-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Neseniai Rukloje vykusiame karinės kovinės savigynos turnyre, surengtame Sausumos pajėgų iniciatyva, susikovė 63 Lietuvos kariuomenės atstovai. Varžybose, skirtose Lietuvos Nepriklausomybės dienai paminėti, savo jėgas išbandęs Tadas Kuliavas tapo vienu jų herojų.
Po dešimties metų pertraukos vykusiose varžybose pirmąją vietą savo svorio kategorijoje laimėjęs Tadas atviras: įtampa vos nepakišo jam kojos. Nors ryžto laimėti buvo į valias, tačiau vis augantis jaudulys neleido susikoncentruoti.
Karinė kovinė savigyna – Lietuvos karių individualaus karinio rengimo programos dalis. Per ją kariai išmoksta veiksmų, kuriais galima sulaikyti ar neutralizuoti priešininką, kai nėra galimybės panaudoti šaunamąjį ginklą.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dvikovės sporto šaka tapo neatsiejama karių tarnybos dalimi. Karinės kovinės savigynos turnyrai buvo rengiami dukart per metus, juose siekiama asmeninių ir komandinių įskaitų. Šiais metais vėl atgaivinus tradiciją, turnyre užvirė tokios atkaklios kovos, kad net neišsenkamą kolegų palaikymą turėjusį Tadą pirmojoje pusfinalio kovoje akimirkai apniko abejonės dėl pergalės.
„Mano kvėpavimas nebebuvo ritmingas, jau po maždaug minutės sunkiai alsavau. Priešininkas tuo netruko pasinaudoti ir pargriovė mane ant žemės. Laimė, dėl žaibiškos reakcijos sugebėjau ne tik atsilaikyti, ,,užlaužti“ priešininką, bet ir laimėti“, – prisiminė lemtingą kovos akimirką iš Ukmergės kilęs T. Kuliavas, kartu su kolegomis atstovavęs Karaliaus Mindaugo husarų batalionui sunkiausioje, per 92 kilogramus svorio kategorijoje. Tačiau Tadui pavyko suimti save į rankas ir, kovojant dėl pirmosios vietos, nepalikti priešininkams jokių vilčių laimėti turnyro auksą.
„Viskas klostėsi kur kas geriau, kovą užbaigiau techniškai ir greitai – raundas užtruko vos pusantros minutės“, – neslėpė pergalės džiaugsmo vaikinas.
Tadas Kuliavas atviras: prisitaikyti prie kariškos drausmės ir režimo iš pradžių nebuvo paprasta, tačiau dabar 22-ejų vaikinas šauktinio gyvenime sako įžvelgiantis vienus pranašumus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
T. Kuliavas sako sportu susidomėjęs ankstyvoje vaikystėje, kai dar gyveno Ukmergėje.
„Brolio draugas treniruodavosi kikbokso ir muai tai dvikovėse. Buvau aktyvus vaikas ir man labai patiko jo veikla, tad paprašiau pamokyti keletos kovinių judesių, pratimų. Jis mielai pagelbėjo“, – pirmąją savo patirtį prisimena karys.
Vaikinas porą metų lankė dziudo, ketverius – kikbokso treniruotes. Pradėjus domėtis pastaruoju sportu teko nemažai pasiblaškyti ir paieškoti geriausio klubo: Tado apgailestavimu, pirmasis jo treneris nebuvo suinteresuotas kartu siekti rezultatų, neturėjo užtektinai kompetencijos ugdyti sportinę dvasią.
Atradęs sau patinkantį sporto klubą, T. Kuliavas tapo nuolatiniu varžybų dalyviu. Kovota ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Tačiau vaikino susidomėjimas kovos menais ilgainiui ėmė mažėti.
„Bręsdamas supratau, kad esu pajėgus apsiginti ir apginti kitus, todėl nebemačiau savęs kaip profesionalo šiame sporte“, – Tadas prisipažįsta niekuomet ir nesvajojęs siekti profesionalios sportininko karjeros. Tad nors praktikuodamas kovos menus spėjo pelnyti Lietuvos čempiono ir Europos vicečempiono titulus, tai vaikino nesulaikė: jis atsisakė ilgus metus tobulintos praktikos ir paniro į kitą savo aistrą – dailę.
Dailė, kaip prisipažino pašnekovas, visuomet buvusi didelė jo aistra, neapleidusi minčių. Tam, kad patenkintų žinių poreikį, ketverius metus T. Kuliavas mokėsi dailės mokykloje ir įgavo pagrindinį – teorinį bei praktinį – suvokimą apie meną.
Laikui bėgant vaikinas vis aktyviau įsitraukė į meninę veiklą – jautė savo pašaukimą kūrybai, galinčiai išlaisvinti jo mintis ir susikaupusias skirtingas patirtis.
„Mano svajonė – būti tatuiruočių meistru, – sako Tadas. – Noriu kurti originalius eskizus ir juos perkelti ant odos.“
Nesvarbu, kad kol kas tatuiravimo mašinėlę atstoja pieštukas ir tušinukas – jis tiki būtinai įgyvendinsiantis savo siekį.
„Mano nuomone, kiekvienas žmogus turi dirbti tokį darbą, kuris būtų ir pomėgis, ir gyvenimo aistra“, – įsitikinęs T. Kuliavas.
Tiesa, svajonių įgyvendinimą kuriam laikui teko atidėti, kai prieš pusmetį atėjo kvietimas atlikti privalomąją karinę tarnybą. Ir nors Tadas neslepia šią žinią buvus tarsi žaibą iš giedro dangaus, nesigaili vilkintis šauktinio uniformą.
Atlikti privalomąją tarnybą T. Kuliavas pasirinko Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Karaliaus Mindaugo husarų batalioną. Nors gimė ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Ukmergėje, apsispręsti, kur atlikti prievolę, sunku nebuvo. Gavęs šaukimą, vaikinas turėjo prisistatyti į Dembavą, kur suplūsta viso regiono šauktiniai. Išsiskyrus vaikino tėvams, į Aukštaitijos sostinę persikraustė jo mama. Tai iš dalies ir nulėmė T. Kuliavo pasirinkimą.
Jaunas vyras puikiai prisimena pirmąsias dienas, pareikalavusias nemažai jėgų bei drąsos. „Pradžioje, kol adaptavausi kariniame dalinyje, patyriau tikrą psichologinį lūžį“, – atviravo Tadas, niekam nesigyręs patirtimi kovinėse dvikovose.
Tačiau ilgainiui nauja aplinka, griežtos taisyklės padėjo sustiprinti charakterį bei išsiugdyti drausmę. T. Kuliavas teigia net pastebėjęs, jog vos per pusmetį įskiepyti įpročiai teigiamai paveikė ir jo fizinę savijautą. „Kasdien jaučiuosi vis geriau ir geriau: pailsėjęs, nusiteikęs aktyviai judėti“, – šypsosi.
Kariuomenėje išmokęs taktiškumo bei konkretumo, jaunas vyras yra įsitikinęs: šį bei tą galės pritaikyti ir civiliniame gyvenime.
„Pagal tikslų tvarkaraštį ir valandas valgomi pusryčiai, pietūs ir vakarienė, sustyguotas miegas“, – tarnybos naudą vardijusio kario teigimu, tai tik dalis privalumų. Viena svarbiausių pagerėjusios savijautos priežasčių Tadas laiko būrio kolegas, su kuriais praleidžia nemažai laiko.
„Su jais lengva bendrauti, turime apie ką padiskutuoti. Iškilusią problemą sprendžiame arba tiesiog apeiname visuomet kartu. Pasitikiu jais ir žinau, jog kiekviena karinio rengimo užduotis bus produktyvi, o pasitaikę iššūkiai bus įveikti mūsų bendromis jėgomis“, – nė neabejoja šauktinis.
Per laimingą atsitiktinumą T. Kuliavo skyriaus vadu tapo aktyviai kikbokso sportu besidomintis vyresnysis eilinis Edgaras Pikšrys. Ši naujiena maloniai nustebino abu kovotojus, mat jų pažintis užsimezgė gerokai anksčiau, dar prieš patenkant į vieną būrį. Kikbokso aistruoliai priklausė skirtingiems klubams, rengdavusiems bendras treniruotes.
Tad nors laisvą tarnybos laiką galima išnaudoti pagal savo poreikius, nuo, pavyzdžiui, grojimo įvairiausiais muzikos instrumentais iki bendravimo su artimaisiais, Tadas nusprendė grįžti prie savo „pirmosios meilės“ – sporto.
„Esu aktyvus žmogus, todėl natūraliai išėjo, jog kartu su būrio vadu ėmėme treniruotis lietuviškosios karinės kovinės savigynos varžyboms“, – sako Tadas, turnyrui atkakliai ruošęsis net keturis mėnesius.
Tiek T. Kuliavas, tiek E. Pikšrys rimtai ėmėsi treniruočių ir ištvermės ugdymo. „Treniruotės trukdavo dešimt raundų, po dvi minutes, būdavo vos minutės trukmės pertraukos. Buvo intensyvu, sunku, tačiau treneris matė mano didelį potencialą. Būtent jo paskatinimai ir buvo tai, kas mane kiekvieną kartą motyvuodavo siekti užsibrėžto tikslo“, – padėkų savo treneriui negailėjo T. Kuliavas.
„Nesijaučiau išnaudojęs net pusės savo galimybių, tačiau didžiuojuosi galėjęs atstovauti Karaliaus Mindaugo husarų batalionui“, – paklaustas, ką jam reiškia svarbiame turnyre iškovotas čempiono titulas, kuklinasi Tadas. Nes sportas, anot jo, tai daugiau nei pergalės – jis žmogui padeda ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tad nors kovinių dvikovų artimiausiuose šauktinio planuose nenumatyta, vėl apleisti sporto jis nebeketina.
