I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

52 Sekundės su kultūra. RAMŪNAS GRIKEVIČIUS

52 Sekundės su kultūra. RAMŪNAS GRIKEVIČIUS

„Aš esu Ramūnas Grikevičius“, – lakoniškai prisistato panevėžietis tapytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, mokytojas.

„Niekad nenorėjau būt mokytoju, bet jaučiu, kad tai ir yra mano pašaukimas. Ne todėl, kad aš mėgstu būti mokytojas ar esu juo, bet jaučiu, kad vaikams darau gerą įtaką. Taip išėjo, kad visą gyvenimą dirbu mokytoju. Ir dailininku“, – svarsto menininkas.

O kokie mokytojai buvo paties gyvenime?

Mokiausi Dailės mokykloje, tai, kaip ir daugelio panevėžiečių, mokytojai buvo Kazimieras Naruševičius, Juozas Lebednykas, Savirija Kaziūnaitė. Šiaulių universitete (tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete) buvo kiti mokytojai, bet ten labiausiai mokėmės vieni iš kitų, iš aplinkos. O gyvenimo mokytojai? Tikriausiai kiekvienu laikotarpiu buvo vis kiti. Mokytojas gali būti visiškai paprastas žmogus, knyga, draugai, aplinkybės. Domėjausi ir ezoterika, ir religijomis. Buvau susidomėjęs krikščionybe, budizmu. Taip ir likau tikėjimo ir netikėjimo„mišraine“.

Ar gyvenimo laikotarpis daro įtaką ir kūrybinei raiškai?

Visą laiką sau užduodu klausimus:„ką aš čia veikiu“ ir „dėl ko?“ Kažkurie pirmieji erdvės ir laiko begalybės klausimai, aišku, kilo vaikystėje. Prasmės, religijos ir tikėjimo klausimus pradėjau gvildenti paauglystėje. Iš principo taip, man kūryba yra savotiškas ieškojimas kažkokio Dievo, kažkokios prasmės, nesubanalinant paties žodžio „prasmė“.

Ar būtent tapyba pasirodė tinkamiausia raiškos forma ieškant atsakymų?

Kokius ketverius metus, kad pragyvenčiau, lipdžiau ir molį. Bet nežinau, kodėl taip nutiko, kad toji meninė raiškos pusė visgi susijusi su tapyba. Nuo pat pirmo kurso universitete vien tapyba ir pradėjau užsiimti, o kitokių galimybių gal ir neturėjau, tiesa, buvo ir šiek tiek grafikos. Bet įdomiausia man yra tapyba. Ji pati efektingiausia. Dėl spalvų, dėl vizualumo. Man bestudijuojant, Lietuvos tapybos pasaulyje reiškėsi pirmieji šokiruotojai – Šarūnas Sauka, neformalios grupės „Penki“ nariai – Raimundas Sližys, Mindaugas Skudutis, Romanas Vilkauskas, Henrikas Natalevičius, Bronius Gražys. Labai įspūdingai ta tapyba atrodė, ne vieną pastūmėjusi jos link.

Ar minėtieji autoriai tapo ir tavo netiesioginiais mokytojais?

Š. Sauka, labai kūniškas, šokiruojantis, netarybinis, mane tikrai labai „vežė“. Kūryba apskritai tarybiniais laikais buvo savotiška pogrindinė (undergraundinė) veikla. Buvo aišku, kad jeigu tu netapysi kažkokių gražių paveikslų, niekad nepateksi į jokias parodas. Tad natūralu, kad norėjosi tapyti negražius, tuo metu nematytus paveikslus, sekti drąsiausiais pavyzdžiais.

Atrodo, nekalta kūrybinės raiškos priemonė gali tapti protesto forma? Ar visada reikia tos kovos?

Kai atsirado nepriklausomybė, laisvė, daugelis kūrėjų tarsi pritūpė nežinodami, ką daryt. Anksčiau tai buvo aišku: yra simboliai, kurių negalima piešt, o tu nupiešęs esi geras menininkas, drąsus, tvirtas. O kai gali viską, ką nori, atsirado didieji iššūkiai, kad nebėra apie ką kalbėti, su kuo kovoti. Buvo tarsi keletas likusių temų – apie religiją, dar kažką. Po tos tuštumos buvo savotiškas šokas, kuomet visoks mėšlas išlenda, kai užtvaros atsidaro. Praėjo laiko ir štai, šiandien jau niekas ir nesistebi kokia nors nupjauta galva ar nupieštu žudiku. Dabar yra tokia meno įvairovė. Gyvenam tokiam periode, kai yra žiaurus suklestėjimas kiekio prasme – nuo visiškų durnysčių iki aukščiausio lygio meno. Parodas daro kas tik nori, internete gausus vaizdų pasaulio srautas, yra milijonai vaizdų grupių. Perteklius.

