Indrė Jonušytė. P. Židonio nuotr.

52 Sekundės su kultūra. Indrė JONUŠYTĖ

Septynių knygų autorės panevėžietės Indrės Jonušytės gyvenimas jau daugiau nei dešimtmetį sukasi graikišku ritmu.

„Gyvenu tobulą gyvenimą“, – šypsosi rašytoja.

O paklausta, kur jos namai, vardija Graikiją, Belgiją ir, žinoma, Lietuvą.

Žinomoje panevėžiečių menininkų šeimoje užaugusi Indrė, sugrįžusi į gimtąjį miestą, skaitytojus palepina susitikimais, pilnais įspūdžių, atradimų, netikėtumų – kaip ir jos knygos, savotiškas gidas ne tik po jausmų pasaulį, bet ir Graikiją.

„Jei nereikia dirbti graikams, nesi už graiko ištekėjusi, neturi vaikų, kuriuos reikėtų vesti į vietines ligonines ir mokyklas, tada apsišarvavus kantrybe ir atlaidumu gyvenimas čia gražus ir romantiškas“, – stereotipą apie svajonių šalį griauna ją perpratusi I. Jonušytė.

Pernai Indrė tapo Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nare ir pelnė Kultūros ministerijos patvirtintą meno kūrėjo statusą. Tačiau jai rašymas nėra profesija ar darbas.

Jai kūryba – malonumas pasakoti istorijas.

Paskaičiavau, kad bene prieš dvidešimt metų išvykote iš Lietuvos. Ir vis dėlto pristatyti savo dviejų paskutinių knygų „Fabulae spectacula“ ir „Bela Blu“ atvykote į Panevėžį. Kaip jaučiatės grįždama į gimtąjį miestą? Ar jums svarbu su juo išlaikyti santykį?

Panevėžys visada išliks mano namai. Malonu matyti besikeičiantį miestą, gera pabūti su šeima ir artimais žmonėmis. Mano knygų pristatymai – tarsi mano vienų namų pristatymas kitiems, tai vieta, kur mane gali rasti mano skaitytojai, tai savotiška oazė.

Kol rašau lietuviškai, kol Panevėžyje gyvena mano tėvai, tol tas santykis bus svarbus.

Kokias ryškiausias akimirkas esate išsaugojusi iš metų, praleistų Panevėžyje? Ar šis miestas paliko žymę jumyse?

Man atrodo, gimtieji namai niekada neišblunka. Dauguma vaikystę ir paauglystę prisimename nostalgiškai ir spalvotai.

Net sunku būtų išsirinkti gražiausias akimirkas, nes tiek vaikystė Pilėnų mikrorajone su šutve draugių, pirmosiomis meilėmis, kačių prieglauda paverstu balkonu, braškių vagiliavimu iš kolektyvinių sodų, slaptos nuo tėvų maudynės ežere, tiek paauglystė, praleista centre, Laisvės aikštėje, „Čili“ picerijoje, „Želkėje“, Senvagėje, „Garse“, Bendruomenių rūmuose, taip pat spektakliuose, parodose, įvairiuose renginiuose ir t. t. man yra brangūs.

Užaugau Panevėžyje ir nuo mažens su tėvais keliavau iš spektaklio į spektaklį, per galerijas ir įvairius renginius.

Ir dabar kas kartą grįžusi būtinai lankausi teatre ir galerijose.

Panevėžyje tikrai yra daug ką pamatyti ir kur dalyvauti. Nė nepalyginsi su Graikijos salomis.

Augote išskirtinėje panevėžiečių kūrėjų – rašytojos Liudos Jonušienės ir menininko Algirdo Jonušio – šeimoje. Negaliu nepaklausti, kaip nutiko, kad tokioje aplinkoje subrendusi menininkų atžala pasirinko labai praktišką specialybę – tarptautinį verslą ir administravimą? Ar studijose įgytas žinias teko pritaikyti praktikoje?

Šių studijų pati nesirinkau. Svajojau apie Dailės akademiją, tačiau buvau įkalbėta tėvų rinktis profesiją, iš kurios galima užsidirbti, nes menininkų jau ir taip buvo gana.

Vadybininke ir administratore šiek tiek dirbau Londone, Atėnuose, Santorinyje.

Verslininke netapau, bet džiaugiuosi, kad patyriau, ką reiškia studentiškas gyvenimas.

Esate gyvenusi ne vienoje šalyje. Ar papasakotumėte, nuo ko prasidėjo jūsų klajonės po pasaulį?

