-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Skaityti tarmiškai parašytą knygą „Tekėje saulala Šaukliuos“ apie vienos giminės gyvenimą Šauklių kaime, Spirakių parapijoje, pradžioje gali atrodyti sudėtinga. Tačiau verčiant puslapį po puslapio greitai įtraukia pasakojimas, sugulęs iš žodžių, retai kur beišgirstamų. Knygoje – ir istorinių kataklizmų dramatiškumas, kai septynis vaikus auginančios šeimos svajones nusinešė karas bei sovietų okupacija, ir prisiminimai, menantys šviesią kaimo kasdienybę,o taip pat spalvingi epizodai iš Emilijos gyvenimo Panevėžyje, kaip viename daugiabutyje nugriaudėjo toks sprogimas, kad smalsuoliai ir iš aplinkinių namų subėgo žiūrėti, kas ten nutiko, kaip Mamutė, atvykusi lankyti vaikų į Margių g. jų namie neradusi.
Gražią, melodingą, panevėžiečiams artimą tarmišką šnektą prikėlusi ir savo gyvenimą visiems atvėrusi E. Valentinavičienė šypsosi, jog jų šeima – dvikalbė. Žmonėse bendrauja lietuvių bendrine kalba, o namuose porina senąja tarme, kokia kalbėjo dar vaikystėje savo gimtuosiuose, numylėtuose Šaukliuose.
Knyga „Tekėje saulala Šaukliuos“, aplenkusi eilėraščių knygą „Žodžiai ledo lašuose“, sėdo į penktosios kėdę, o eilėraščių knyga įsiraitė, lyg pavėlavusi viešnia, į paskutinę šeštąją kėdę prie stalo.
Iš leidyklos kurjerio 2022.02.22. 8 val. ryto atvežta ši tarmiška knyga tarsi ką tik gimusiam kūdikiui apvilkti močiučių marškinėliai. Kad išvystum šį pasaulį, tos močiutės sakė: „pramošem kūdro liado i pasėgavam abė po mažutė mergytė“. Tai tų marškinėlių negaliu nusimesti visą savo gyvenimą. Mano atmintyje išlikę Šaukliuos gyvenusių žmonių veidai, jų šnekta, bendravimas, darbai, vargai, džiaugsmai. Gimto Šauklių kaimo, kuriame gyveno 29 vienkiemių žmonės, dabar tik laukai ir keli medžiai pakelėje likę. Tušti laukai, bet man jie mena ten buvusį gyvą gyvenimą ir aš jiems esu neabejinga. Jaučiuos lyg būčiau skolinga. Nuo seno, nuo pat pradžios vienkiemių naikinimo kirbėjo mintis: kas toliau bus? Žmonės buvo masinami išsikelti už 3 kilometrų nuo gimtos vietos, griaunamos jų trobos, raunami sodai, verčiami kryžiai, šulinių svirtys ir naikinami šuliniai, iš kurių patys gėrė ir trokštantį girdė. Man brangūs tie laukai, oras, kapinaitės, bažnytėlė ir vienišas medis – gimtų laukų sargas, kurį pati sodinau 1958 m. spalio 28-ąją, ne iš gero palikdama gimtinę.
Tai toks mano atsakymas į klausimą, kodėl man rūpėjo prikelti kaimą iš po užmaršties velėnos ir jo gražią dainingą tarmišką šnektą.
Šią knygą rašiau aštuonerius metus.
„Mes esame dvikalbiai. Namuose kalbame savo kaimo šnekta, o žmonėse bandau lietuvių bendrine kalba bendrauti“, – sako iki šiol šiaurės panevėžiškių, vadinamųjų pontininkų, tarme sakinius dėliojanti E. Valentinavičienė. P. Židonio nuotr.
Mano vaikystės namai stovėjo prie vieškelio posūkio, ant kalnelio. Didelis dailus klojimas gontinių lentelių stogu, atsisukęs į platų kiemą. Per kokį 50 metrų į vakarų pusę nugarą atsukęs į vieškelį mūrinis ilgas tvartas ir po tuo pačiu stogu daržinė. Daržinėje stovėjo akmeninės girnos grūdams malti. Kiemo šiaurinėje pusėje – balta, dideliais naujoviškais langais gryčia, jos durys buvo atvertos pietų saulelei, čia mes, dvynės, gimėme.
Vidury kiemo šulinio svirtis ir šulinys, prie jo pūpsojo tėčio atvežti aštuoni dideli akmenys statyti klėčiai, bet jos iki karo taip ir nespėjo pastatyti. Juos buvom pasisavinę žaidimams. Per karą ir po karo čia mėgo susirinkti kaimynės vakarais dainuoti dainų. Dainavom ir mes, pypliai, visas išmokome jų dainas. Bet čia po karo našlės rinkosi ir apverkti negrįžusių savo vyrų, motinos, netekusios sūnelių. Su jomis ir mes verkėm.
Esu labai dažna viešnia ten. Spirakių bažnytėlėje giedojome šešios sesutės, šiuo metu išretėjo mūsų gretos. Ten lankome kapinaites, kur artimieji ir kaimynai atgulę, prižiūrime savo kapelius. Nulekiu ir prie medžio apkabinti jį lyg motulę – prisiglaudžiu tyloje ir tarsi jis man duoda savos stiprybės.
Tarmės man saugoti neteko, nes ji, manau, įaugusi į kraują. Mes esame dvikalbiai. Namuose kalbame savo kaimo šnekta, o žmonėse bandau lietuvių bendrine kalba bendrauti.
Oi, mieloji, ko tik aš nedirbau… Būtų lengviau atsakyti, ko nemoku. Po laimingos ir gražios kūdikystės, kuri baigėsi kartu su karu, ir po pradinės mokyklos keturių klasių baigimo, kai buvo man 10 metų ir 5 mėnesiai, dėl sukelto kolūkių steigimo bado, nacionalizuoto viso turto teko eiti dirbti.
Motina teiraudavosi mokytojų, gal jiems reikia auklyčių vaikelius prižiūrėti, kol patys darbe. Šitaip ji gelbėjo nuo baisaus bado mus, jaunėles, kad išgyventume. Teko ir gyvulėlius ganyti, net dideliuose Švainikų miškuose, pas eigulį, kur tuo metu buvo pilna vilkų ir dažnai tekdavo susidurti akis į akį.
16-os metų pradėjau dirbti gimtinėje, fermoje. Karvutės jaunos, kaip ir aš pati. Teko ir veršelius pačiai priimti, ir pamelžti besispardančią karvutę. Pašarus reikėjo pačiai atsinešti iš klojimo, stovėjusio už poros šimtų metrų, vandens 20-iai galvijų prinešti iš kūdros, taip pat tolokai nuo tvarto. Tokio darbo atlaikiau tik dvejus metus – susirgau. Likau nurašytas, be sveikatos ir pamirštas kolūkio arklys. Dėkinga savo gimdytojai, kuri iš baisios ligos mane per pusmetį iš seniau žinomais vaistais pakėlė. Apylinkės pirmininkas, matydamas, kaip siaubingai verčiamės, patarė bėgti iš kolūkio. Jis išregistravo mane iš gimtinės ir pasitraukiau pas brolį Juozuką į Joniškio rajoną. Ten apsižvalgiusi grįžau į Panevėžį. Jį pažinojau kaip savo penkis pirštus. Buvo miesto gyvavimo pati pradžia: nei Tiksliosios mechanikos, nei Kompresorių gamyklų, nei „Ekrano“. Mane priglaudė Statybos remonto valdyba. Gabių meistrų – dažytojų brigadoje įgijau dažytojos specialybę.
Vakarinėje jaunimo mokykloje pradėjau mokytis nuo penktos klasės. Kai baigiau septynias klases, pažįstama pakvietė mane dirbti indų pardavėja Rajkoopsąjungos parduotuvėje tuometėje Gogolio, o dabar Smėlynės gatvėje.
Nuo 1978 metų dirbau Panevėžio būtų ūkyje. Dirbau bet kokį darbą, kad galėčiau pragyventi. Rašiau ir neblogai parašydavau, bet mano prozos apsakymai ir eilėraščiai, net pasakėčia dingdavo „Panevėžio tiesos“ redaktoriaus pavaduotojos stalčiuose. Taip jų buvo gaila, o kartu trinktelėdavo giliai į širdį. Tas šaltas atsakas, kad kūriniai nėra saugomi ir negrąžinami!
Rašymas ir knygos E. Valentinavičienei – ne tik sielos kalba, bet ir išsigelbėjimas nuo šiuo metu pasaulį kaustančios įtampos. P. Židonio nuotr.
Į šį klausimą galiu atsakyti tiksliai. Abi močiutės, gimusios 1873 m. ir 1877m., buvo geros pasakotojos. Jos mums pasakodavo, kaip augo, gyveno, ko siekė. Tėčio mama dar prieš 1900- uosius metus Rygoje mokėsi akušerijos. Dar mažos būdamos pagal jos pasakytas pavardes suskaičiavom, kad aplinkiniuose kaimuose ir Šaukliuose ji priėmusi virš 320-ies naujagimių. Negana to, dar verpė, audė įmantriausius raštus, mezgė ir sukosi ūkyje. Tėtis irgi buvo įvairiausių istorijų pasakotojas, skaitydavo vieną po kitos knygas ir apie jas mums pasakodavo.
Mes, šešios seserys ir brolis, buvom gabūs, protaujantys vaikai. Tėvai, išleidę mus į pasaulį ir matydami, kokie esame, tarp savęs tarėsi, kad visus teks leisti į mokslus. Bet visas jų svajones sugriovė karas.
Mūsų atžalos – abi dukros labai gerai mokėsi vidurinėje mokykloje, darbščios, paskui baigė aukštuosius mokslus. Darbe išradingos, net ir atsakinguose postuose dirbo ir tebedirba. Jaunėlė dukra džiugina ir meniniais gabumais. Anūkai gabūs moksluose. Vyresnis baigęs universitetą ir apgynęs magistro diplomą, jis projektuotojas. Jaunėlis baigęs technologijų mokslą. Mano rašiniams abu neabejingi. Mano seserų ir brolio šeimose yra menininkų: tautodailininkų, du kompozitoriai, bibliotekos darbuotojai. Taigi, džiaugiuos savo šviesia gimine.
Nutolusiame užkampyje, be miesto nieko negali pasiekti. Turbūt man buvo primestas toks likimas. Nuo mažų dienų mano didžioji svajonė buvo mokytis lietuvių literatūros ir būti mokytoja. Net sapnuodavau tą. Bet ir be aukštųjų mokslų darau tai, kas manyje yra įgimta.
Gyvenimui neleidus išpildyti svajonės tapti lietuvių kalbos mokytoja, E. Valentinavičienė iš močiučių paveldėtą pasakotojos talentą išpildė savo knygose. P. Židonio nuotr.
Kita mano knyga bus eilėraščių. Kartais juos sapnuoju ir negaliu jais nusipurtyti, tarsi po klaikaus sapno suprakaitavusių naktinių marškinių nusimesti. Jeigu rimtai, tai kirba mano galvoje mintys, nepasiekusios šios knygos, bet jos prašosi dienos šviesos.
Vasarą mano sielai atgaivą teikia kieme gėlių žiedai, šalia ošiantis miškas, labai mėgstu palydėti saulę, gulinčią ant eglių šakų. Jai strazdas gieda savo puikią giesmę, kol ji užmiega. Tada ir aš laiminga einu į lovą. Ilgais vakarais skaitau.
Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, kur žūsta nekalti žmonės, griaunami miestai, mane prislegia iki ašarų. Tada lekiu apsiprausti šaltu vandeniu, o tada panyru į kompiuterį ir rašau.
Jeigu būčiau nors 10-ia metų jaunesnė, vėl susirasčiau vokalinį ansamblį ir ten dainuočiau, dainuočiau. O šiandien sėsčiau ant akmens, kur būtų klausytojų, ypač vaikų, ir pasakočiau apie gyvenimą. Nes daugeliui reikia mokytis gyventi ir būti tikru žmogum.