Kaip nepasiklysti tose gausios pasiūlos džiunglėse, sugebėti atsirinkti ir atskirti?

Sakyčiau, mene yra autoritetų krizė. Dailininku irgi, būna, netiki, kaip ir kokiu, pavyzdžiui, virusologu. Sakykim, koks rimtas dailininkas sako, kad piešti šitaip reikia, o kitas, kuris net nemoka piešt, sako: žiūrėk, aš pardavinėju paveikslus ir nemokėdamas piešti ir turiu žiūrovų, turiu pirkėjų. Dabar visi prieina prie dažų, prie drobių, prie informacijos – visi gali tapyti. O, pamenu, buvo laikas, kai, pavyzdžiui, tuomečiam Leningrade prie dailės parduotuvės durų laukdavom kokių dailininkų, kurie galėdavo nupirkti dažų, nes taip paprastai, nebūdamas Dailininkų sąjungos nariu, ir nenusipirksi.

Įsivaizduoju, kad kažkada ta dabartinė autoritetų krizė turi išsirutuliot į sluoksniškumą. Svarbiausia, kokiam tu sluoksnyje pats pasirinksi būti.

Kas yra geras tapytojas? Kas tai lemia? Kritikai, žiūrovų kiekis?

Žiūrovai tikrai to neapsprendžia. Žiūrovų, kaip ir dailininkų, yra įvairių. Kiekvienas kūrinys turi savo žiūrovą. Apie kūrinį pagal minties ir technikos lygį sprendžiu pats. Ar kūrinys banalus, ar matosi įdėtas vargas, užkankintas? Ar žiūri į paveikslą ir nesupranti, kaip jis taip galėjo padaryti, taip laisvai, taip suvaldyti atsitiktinumą, kokia nors mintis įdomi? Kaip tą mintį sugebėti užslėpti ar kaip tik išskleisti? Kūrinys tampa aukštesnis už tave, yra į ką lygiuotis. Bet tai tapytojo žvilgsnis. O žiūrovui tenka patikėti kritikais ir intuicija.

Ką tau reiškia teiginys – „aš esu menininkas“?

Jaunystėje labai bijojau atrodyt kaip menininkas. Sutikdavau tą išorinį įvaizdį – ilgi plaukai ir beretė, o darbai prasti. Buvo tokių, kurie atrodė visai paprastai, bet jų darbai kalbėjo. Tai dėl to išorinio įsivaizdavimo, kad esu menininkas, tikriausiai turiu skeptišką požiūrį. Atsitiko taip, kad pakliuvai į menininkų gildiją, bet jeigu jos nesureikšmini, tai esi paprastas žmogus, kuris mėgsta piešti arba lipdyti ką nors. Menininkas yra tiesiog intelektualus savo srities meistras. Nežinau, ar koks nors plytelių klojėjas yra menininkas? Gal kažkur gelmėje jis išsiskiria iš kitų plytelių klojėjų, nes jam įdomu įdėti tą plytelę, įdomus tas dėliojimo ritmas. Gal jis medituoja tas plyteles dėliodamas? Manau, menininkas – tai gyvenimo būdas. O profesija? Tai, už ką gauni pinigus. Man tas klausimas yra amžinas: ar būdamas tapytoju, esi profesionalas, jeigu negauni pinigų už savo paveikslus?

Yra du keliai. Jeigu gyveni iš paveikslų, turi nuolat žiūrėti į rinką ir dalyvauti joje, sukti galvą, kaip juos parduoti, dalyvauti visokiose mugėse, ieškot kuratorių, galerijų, kad galėtum iš to išgyventi. Nebent esi toks žymus ir turi savo vadybininką. O kitas kelias – jeigu užsidirbi kažkur šone, turi prabangą daryti tai, kas patinka pačiam, tokius nepriklausomus paveikslus. Tada nebūtina juos parduoti, kad išgyventum, neturi dairytis, kas šiuo metu patiks žiūrovui ar jį šokiruos.

„Esu labai autobiografinis tapytojas. Jeigu pavyksta išsisukti nuo savęs tiesiogiai, vis vien nupiešiu save kitu, neatpažįstamu veidu“, – sako R. Grikevičius. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr

Kokie tapybiniai motyvai, spalvos vyrauja tavo kūryboje? Ar ją galima būtų suskirstyti etapais?

Šiaip aš gan pastovus tapytojas. Nebuvo nė vieno kardinalaus pasikeitimo – kaip pradėjau tokią figūrinę tapybą, taip ir tapiau. Buvo laikas, kai erzindavo tas toks tarybinis modernizmas, grubūs, tvirti tapytojai ir atrodė tokia keista ta lietuvių ekspresionizmo tapyba iš kaimo drožtų skulptūrų. Nors kai pažiūriu dabartinėmis akimis, yra labai gražių vietų. Man visada norėjosi, kad būtų į kitokią pusę. Ir traukė labiausiai figūratyvinė tapyba. Visada norėjosi ir daiktą, objektą iškrapštyti, išbaigti tapybos plačiu teptuku, kad paveiksle būtų kažkoks tų priešingybių santykis. Visada esu paieškose. Regis, atrandi kažkokią kryptį, o paaiškėja, kad koks nors menininkas jau nuėjęs ten seniausiai, kur tu norėjai nueiti. Taip nutiko su Frensio Beikono tapyba. Kai pamačiau jo kūrybą, pamenu, rankos nusviro, kad jau padaryta seniai viskas. Jau atrodo, kad kažkur pasislenki, jau atrodo, kažką pagausi, o pasižiūri, kad kažkas tą jau pagavęs ir perlipęs, o tu eini iš paskos. Suprantu, kad kai pamatai savo įsivaizduojamą dievaitį, turi nuo jo atšokti, atsispirti ir eiti į šoną – juk nebūsi toks pats. Taip ir einu kažkokiu neaišku iš kur nurodytu keliu.

Matant daug spalvingos tapybos, labai norėjosi nugesintų spalvų. Tapiau paveikslus, kurie, žvelgiant iš toli, atrodo kaip senoviniai, nuo laiko nurudavę. Vėliau išlindau į visišką spalvotumą su visom žaliom ir raudonom šonuose kontrastui išgauti, paskui vėl rimau ir ėjau į spalvų santūrumą. O dar kūryba labai priklauso ir nuo gyvenimo periodo. Kai gyvenimas pilnas streso, tapyba – prigesintų spalvų. O kai tylu ir ramu, pradedu „spalvotėti“. Pavyzdžiui, karantinas lėmė spalvingumą.

Tai visgi koks tas Ramūno Grikevičiaus braižas?

Per asmenį, per buitį. Esu labai autobiografinis tapytojas. Jeigu pavyksta išsisukti nuo savęs tiesiogiai, vis vien nupiešiu save kitu, neatpažįstamu veidu. Nemalonus bruožas, bet aš labiausiai knaisiojuosi po savo visokius reikaliukus ir iš jų paskui darau menus. Labai asmeniška mano kūryba. Yra labai daug tokių dalykų. Kai išlendu iš tų savo asmeniškumų, man pačiam būna gera. Galvoju, gal kada labiau iš to išlįsiu, jau pradėjau miškus tapyt, kurie nėra tokie asmeniški. Visais periodais gal 80 proc. mano darbų turėjo įtakos įvykiai, dėl kurių aš tą ar kitą darbą padariau. Neobjektyvus esu. Nepiešiu visos žmonijos likimo, bet vis apie save. Paveikslas yra kažkoks vidinio gyvenimo atspindys. Panašiai, kaip sapną pasakotum, juk nieko negali papasakoti, tik siužetą to įspūdžio, kas buvo. Taip ir su paveikslu yra. Kiekvienas žmogus gali į jį įlįsti ir susikurti savo pasaulį. Jeigu žiūrovui papasakosi, kas man buvo, kai tapiau, ką aš čia dariau, paveikslas taps labai vienpusiškas ir tebus mano minties iliustracija. O kai nėra jokio komentaro, paveikslą žiūrovas priima savaip. Tai jau jo santykis su paveikslu ir man tokie potyriai labai įdomūs: paklausyt, kas, kur, kam suvibravo ir kuriasi visai kita istorija, ir paveikslas visai apie kitką.

Ką reiškia būti tapytoju iš Panevėžio?

Jaunystėje, gal kaip ir daugelis, norėjau gyventi Vilniuje. Gimęs Panevėžyje, kurį laiką gyvenau Prienuose, o paskui vėl Panevėžyje. Nesu didelis miesto patriotas, nežinau ir visų smulkiųjų miesto istorijų, bet didžiausia vertybė man čia yra draugai, atsiminimai ir šiaip įpratimas. Panevėžyje yra didžiausia koncentracija tų, su kuo galime susitikti, pasišnekėti apie menus, apie gyvenimą, pasidžiaugti. Čia gyvena geriausi mano draugai. Žinoma, pati vieta turi įtakos ir kūrybai. Panevėžyje yra visai kita atmosfera nei, pavyzdžiui, kokiame Niujorke, kur su savo panevėžietiška tapyba gal būtum ir įdomus dėl savo „džiunglių“, lyginant su megapoliu, unikalumo. Net ir Vilniuje gyvendamas tikriausiai būčiau kitoks, gal dėl intensyvesnio gyvenimo būdo įtakos. Nori nenori įtrauktas į įvykių srautą. Temos kitur gal ir nekistų, bet forma, įsivaizduoju, tikriausiai būtų kitokia, atsirastų kitų spalvų, siužetų kryptis.

Dabar tikriausiai, atsiribodamas nuo daugelio didmiesčio tendencijų, matau visai kitokius dalykus, žiūriu į juos ramiau. Toks ir išeina vietos išskirtinumas.

Tavo gyvenimo būdas spalvingas tapybos prasme. O kaip ta kita pasaulio pusė, be tapybos?

Tapyba ir yra didelė dalis mano hobių. Jeigu tik yra laisvas tarpas, tai jį ir užima tapyba. Dar labai patinka būti gamtoje, mėgstu sode žemę pakasti, iš medžio kokį baldelį sumeistrauti. Būna, užeina kaip koks troškulys kokią kėdę padaryt.

Esi pasakojęs apie jūsų su Rūta Povilaityte dukrą Rožę, kuri auga tokioje specifinėje aplinkoje – dviejų tapytojų draugijoje. Akivaizdu, kad aplinka formuoja ir asmenybę. Pasidalink savo vaikystės prisiminimais?

Mano tėvai ne dailininkai. Mama dirbo „Ekrano“ gamykloje. Turėjo poetinių gabumų, rašydavo į „Ekrano“ sienlaikraštį, rašyti jai buvo pats įdomiausias darbas. Tėtis dainavo chore. Buvo labai keistas ir nuostabus mūsų kiemas, kuriame augau. Pamenu, buvom linkę lipdyti visokias pilis iš plastilino, armijas ir panašius dalykus, juk lego tais laikais neturėjom. Krūva žmonių iš to mūsų kiemo lankė Dailės mokyklą, tokia savotiška bendruomenė susiformavo.

Dar vienas įsimintinas dalykas, keliantis labai šiltus prisiminimus, buvo 9 klasės išvyka prie Lakajų ežero. Auklėtoja nuvežė ir davė mums tokią visišką laisvę. Dar daugelį metų po to važinėjom prie to ežero, net buvom užkasę palapinę, kad atvažiavę galėtume atsikasti ir gyventi. Iki šiol smėlis ir pušys likę kaip kitas pasaulis – rojaus kampelis. Gal todėl labai norėjau būti biologu, būčiau norėjęs tapti Žuvinto rezervato direktorium ir sėdėti gamtoj. Bet prastai mokiausi, buvau visiškas „trejetuškininkas“. Kad išlaikyčiau matematikos egzaminą, net pati mokytoja špargalę atnešė. Iki šiol tą egzaminą sapnuoju. Tarybiniais laikais tas nesimokymas buvo savotiškai normalus, gan prestižinis reikalas, tarsi protesto forma.

O pabaigai pažaiskim ir pabandykim atimti Ramūną Grikevičių iš to save piešiančio tapytojo ir paversti kokiu nors personažu.

Tie personažai būtų skirtingi skirtinguose perioduose. Kiekviename jų būčiau kitkuo. Jaunystėje gal Harka iš indėnų pasaulio, paauglystėje – Robinzonu Kruzu, kad dar koks Penktadienis atplauktų iš to jaunatviško nuotykių troškimo. Kai mano gyvenime prasidėjo tapyba, norėjau būti visais herojais iš Anri Periušo knygų – vangogais ir sezanais. Tada maniau, kad tapyti apsimoka tik vieninteliu atveju, jeigu sukursi kokį naują stilių, o jeigu ne – neverta net bandyti. Įsivaizdavau, kad tapyboje turi atrasti kažką nauja ir todėl būti žinomas, arba jokios prasmės tapyti nėra. To noro efektingai kažką padaryti išlikę ir iki šiol. Dabar tapybos esmė man yra pats procesas, pati meditacija, visiška religija, o ne rezultatas. Žinoma, ir jis svarbus, bet kai žiūri į pabaigtą paveikslą, tai jis jau nebe tavo.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Indrė Stulgaitė-Kriukienė

Galerija

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų