52 Sekundės su kultūra. VIDMINAS STANKEVIČIUS

52 Sekundės su kultūra. VIDMINAS STANKEVIČIUS

Pažįstame jus kaip seną panevėžietį, bet žinau, kad turite tvirtų saitų su Kaunu. Papasakokite, kas jus atvedė į miestą prie Nevėžio ir į architektūrą.

Viskas yra labai paprasta – esu gimęs Kaune. Dokumentuose esu visiškas kaunietis, bet mane labai greitai, net nepaklausę, ar noriu, išvežė į Panevėžį. Daugiau nei 50 metų esu Panevėžio gyventojas. Baigiau mūsų nuostabiąją, įžymiąją J. Balčikonio gimnaziją. Mokykloje jaučiau potraukį braižybai, piešimui, geometrijai. Didžiulė laimė buvo įstoti į Dailės instituto fakultetą Kaune, penkerius metus mokytis dizaino, architektūros ir meno paslapčių pas labai gerus dėstytojus, kurie visą įmanomą žinių bagažą mums sukrovė, formuodami kaip meno atstovus, meno žmones architektūroje. Po studijų tarnavau tarybinėje armijoje, tai vėlgi savotiškai formavo mano pasaulėžiūrą – po tam tikrų žydrų ir rausvų tonų idilijos parodė visiškai kitokį statutinį gyvenimą. Grįžęs iš armijos buvau pakviestas į komunalinio ūkio projektavimo institutą. Taip prasidėjo mano, kaip architekto, gyvenimas. Atsiradus sąlygoms, mes – trys komprojekto darbuotojai – nusprendėme įkurti privačią projektavimo firmą, ir, ko gero, Panevėžio jaunų architektų firma TRIO buvo viena iš pirmųjų Lietuvoje privačių architektų grupių. Turėjome daug profesinių ambicijų. Po šiek tiek patirties, nesėkmių ir pasisekimų privačioje firmoje, išsilakstėme. Dabar užsiimu privačia praktika. Esu nebe jaunas, bet vis dar noriu sukurti kažką tokio kitokio, vis dar gyvas noras eiti kitokiu keliu. Niekada nesivaikiau, o pastaruoju metu apskritai privengiu didelių objektų, nes amžius ir išmintis rodo, kad visko neapžiosi, o ramesnis gyvenimas visgi yra tam tikra vertybė.

O kokia jūsų svarbiausia taisyklė? Koks tas gyvenimo moto?

Nuo senų laikų sau užduodavau klausimą, ką šitame gyvenime veikiu? Vardan ko čia esu? Visada sau sakau: jeigu ne tu, tai kas? Labai komunistinis požiūris, bet esu išauklėtas komjaunuolio dvasia, ir dabar esu tos dvasios vedamas. Toks komjaunuoliškumas man nesvetimas. Nebijau to žodžio, kad ir kaip dabar nepopuliaru jį minėti. Net jeigu kitiems pavyksta išvartyti savo dvasinį vidų pagal reikalą, nemanau, kad man tai reikia daryti. Ko gero, tai ir bus tas moto – kas, jeigu ne aš? Gyvenimo misija ir yra daryti taip, kad tavo kuriamas rezultatas keltų pasitenkinimą, gėrį. Dėl kūrybos tenka daug ką paminti – visokiausių šeiminių, asmeninių, giminės reikalų. Kūryba pasidaro kaip ir svarbiausia. Nuo to niekur nedingsi. Arba esi kūrėjas, arba esi šiaip žmogus, šeimyniškas ir visa kita. Šeima irgi yra kūryba, bet tik iki tam tikros ribos, o po to – rutina. Šeimoje jos išvengti sunku. Bet jeigu kūryba pasidaro rutina, tada jau viskas – kūrėjui mirtis. Kūryba yra gyvenimas, degimas, o rutina suvalgo žmogų, ypač kūrėją.

Bendrumas tarp žmonių atsiranda aptikus, kad jie klausosi tokio pat stiliaus muzikos, patinka tie patys filmai ar aktoriai, gali valandų valandas diskutuoti apie tiesas ir prieštaras jų skaitomose knygose. O būna, kad ir patys tapatinamės su kuriuo nors knygos personažu ar filmo herojumi, atrandame stebėtinų panašumų su muzikos atlikėju. Jeigu būtumėte knyga, filmas, spektaklis, meno ar muzikos kūrinys, personažas, kuo būtumėte?

