis miesto įkūrimo monumentas Senamiesčio ir Venslaviškio gatvių istorinėje sankryžoje, 2003 m. sukurtas miesto 500-ojo jubiliejaus proga. Taip pat – jubiliejiniai suoliukai, kita smulkmė.
Šiauliuose turistus domina ne tik garsusis Kryžių kalnas, bet ir įspūdingos V. Purono geležinės lapės. V. Purono nuotr.
O, įdomi mano giminės istorija! Galiu didžiuotis saitais su architektu Laurynu Stuoka-Gucevičiumi, nes mano tėvelis kilęs nuo Kupiškio. Neatsitiktinai kurį laiką tėveliai mokytojavo tame krašte, ten augau iki 1951-ųjų, kol persikėlėme į Panevėžį.
Tėvelio mama buvo Emilija Žekonytė, Lauryno mama irgi buvo Kotryna Žekonytė, abi kilusios iš tos pačios sodybos. Taigi, Žekonių kraujo giminystė mane biologiškai riša su Vilniaus Katedros projektuotoju ir statytoju. Su garsiuoju architektu turiu ir daugiau įdomių sutapimų. Pradžioje jis irgi gyveno Kupiškyje, kaip ir aš. Paskui mokėsi Panevėžyje, kaip ir aš, dabartinėje J. Balčikonio gimnazijoje, tuometėje pijorų mokykloje, norėdamas tapti pijoru. Galop jis išvyko į Vilnių mokytis architektūros, panašiai nutiko ir man: aš irgi, baigęs mokslus Panevėžyje, išvažiavau į sostinę studijuoti dizaino Vilniaus dailės institute.
Pasakysiu dar daugiau. L. Stuoka-Gucevičius buvo nekilmingas, bet už architektūros nuopelnus anuometinis Seimas jam suteikė bajoro titulą ir herbą. Aš, būdamas nekilmingu, buvau priimtas į istorinį LDK Jotvingių Kryžiaus Riterių ordiną, tebegyvuojantį Lietuvoje nuo 1487 metų, jame užsitarnavau riterio vardą bei teisę turėti savo herbą, kurio nepaveldės mano vaikai, gimę prieš šio titulo suteikimą.
O kas mane padarė menininku? Panevėžys. Mokiausi mokykloje-internate, bet užtat kokie puikūs buvo mūsų mokytojai! Visi. Vertė kurti, dirbti, neplepėti, Tėvynę mylėti. Kazys Naruševičius buvo klasės auklėtojas, Vytautas Baliūnas – vėliau. Tai buvo žmonės, kurie, spinduliuodami savo elgesiu ir idėjomis, savo žvilgsniu, gerumu, gebėjimais mus auklėjo. Labai didžiuojuosi ir tėveliais. Tėtis, kaip nusipelnęs mokytojas, buvo apdovanotas už kabinetinę sistemą – mokykloje išmokti profesijos, toks buvo jo sumanymas!
Tai auklėtojas, dailininkas K. Naruševičius mane iš internato stumtelėjo į dailę, todėl stojau į Vilniaus dailės institutą, į Pramoninės dailės katedrą. Įsivaizduokit, tuomet į vieną vietą pretendavo net 7 žmonės! Mūsų kursas ypač kieto konkurso būdu buvo atrinktas iš tokio būrio!
Vasarą tekdavo atlikti praktiką. Trečiam kurse sutariau, kad ją aš atliksiu Panevėžyje, vidurinėje mokykloje, kurioje dirbo mano tėvelis. Jis pasiūlė suprojektuoti logopedinį kabinetą, kadangi kažkur SSRS tokio jau būta. Logopedus tuomet jau ruošė Šiauliai, o mokykloje dirbo mokytoja logopedė. Taigi 1970-aisiais metais, po vasaros praktikos, nuvežiau brėžinius institutui, iš kurių Panevėžio 4-ojoje vidurinėje gimė logopedinis kabinetas su visa įranga. Ir tai buvo antrasis toks kabinetas Sovietų Sąjungoje! Niekas iki tol nepagalvodavo, kad Dailės institutas gali kurti tokius novatoriškus dalykus.