Pirmą kartą iš Lietuvos išvykau į Ameriką pagal studentų mainų programą, o grįžus buvo sunku sustoti vienoje vietoje.

Imdavau akademines atostogas ir lėkdavau pradžiai į Londoną, vėliau į Graikiją, Prancūziją, Švediją.

Tačiau Graikija visada buvo ta šalis, į kurią sugrįždavau kiekvieną vasarą.

Ar tėvai savo kosmopolitei dukrai nepatarinėjo padėti į lentyną lagamino ir pradėti gyventi „kaip visi“?

Man atrodo, kad ir kokių atvirų pažiūrų tėvai būtų, visi jie nori, kad vaikai gyventų kaip visi, nes kaip visi gyventi tiesiog saugiau.

Mano kartos masinė migracija tėvams nebuvo lengva.

Tačiau nėra kito pasirinkimo, tik susitaikyti su vaikų pasirinktu keliu. Tikiuosi, kad jie irgi kartais pamato pasaulį mano akimis, kad per mano keliones ir klajones plačiau pažino pasaulį.

O kur šiuo metu jūsų namai?

Mudu su mano antrąja puse esame šiuolaikiniai nomadai.

Kelis mėnesius gyvenam Korfu saloje, kelis mėnesius Lefkadoje, kur galima išvengti turistų srauto.

Atėnuose, Lietuvoje, Belgijoje irgi yra namai. Tiesa, dabar nebekeliaujame tiek daug, kaip anksčiau, dabar keliaujame iš namų į namus, o namai man yra ten, kur yra mano žmogus ir mano katės.

Jūsų knygos heroję Belą Blu „svaigino Graikija“. Iš to, kaip pasakojate knygoje apie šią šalį, suprantu, kad ir jus, Indre, Graikija taip pat svaigina. Kaip atradote šią šalį?

Nežinau, kas ką atrado: ar Graikija mane, ar aš ją.

Ir visai nesu tikra, ar aš ją jau atradau.

Graikija keičiasi. Ji nenuspėjama ir skirtinga.

Ir nors seniai laikau ją namais, man patinka, kad ji nuolat stebina.

Šią šalį galima mylėti ir jos nekęsti vėl ir vėl ir kaskart kitaip.

Bet ji tikrai nėra tinkama kiekvienam. Reikia būti labai šaltų nervų norint čia gyventi. Apgaulingai atrodo, kad čia tik saulė, jūra ir geras maistas.

Graikai yra komplikuoti ir sunkūs žmonės, jie gali būti geri, bet gali būti labai bjaurūs. Viskas, ką galima padaryti lengvai ir paprastai, čia daroma kuo įmanoma sudėtingiau.

Čia daug pavydo, daug netolerancijos, tačiau jei nereikia dirbti graikams, nesi už graiko ištekėjusi, neturi vaikų, kuriuos reikėtų vesti į vietines ligonines ir mokyklas, tada apsišarvavus kantrybe ir atlaidumu gyvenimas čia gražus ir romantiškas.

„Bela Blu“ yra knyga ne tik apie moterį. Tai labai įdomus pasakojimas apie pačią Graikiją ir graikus. Ar jums, šiaurietei, lengvai pavyko adaptuotis jų visuomenėje?

Atvykus į Graikiją, visas „šiaurietiškumas“ iš manęs išgaravo.

Esu garsiakalbė, nepunktuali, užsispyrusi, šiek tiek karštakošė, mėgstu gerą maistą ir vyną, saulę ir jūrą.

Graikija atitinka mano būdą, graikų kalba man lengviau pasakyti nei lietuviškai ar angliškai, graikiška muzika ir ritmai man priimtini ir tarsi savi.

Čia neįmanoma būti viskam pasiruošusiam, čia visada sulauksi staigmenų.

O tai, kas stebino vakar, šiandien jau gali tapti kasdienybe.

Kai skaitau knygą, visada galvoju, kas stovi už jos. Kiek jumyse yra Belos Blu? Ką judvi turite artimo?

Kūryba yra nuostabus dalykas, nes gali toli pabėgti nuo paties savęs.

Kaip ir knygos skaitymas, taip ir rašymas iš dalies yra noras atitrūkti.

Tačiau kaip ir skaitytojas knygoje dažnai suranda save, taip ir rašytojui sunku visiškai nutolti nuo savęs.

Nei Bela, nei Evita nėra mano kopijos, jose abiejose yra kažkiek manęs ar man atsitikusių dalykų, bet išskyrus tai, kad visų mano knygų herojės yra lietuvės, kitokių panašumų stengiuosi vengti.

„Bela Blu“ herojės kelionę burlaiviu aprašote su tokiomis smulkmenomis, kurias išmano tik patys buriuotojai. Pasmalsausiu: iš kur turite žinių apie burlaivius? Ar pati buriuojate?

Atsikraustę į Lefkadą, buvom priimti į britų ekspatų (žmonės, dirbantys savo kompanijos filiale užsienyje – aut. past.) ratelį, o jų dauguma buriuoja.

Tad daug laiko praleidžiame burlaiviuose.

Tiesa, patys niekada nenorėtumėm turėti nuosavo, mums pakanka plaukti nuo taško A iki taško B, o ne mėgautis pačiu buriavimu.

Šis pomėgis yra brangus, daug kantrybės ir žinių reikalaujantis gyvenimo būdas, o mes nesam nei tokie turtingi, nei tokie kantrūs.

Esame motociklų mėgėjai ir daugiausia keliaujame motociklu.

O kajaku galime pasiekti šiaip sunkiai pasiekiamus paplūdimius.

Jūsų kūryboje ryškus meilės motyvas. Indre, o kokią meilę jums pačiai teko ar tenka patirti?

Pusę savo gyvenimo gyvenau ir dirbau skirtingose šalyse, mėgau keliauti viena.

Manau, kiekvienas jaunas žmogus turėtų neskubėti ir pagyventi sau, bent kokį dešimtmetį leisti sau ne kartą įsimylėti.

O tada, kai ateis tikroji meilė, viskas tiesiog stos į savo vietas.

Man jau taip ir nutiko.

Mane nuo visų dramų ir peripetijų išgelbėjo belgas. Kartu esame tikriausiai jau 12 metų. Susipažinome Hidros saloje, šalia Atėnų.

Mūsų istorija tikrai verta gero romano ir net neįsivaizduoju, kaip ją sudėti į kelis sakinius. Reikės rašyti memuarus, bet už tai esu dėkinga savo geriausiai draugei.

Kartą vienos knygos apžvalgoje iškėlėte klausimą: kas yra gera knyga? Ar jau turite atsakymą?

Galvoju, kad nėra svarbiausia ieškoti knygų, kurias kažkas kur nors garsiai ir didelėmis raidėmis pavadino geromis.

Reikia ieškoti knygų, kurios tau yra įdomios.

Labai daug prarandame, vaikydamiesi pavardžių ir titulų.

Mano nuomone, gera knyga yra ta, kurios tiesiog negali padėti į šalį.

Ir visai nesvarbus nei jos žanras, nei populiarumas, nei kitų nuomonė.

Perskaityta gera knyga visam laikui lieka su tavimi, ypač dėl jausmų, kuriuos ji tau sukėlė.

Indre, o kas jus atvedė į rašytojos kelią? Galima svarstyti, kad talentą valdyti žodį paveldėjote iš mamos. Vis dėlto rašytojai vien talento turbūt per maža.

Į rašytojos kelią mane atvedė mama ir iki šiol juo veda.

Būti rašytoju nėra sunku, ypač jeigu rašai savo malonumui.

Tačiau yra daugybė knygas išleidusių žmonių, apie kuriuos niekas nieko negirdėjo, nes būti žinomam vien talento neužtenka.

Tai yra darbas – reklamuotis, rengti pristatymus, bendrauti su skaitytojais, duoti interviu ir t. t.

Daugeliui ir labai gerų rašytojų tai yra labai sunku.

Dažnas jų – introvertas, besirenkantis tokį gyvenimo būdą, kur gali būti vienas, saugiai pasislėpę už kompiuterio ekrano ar slapyvardžio.

Kas būna pirmieji jūsų naujų kūrinių skaitytojai ir kartu kritikai? Jūsų mama rašytoja – ar sulaukiate iš jos patarimų?

Pirmi skaitytojai – mama ir geriausias draugas, iš kurių sulaukiu ir kritikos, ir patarimų. Mano antroji pusė lietuviškai neskaito, bet visas mano idėjas palaiko, išleistomis knygomis džiaugiasi.

Ar rašydama galvojate, kas skaitys jūsų knygą?

Jei rašai galvodamas apie skaitytoją, niekada nieko gero nesukursi.

Kūryba neturi nieko bendra su įtikimu kitiems.

Aš pati į rašymą nežiūriu kaip į profesiją ar darbą.

Žinau, kad mano romanus skaito labiau moterys ir tie, kas bent kiek pažįsta Graikiją, kas domisi emigrantų likimais, kelionėmis, kitomis šalimis.

O fantastikai apibrėžto skaitytojo nėra.

Poetė Elvyra Pažemeckaitė (kairėje) ir Indrė Jonušytė jos knygų pristatyme Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje. P. Židonio nuotr.

Pakalbėkime apie fantastiką. Jūsų „Fabulae spectacula“ – pasakos suaugusiesiems tarsi iškrenta iš lietuvių literatūros konteksto ir dėl paties fantastikos žanro, ir dėl iliustracijų. Kokia buvo pagrindinė ambicija, kokį norėjote pasiekti tikslą su šia knyga?

Rašymas man yra malonumas kurti, savita išraiška. Rašau tik dėl to, kad to noriu.

Nerašau, kad išsiskirčiau ar šokiruočiau.

Kaip ir mano romanai, „Fabulae spectacula“ tiesiog gimė. Daugiausiai iš sapnų.

Ši knyga man patinka, nes jos neįmanoma priskirti jokiam žanrui.

Tai nėra mokslinė fantastika, nėra ir fantazy, nėra ir įprastos pasakos.

Būtent tai leidykloms labai nepatinka – knygos turi turėti žanrą ir savo nišą, skaitytojų grupę, į ką nukreipti reklamą, kažkokį precedentą…

„Fabulae spectacula“ yra tokia, kokia yra, unikali.

Už ją esu labai dėkinga ir dailininkui panevėžiečiui Nojui Petrauskui, viršelio ir 12-os jo nepakartojamų paveikslų autoriui.

Beje, tai vėlgi mano mamos nuopelnas, ji suvedė mus į vieną knygą.

Žinau, kad esate anglų kalba parašiusi didelį fantastinį romaną. Kada jis pasieks skaitytoją?

Didelį fantastinį romaną anglų kalba parašiau jau prieš daug metų.

Rankraštį siunčiau tiek Didžiosios Britanijos leidykloms, tiek JAV, tačiau be pažinčių ir agentų prasimušti užsienio rinkoje nėra jokių šansų, konkurencija milžiniška.

Leisti knygą pačiai pernelyg brangu.

Tai buvo tiesiog pasvajojimas ir pabandymas.

Ką skaitote pati? Kokią jūsų mėgstama knyga? Ar turite jus įkvepiantį autorių?

Esu eklektiška skaitytoja. Skaitau labai daug, išskyrus knygas apie tremtį, vėžį, karą, smurtą ir panašiai.

Ir man neįdomu, ar tas rašytojas yra žymus, ar knyga populiari, net atvirkščiai, vengiu bestselerių.

Kartais pasiimu, bet skaityti kažkodėl neprisiverčiu.

Ką tikrai mėgstu, tai senovinę fantastiką, bet to paties rašytojo viena knyga sužavi, o kita nuvilia. Todėl negaliu nieko išskirti.

Ar patyrėte momentų, kai apskritai norėjote mesti rašymą ir pasukti kitu keliu?

Nepatyriau, nes nesu knygų „kepėja“, niekada nerašau tam, kad užsidirbčiau.

Rašymas, kaip ir tapymas: jei neturi ką pasakyti, jei nėra įkvėpimo, tiesiog žiūrėsi į baltą lapą ir per prievartą nieko gero ar verto neišeis.

Kartais būna, kad dar rašant vieną knygą, kyla idėjų naujai, o kartais supranti, kad reikia daryti pertrauką.

Bet tai natūralu.

Ši profesija yra puiki, nes gali užsiimti ir kitais dalykais. Man užtenka laiko žurnalistikai, savanoriavimui, benamių kačių prieglaudai. Šiuo metu savo prieglaudėlėje turiu 70 kačių. Sterilizacijos projektai, kačių gelbėjimai ne tik nuo gatvės ir konteinerių. Mano kasdienybė – katės, paliktos, jei šeimininkai miršta ar išsikrausto. Katės mane „persekioja“ visą gyvenimą.

Taigi, apibūdinimas „rašytoja“ yra tik mažas gabalėlis to, kaip save identifikuoju.

O, svarbiausia, užsiimant bet kuo kitu, daug ką galima perkelti į knygą.