Gal tai bus savotiškas šokas, bet aš visai nemėgstu skaityti grožinės literatūros. Paauglystėje domino mokslinė fantastika, mokslinė literatūra, enciklopedijos, techniniai, inžineriniai leidiniai. Ko gero, susitapatinti galėčiau su Robinzonu Kruzu. Jis – talentingas žmogus, atsidūręs vienas neaiškioje situacijoje, pasikliauna savo protu, gebėjimais: tiek techniškai, tiek psichologiškai, tiek architektūriškai. O po to atplaukė kažkas ir viską jo gyvenime sugadino. Ir susidraugauta buvo, ir atrasta interesų, o vieną gražią dieną, ne laiku ir ne vietoj, jie tave atranda iš naujo, tau kaip ir duoda pagalbos ranką, nors jos jau visai nereikia, ir viską sugriauna. Mano sąsaja su personažu yra tame, kad labai neretai, labai paprastai dėl kažkokio atsitiktinumo esame išmušami iš gyvenimo, iš pačių nusistatytos krypties. Kad ir dabar – koronavirusas, atrodo, viską suspendavo, suardė. Atsiranda kitokios galimybės, prisitaikom prie naujų aplinkybių, mažiau gyvai bendraujam. Ir kai vėl ankstesnis gyvenimas grįš į savo vėžes, mes vėl būsime išmušti iš jau įprasto tapusio ritmo. Kaip tie šuniukai, kurie buvo pririšti „lenciūgu“, o nutrūkę nebežino, ką daryt.

Kiek teko jus pažinti, matau, kad jūsų labai platus interesų laukas, kuriame auksu žiba žinios meno, ypač architektūros, srityje. Esate apsiskaitęs, nepaviršutiniškas, kruopštus ir pedantiškas. Žinau, kad studijuodamas Dailės institute, sukurdavote pedantiškus maketus, kuriais stebėdavosi net dėstytojai. Labai knieti paprašyti papasakoti nors keletą istorijų, patyrinėjant tas asmenines savybes, charakterio bruožus paties akimis, kaip jos padėjo, gal kartais ir sukliudė?

Paskutiniais metais mokykloje buvau susižavėjęs mėgėjiška multiplikacija, esu ne vieną multiplikacinį filmą sukūręs moksleivių kino studijoje „Aitvaras“. Tai buvo savotiškas „mėnulizmas“: siekėme visiškai nestandartinių, neįprastų dalykų. Paskui išvažiavau iš to mūsų nedidelio miestelio studijuoti į Kauną, į didelį miestą su iškiliom aukštosiom mokyklom, su giliom tradicijom ir veikla ne tik mokslo, bet ir visuomeninėje srityse. Man tai reiškė psichologinį sprogimą. Iš karto pasinėriau į studentų gyvenimą. Tai buvo visiškai kitaip nei mokykloje, kur vos ne už rankutės vedžiojo ir sakė – privalai mokytis. O ten, studijose, visiška laisvė! Kauno fakultetas buvo dar labai šviežias, mes tik antroji laida. Labai dažnai profesūros klausdavom, ar mums to ar kito reikės, jie sakydavo – mes nežinome, ar tai būtina, bet visa tai gyvenime jums tikrai pravers. Studijų metai buvo turiningi, netgi per daug nežaboti, kai viskas priklausė nuo mūsų pačių. Galėjai tiek nusivažiuoti, tiek pasiekti labai daug. Dieniniame skyriuje tebuvo du skyriai: architektūra – interjeras ir meninis stiklas. Kiti buvo „vakariniokai“. Labai greitai užmezgiau ryšius su „stiklioriais“. Kaip nebūtų keista, mes, du panevėžiečiai – aš ir mano bendrakursis Remigijus Kriukas, kuris studijavo stiklo meną tame pačiame fakultete, diplominius darbus apsigynėme su pagyrimu, tuo savotiškai stebėjosi mūsų dėstytojai.

Esu visiškas tinginys ir visiškai netvarkingas, net nežinau, iš kur manyje tas kruopštumas. Sėdžiu, eskizuoju, braižau, trinu, esu nekompiuterinis, o kolegoms architektams per Naujųjų metų sutiktuves ir dabar dovanoju pieštukų ir trintukų. Kad jie daugiau pieštų ir daugiau trintų.

Darau prielaidą, kad visgi tai paveldėta iš senelių. Tėvelio tėvelis buvo stalius, o mamos tėvelis – optikas, akinių gamintojas, lęšių šlifuotojas, čia jau be kruopštumo gero produkto niekaip nepagaminsi. Daug kruopštumo pareikalaudavo tie mokykloje kurtieji multiplikaciniai filmai. Juose „vaidindavo“ plokščios lėlių figūrėlės. Sekundę judančios figūrėlės judesiui reikalingi mažiausiai 24 kadrai. Tam, kad figūrėlės judėjime nebūtų trūkčiojimo, turi daryt dar 3 kadrus vienai pozicijai. Pavyzdžiui, 1,5 minutės filmui piešiau 380 specialių piešinių – šitaip dirbau 10 klasėje per moksleivių pavasario atostogas nuo ryto iki vakaro.

Taigi, institute gavus pirmąją užduotį padaryti gyvenamojo namo kopiją, pasirinkau labai įdomų kubistinį amerikiečių architekto Ričardo Mejerio namą – baltą kubelį su gražia didelių langų – vitrinų konfigūracija ir liepteliu į garažo bloką. Jį sumaketavau visiškai neturėdamas supratimo, kaip tą daryti, bet pritaikęs tam tikrus metodus iš mano multiplikacinių filmų kūrimo. Man pačiam buvo labai įdomu. Atsivežiau tą maketą į institutą, nes namuose neturėjau, kur laikyti. Tiesą sakant, padariau tokią savotišką meškos paslaugą, nes pamatę bendramoksliai, dėstytojai iš karto įvertino – ohohohoho! Mūsų grupėje prasidėjo lenktynės, kas dar labiau „ohoho“ padarys. Ir tai jau buvo praktiškai nebesustabdomas procesas. Dėstytojai yra man sakę: žinai, Vidai, davei tokį gerą impulsą, kad jau nebegali nuleisti kartelės. Tuomet apie kompiuterinius projektavimus dar nė kalbos nebuvo, apie tai dar tik pasvajodavome. Viskas buvo daroma, klijuojama, pjaustoma, šriftai rašomi, purškiami rankomis. Tad nori nenori, šitoj profesijoj kruopštumas yra neatskiriama sudėtinė dalis.

Asmeninio aechyvo nuotr.

O kokį pasaulį mato architektai?

Tai savotiška bėda, liga. Pro pastatą praeit nesunku, tik būna, kad kartais norisi prabėgt. Kad ir kur būtum: restorane ar muziejuje – įsijungia išsivystęs pasąmoninis vertinimas. Puikiai supranti, kur yra menas, o kur komercija. Kur yra gerai, o kur kažkas ne taip. Pasitikiu fraze, kad žmogus žiūri, o architektas mato. Tai gal net erzina. Tarsi galėtum nekreipti dėmesio, bet nebegali, o kartais netgi negali tylėti. „O kur čia menas?“ – ne savęs klausi, bet garsiai pasakai. Taip, kaip mus išugdė studijos, pats gyvenimas – šią naštą neši ant pečių ir negali nuleisti nei rankų, nei kartelės, nes tada pradėsi meluoti pats sau. Gal kartais ir norisi pameluot – kam vargt, jeigu galima nevargt – bet taip negali.

Kuo, jūsų akimis, ypatingas Panevėžio architektūrinis laukas? Kokia mūsų miesto architektūrinė savastis? Kas svarbu miesto žmogui architektūrine, urbanistine prasme?

Neužmiršiu vieno docento institute pasakytų žodžių, kad iš esmės architektūros kokybę lemia ekonominiai dalykai. Ir tai visiška tiesa. Laikausi šito požiūrio kasdien. Kokia gali būti architektūra neturtingoje šalyje? Tik būstas, tenkinantis minimalius žmogaus poreikius. Tik turtingos, ekonomiškai galingos šalys gali sau leisti aukštos kokybės architektūrą. Kalbant apie Panevėžį, labai norėtųsi, kad būtų projektuojama ir statoma gerokai daugiau, bet vėlgi tai lemia ekonominės sąlygos. Galime labai džiaugtis atsinaujinančiomis visuomeninėmis erdvėmis, parkais, skverais, aikštėmis, o kur architektūra, kur pastatai? Buvo periodas, kai tokie veikėjai privatizavo pastatų ir dabar jie griūna, byra, vargsta, net ir Panevėžio centre. Liūdna.