Nuo to prasidėjo mano kūrybinis gyvenimas.
Antrasis mano darbas iki šiol tebegyvas, jį kasdien panevėžiečiai mato Laisvės aikštėje. 1971 m. Panevėžyje buvo baigiamas statyti viešbutis. Jo viršuje tebėra mudviejų su bendrakursiu Vidu Pakštu anuomet sukurtos raidės „VIEŠBUTIS“. Projektavome raides pagal savo ūgį. Tas užrašas mane ir dabar kartais per nugarą maloniai paglosto – likimas jį išsaugojo. Kiek madų praėjo, o jos liko! Tiesa, prie jų gamybos pačiam prisidėti nebeišėjo, nes iš karto po studijų buvau pašauktas į sovietų kariuomenę.
P. Židonio nuotr.
Kai 1973-aisiais grįžau iš armijos, Vilniuje gavau atsakingą, tačiau pusiau draugišką pasiūlymą važiuoti į Šiaulius. Miestas buvo man visiškai nepažįstamas, nors panašaus dydžio kaip Panevėžys. Skirtumas toks, kad Panevėžys karo metais beveik nebuvo sudegintas, o Šiauliai 85 proc. sudaužyti.
Pradėjau dirbti vyriausiuoju miesto dizaineriu. Šiauliai buvo pramonės miestas, jam reikėjo darbo rankų. Savaime gimė idėja palaipsniui projektuoti miesto patriotizmą, kadangi dauguma jo gyventojų buvo tokie kaip aš, ne vietiniai.
Kūriau aplinkos dvasinį grožį, kad suvažiavusius gyventi į Šiaulius galėčiau padaryti šito miesto, mūsų tėvynės taškelio, dalimi.
Man nuskilo su miesto vadovybe. Išėjo taip, kad pradėjęs projektuoti miesto veidą, netikėtai sublizgėjau: Šiauliai pirmieji Sovietų Sąjungoje nutiesė pėsčiųjų bulvarą. Valio!
„Mužiką nė kaps neištiesins!“ – kaip matote, nepamiršau. Tuo garsiai nespekuliuoju, nes neapsimoka, kadangi Šiauliai stovi ant Aukštaitijos ir Žemaitijos ribos. Esu gimęs aukštaičiu, todėl visur, kur galiu, viešai skelbiu: „Aukštinkime žemaičius!“ Kodėl? Ogi taip mes, aukštaičiai, automatiškai aukštėjame, aukštindami kitus, jiems apie tai net nesapnuojant.
Dažnai rimti, orūs ponai, bandantys vienaip ar kitaip vertinti mano darbus, nemato, kad aš sprendžiu esmę – funkciją, o ne formą. Kai Europos Sąjunga pradėjo dalinti pinigus, susidūriau su tąja kabinetine lėšų „įsisavinimo“ sistema, kurios nepažįstame, tačiau vien instinktu suprantame. Toji sistema trukdė miestams kurti tai, kas man buvo suprantama ir racionalu, – lietuvišką infrastruktūrą, suoliukus, apšvietimo stulpus…
Šiaulių miesto pramoninė specifika tyliai pasufleravo apie erdvinius, skulptūrinio pobūdžio kūrinius. Taip gimė skulptūrinio dizaino sritis „puronizmas“, kaip originalus ir savitas reiškinys Lietuvos meno istorijoje. Šitas žanras nei technologija, nei savo paskirtimi nedubliuoja monumentaliosios ar dekoratyviosios dailės tikslų. Jo tikslas – kurti vietovės savitumą formuojančius akcentus, mėgstamus turistų, patrauklius miestiečiams, jauniems ir seniems. Tai tarsi miesto reklamos atmaina.
Sunku rasti šito žanro analogų Europoje. Kurdamas tuos metalo kūrinėlius, cinkavimui pritaikiau laivybos technologiją. Esu ramus: šitie darbai tarnaus net tvano metu!
Tapo natūralu, kad visi į Šiaulius važiuoja aplankyti Kryžių kalno ir „Geležinės lapės“, o Panevėžyje – pamatyti vaizbūnų šalia „Pane-VĖŽIO“. Tie kūriniai nėra monumentai, skirti įprasminti datoms ar kažkada gyvenusių protingų žmonių veidams. Tai – erdvinis miesto folkloras.
Kaip tik šiuo metu baigiu dar vieną – „Aitvarą“. Kol kas neišduosiu, kurioje Lietuvos vietoje jis mirksės, riaumos, dūmus leis ir rūtas mylės.
Nors esu pensijoje, bet pensija nėra impotencija. Kodėl? Todėl, kad kūryba yra karyba, o menas – tai melas, teisesnis už tiesą!
Labai norėčiau būti rekordų rekordininku. Deja, Lietuvos rekordų knygoje tesu užfiksuotas tik 15 kartų. Du manieji rekordai „gyvena“ ir Panevėžyje. Netoli Bendruomenių rūmų pastatyta metalo lankstinių kompozicija „Pane-VĖŽYS!“, 2015-aisiais įregistruota Lietuvos rekordų knygoje kaip „didžiausia vėžiagyvio skulptūra“. Šita kompozicija yra 9,8 metro ilgio, 6,9 metro pločio, 1,27 metro aukščio ir sveria net 1,7 tonos.
O pernai Karaliaus Mindaugo husarų batalionui padovanoto „Kardo-milžino“ statyba Pajuostyje, karinio dalinio teritorijoje, buvo užfiksuota net iš kosmoso JAV palydovų. Paties kardo ilgis siekia 8,5 metro, jis sveria apie 350 kilogramų. Kardas, ant keturių stulpų iškeltas į 5 metrų aukštį, garsina geležtėje išpjaustytą istorinį lietuvių bajorijos karinį devizą „In Adversitate Etiam Gloriosi“ –„Kovojantiems garbė!“.
Taip jau yra, kad būdamas industrinis dizaineris, aš nepretenduoju į architekto vardą, netinka man ir skulptoriaus apibrėžimas. O tie rekordai prasidėjo nuo to, kad dar sovietiniais laikais granituodamas fasadus, 1975 m. sukūriau Šiaulių herbą, kuris tapo didžiausiu Lietuvoje miesto herbu. Po kelerių metų atsirado didžiausias kopūstas – 1,5 metro. O ne taip seniai, prieš keletą metų, Naisiuose „pasodinau“ didžiausią Lietuvoje karališkų žalčių šeimą. Pernai Kairiuose užregistruotas dar vienas mano rekordas – didžiausia keptuvė. Dėl pandemijos negalėjome joje iškepti didžiausio kugelio. O Šiaulių centų kambarys, prie kurio atsiradimo ir man teko garbė prisidėti, yra vienintelis Žemės rutuly…
Dar turiu iliuzijų išleisti knygą „Tėvynė ne eilinė“. Jau pusę jos esu atpylęs. Dabar renku medžiagą, kuo mes, lietuviai, įdomesni už kitas tautas.
Ar žinojote, kad pirmoji pasaulyje rekordų knyga išleista Panevėžyje 1933 metais? Tai A. Liepinio „Kitų pėdomis“. Prasidėjus sovietų okupacijai, ji buvo paslėpta bibliotekų spec. fonduose. Suprantama, vertimo į užsienio kalbas nebuvo, tad dabar visiems žinomas Ginesas pirmąją pasaulio rekordų knygą išleido nuo Lietuvos atsilikęs ketvirčiu amžiaus!
Pasikartosiu: kadangi esu ViP, todėl, remdamasis tiek juridika, tiek kosmologija, tiek gimtadieniu – vasario 11, turiu teisę į labai gražius vaidmenis. Tai – Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas arba garsiausias visų laikų išradėjas Edisonas, gimęs 1847, nes mudu abudu teskiria tik šimtas metų, kiti savi ir svetimi asmenys.
