-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kūno lengvumas kelia ir panevėžietės kūrybiškumą. Išleidusi knygą, jau galvoja apie muzikos albumą.
Kol kas tik puse lūpų Gitana prasitaria turinti sumanymų dar parašyti ir išleisti romaną.
Gitana sako per gyvenimą nemažai rizikavusi, tačiau toji rizika visada buvo pamatuota ir apskaičiuota. Tad dabar pinigus jai uždirba įgytas turtas. P. ŽIDONIO nuotr.
G. Mileikaitę panevėžiečiai turėtų prisiminti kaip Panevėžio daugiabučių namų savininkų bendrijų asociacijos, mieste įkurtos prieš porą dešimtmečių ir labai aktyviai veikusios, vadovę. Ir pati centrinėje miesto dalyje stovinčiame daugiabutyje gyvenanti Gitana džiaugiasi, kad kelerius metus darbuodamasi šioje asociacijoje padėjo sutaupyti daugybę daugiabučių gyventojų lėšų.
Po nuožmios kovos su Savivaldybe, gyvenantiems daugiabučiuose nebereikia mokėti mokesčio už gatvių šlavimą, pavyko išreikalauti, kad mažesnis už numatytąjį liko mokestis už šildymą. G. Mileikaitė skaičiuoja, kad į krūvą sudėjus daugiabučiuose gyvenančiųjų taip sutaupytus pinigus, susidarytų šimtai tūkstančių, gal ir milijonai.
„Suprantu, kad iš prigimties esu lyderė, tad lyg ir savaime, nors man tikrai to nenorint, esu iškeliama į vadovaujamas pareigas. Tų lyderio savybių įžvelgiu ir bendraudama su bičiuliais, netgi artimaisiais. Tad dažnokai net stabdau save, bijodama užgožti kitus“, – prisipažįsta G. Mileikaitė.
Visgi ji svarsto, jog lyderio savybės – drąsa, ryžtas, kovingumas, dar teisininkės žinios ir viešumas iš dalies atsisuko prieš ją pačią.
„Vadovaudama daugiabučių namų savininkų bendrijų asociacijai susidūriau su pavydu, tie pavyduoliai ėmė man kaišioti kojas“, – neslepia panevėžietė.
Tad, nebenorėdama kautis ir su sistema, ir su valdžia, ir su tais, už kuriuos kovojo, ji apsisprendė atsisakyti asociacijos prezidentės pareigų.
„Nuo to laiko ėmiau rūpintis savo šeimos gerove“, – šypsosi G. Mileikaiė.
G. Mileikaitė sako gerai įsidėmėjusi mamos patarimą, kad gerovę visomis išgalėmis reikia kurti jaunystėje.
Gitanai įdiegta, kad jauno žmogaus ir rankos, ir kojos turi dirbti tam, kad antroje gyvenimo pusėje kūnas ilsėtųsi, o dirbtų tik galva. Mama taip pat mokė gerovę, kuri ateityje garantuos saugumą bei nepriklausomybę, susikurti pačiai.
Gitanai iki šiol sunku susitaikyti su tuo, jog jai vos baigus mokyklą, mama sunkiai susirgo, o neilgai trukus mirė.
Palaidojęs žmoną itin pasiligojo ir daug metų sunkiai sirgo ir tėtis.
Įstojusi studijuoti G. Mileikaitė griebdavosi visokių darbų ir išties arė klodama pamatus savo ateičiai. Taip sunkiai dirbti jai padėjo ir pati jaunystė, ir, svarsto Gitana, kūrybiškas požiūris į darbą. Sunkumai jai visad atrodė įdomūs.
Pasak G. Mileikaitės, darbas jai niekada nebuvo pinigų kalimas, o saviraiška, savo galimybių, polėkių, valios išbandymai.
Ji tvirtina per gyvenimą nemažai rizikavusi, tačiau toji rizika visada buvo pamatuota ir apskaičiuota. Tad dabar pinigus Gitanai uždirba jos įgytas turtas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Kaip kitados mokė mama, dabar dirba G. Mileikaitės galva. Moteris sako besiverčianti nekilnojamojo turto nuoma ir pardavimu, yra įvaldžiusi ir kitų verslo sričių. Gretimame Anykščių rajone turi puikią kaimo turizmo sodybą, kuri taip pat jai garantuoja sotų gyvenimą.
Nors G. Mileikaitės gyvenamoji vieta nurodoma Panevėžyje, ji sako save suvokianti kaip pasvalietę, nes būtent tas Šiaurės Lietuvos miestas ją užaugino.
Nekilnojamojo turto turinti ir Pasvalyje, ir Vilniuje, ir kitose Lietuvos vietose, jos gyvenimas savotiškai siejasi dar ir su Vokietija, tad prie vienos vietos moteris tikrai neprisirišusi.
„Kartais, kai Vilniuje nuolat gyvenantiems draugams papasakoju apie tame mieste matytus spektaklius ar aplankytas parodas, o tie tik gūžčioja pečiais, pasijuntu labiau vilniete nei jie“, – šypsosi Gitana.
„Skaičiavau, kad esu aplankiusi daugiau nei keturias dešimtis šalių, gyvenusi užsienyje. Ten pajutau, kad be savo šaknų, be Tėvynės meilės esi našlaitis, elgeta svečioje šalyje.“
G. Mileikaitė
Ši versli panevėžietė sako, jog gyventi jai itin padeda gebėjimas planuoti. Taupydama laiką jau iš pat ryto apmąsto, ko imsis dieną. Tai padeda nesiblaškyti ir negaišti. Beje, josios diena paprastai prasideda jau po vidurdienio.
Gitana pasidžiaugė, kad susikurtas nepriklausomas gyvenimas leido reikštis jos – pelėdos – prigimčiai. Tad ir iš patalų keliasi tuo metu, kai kitiems prasideda pietų metas, miegoti eina bemaž paryčiais. Skirtingai nei daugelis, ji ne tik nebebijo tylos, tamsos ir tuštumos. Anaiptol, visa tai netgi įkvepia. Nebijo ji ir mirties, tačiau žinojimas, kad yra mirtinga, įkvepia džiaugtis gyvenimu.
„Gyvenu šia diena ir kiekviena diena džiaugiuosi“, – šypsosi G. Mileikaitė.
Džiaugiasi, kad laisvą asmenybę ugdę tėvai leido reikštis kūrybiškumui ir įvairiomis spalvomis išdažyti jų daugiabučio langų rėmus. Ant Šventosios kranto įkūrusi kaimo turizmo sodybą, kiekvieną jos pastatų taip pat išdažė skirtingomis spalvomis.
Negana to, sodybos namukams parūpinusi ir tokios pačios spalvos, kokia jis nudažytas, daiktus. Tad, pavyzdžiui, geltonajame sodybos namelyje geltonos ne tik užuolaidos ir visa kita, geltoni net puodai.
Pradėjusi reguliuoti svorį, Gitana Mileikaitė fotografavo save, lygindama, kokia buvo ir kokia tampa. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
G. Mileikaitė pasakoja mėgstanti fotografuoti šviestuvus ir lubų ornamentiką.
Jos dėmesį traukia ir šaligatviais einančiųjų kojos. Gitana pasidžiaugė, kad nuotraukos pavyksta gan įdomios. Gali būti, jog kada nors surengs ir jų parodą. O joje fotografijos būtų sukabintos ne viename lygyje: aukščiau šviestuvų ir ornamentikos nuotraukos, bylojančios apie tai, kas aukštybėse, apačioje – šaligatvio, kojų, apautų pačiais įvairiausiais batais, vaizdai.
Turėdama muzikos pedagogikos diplomą, G. Mileikaitė kuria ir muziką bei svarsto apie muzikos albumą, kurį kada nors išleis.
O štai kaip poetė Gitana plačiajai auditorijai jau prisistatė.
Pernai ji išleido dukrų iliustracijomis papuoštą savo eilių knygą „Sau“.
„Poete pavirtau per naktį/ Lyg būtų vožtelėjęs kas per galvą/ Kad pasipylė eilės/ Net sustot nebegalėjau… Pasimetus…“ – eiliuoja ji.
G. Mileikaitė pripažįsta daugybę metų eilėraščius rašiusi tiesiog sau.
Mintis, jausmus, pojūčius, patyrimus, svarstymus, ilgesį, norus, svajones, polėkius norėjosi lieti eilėmis – rašyti buvo gera.
Išleistoje knygoje autorė svarsto: Parašiau aš eilėraščių knygą/ Nežinau, ją skaitys ar kas pirks./ Nenaudinga eilių jau rašyti,/ Neatliepia joms mūsų širdis.
Vis tiek sulaukusi 50-ies ji teigia panorusi išleisti knygą ir taip įprasminti gyvenimą, palikti prisiminimą apie save. Taip pat norėjosi, kad ateičiai liktų ir į knygą sudėti, jos eiles iliustravę spalvingi dukrų piešinukai.
„Nesu aš poetė. Esu rašanti eiles. Kūryba man joks ne darbas, ne rutina, o vien impulsas. Eiliuoti įdomu vien todėl, kad imiesi rašyti eilėraštį ir nežinai, kas išeis, kaip pavyks. Smagus pats rašymo procesas. Būna, kad parašiusi eilėraštį nustebinu pati save“, – šypsosi kūrėja.
Kūno lengvumas kelia ir Gitanos Mileikaitės kūrybišką dvasią. Neseniai panevėžietė išleido poezijos knygą, o ateities planuose – ir pačios sukurtos muzikos albumas. P. ŽIDONIO nuotr.
Gitana sako, jog būna, kad vienas ar kitas eilėraštis ją netgi pažadina miegančią. Kartais pusiaumiga čiumpa rašiklį ir tas eiles užrašo. Eilės užvaldo ir apmąstant praeitį, gyvenimą, jo prasmę. Ji sako dažnokai užduodanti sau klausimus, kodėl, dėl ko gyvena? Kas laukia toliau? Kas apskritai su jai skirtu gyvenimu vyksta?
„Pati sau užduodu klausimą, kam man apskritai reikalingas rašymas“, – sako G. Mileikaitė.
Ieškodama atsakymo į pastarąjį klausimą, Gitana suvokė, kad kiekvienas turi talentų, tačiau dažnas juos slopina, neleidžia skleistis. Gitana sako norinti ir kitus paskatinti skleistis, kurti, reikštis, neužspausti gebėjimų, norų, siekių.
Į knygą ji sudėjo eiliuotus apmąstymus išgyvenus kančią dėl artimųjų netekties, eilėse – jos išgyvenama meilė tėvynei, džiaugsmas auginant dukteris, ten pat ir humoristinės eilės.
„Skaičiavau, kad esu aplankiusi daugiau nei keturias dešimtis šalių, gyvenusi užsienyje. Ten pajutau, kad be savo šaknų, be Tėvynės meilės esi našlaitis, elgeta svečioje šalyje“, – sako panevėžietė.
Ir priduria esanti toji, kuriai Lietuva ypač brangi – ji tikrai didžiuojasi būdama lietuvė.
Pastaraisiais metais G. Mileikaitės gyvenime įvyko stulbinamas pokytis, dargi savotiškas stebuklas. Moteris atsikratė 45 kilogramų, tai gerokai pakeitė jos išvaizdą.
Pastebimai atjaunėjusi Gitana svarsto, kad taip kardinaliai ją pakeitė kovido pandemijos suvaržymai.
Dėl karantino ribojimų negalėdama išvykti iš Panevėžio, G. Mileikaitė pradėjo vaikščioti po miestą. Išvaikščiojo kone visus Panevėžio kampelius.
Iš namų išeidavo specialiai be piniginės, kad nekiltų pagundų užsukti į parduotuvę nusipirkti ko skanaus. Valgyklos, kavinės, restoranai tuomet ir taip nedirbo.
Pradėjusi vaikščioti ji nutarė mažinti suvalgomo maisto kiekį.
G. Mileikaitė tvirtina valgiusi viską, bet po mažiau nei iki tol. Užsispyrimo, valios tam reikėjo, o ir rezultatai ėmė matytis gana greitai – 45 kg nukrito per keturis mėnesius.
Maisto porcijas Gitana ir toliau atidžiai apskaičiuoja, bet valgo viską.
Ir nors dabar keliais kilogramais vėl papilnėjo, tačiau yra dailių dailiausia.