Ta mūsų panevėžietiška architektūra tai toks „vinigretas“. Nejaučiu vientisos architektūrinės krypties, Panevėžio identiteto, linijos. Valdžių kaita, norų kaita – tie nori, tie nenori, tie gali, bet anie nenori, kai tie užsinori, tai anie nebegali. Turėtume pradėti nuo vizijos, kaip kad yra moksle: pirmiausia sukuriama teorija, o jau tada imamasi veiksmų. O Panevėžyje net teorijos, vystymosi vizijos nėra. Mūsų architektūrinė visuomenė buvo ištaškyta, neliko vientisumo, judėjimo. Nebijokime to pripažinti – provincialumas visur. Kaip mums iš to provincialumo išsiveržti, tikrai neturiu jokių receptų. Gal kai mieste veiks stiprios, konkurencingos įmonės, kai jauni žmonės turės gerai mokamus darbus, tada bus ir kur tą savo gerovę toliau plėtoti ir iš to vystysis infrastruktūra.

Asmeninio albumo nuotr.

Mėgstate keliauti. Kaip pasirenkate kelionių kryptis? Ko ieškote, ką randate? Kiek kitų tautų, šalių kultūros svarbios jums, kaip kūrėjui?

Visada domino senosios kultūros. Visiškai netraukia Dubajus – sintetinis, išpūstas, dirbtinai pagamintas burbulas su 20 metų valstybe. Man daugiau metų negu tos šalies valstybingumui. O kai vaikštau Romos gatvėmis, jaučiu savotišką déjà vu, kai atrodo, kad jau esu čia buvęs. Labiausiai pritrenkiantis dalykas man yra Panteonas Romoje. Negalėjau suvokti, kaip gali šitoks grožis, šitokia elegancija, gigantizmas taip atrodyti po 3000 metų. Supranti vieną paprastą tiesą: tada žmonės kūrė Dievui ir valdovui. Ir tai stovi tūkstančius metų, atrodo, lyg vakar pastatyta. Kai mes kursime Dievui ir valdovui, nors reikia labai smarkiai pasikapstyti savyje, ar mes pajėgūs suvokti, kas tai yra, gal ir turėsime vilties, kad bent porą šimtų metų pastatai atlaikys.

Yra daugybė fantastiškų vietų pasaulyje, kurias pamatyt ir suvokt neužtektų ir 15-os gyvenimų. Negalima sėdėti užsidarius, virti savo sultyse, reikia kuo daugiau žiūrėti, matyti, patirti. Tada suvoki, koks esi geras arba koks mažas, kas yra labai gerai, o kas pakenčiama ir kokia kryptimi judėti.

Asmenybę formuoja ir greta esantys žmonės, mokytojų perduota išmintis, pasakyti žodžiai. Turėjau daugybę nuostabių mokytojų, pradedant mama, ilgamete J. Balčikonio gimnazijos mokytoja. O doc. Zykaus žodžius institute atsimenu ir šiandien: „Stankevičiau, užsirašyk, ką sakau.“ Modavau ranka, žadėdamas atsiminti. O jis – „atmink, kad ir pats blogiausias pieštukas daug geriau už labai gerą atmintį.“

Pamenu ir dėstytojo Jono Mikalausko paskaitas. Sakydavome, ko jūs mus kankinate su tuo piešimu? Bet jo siekis buvo išmokyti mus ne piešti, o ištrinti ribą tarp mąstymo ir rankos. Siekis, kad tai, ką galvojame, pati ranka perteiktų piešiniu. Genialu! Skaudu matyti, kad dabar bendravimas net su mažuliukais vaikiukais užsibaigia telefonais ir programėlėmis.

Kalbėjosi Indrė Stulgaitė-Kriukienė

Komentarai

  • 🙂

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų