-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ne veltui sakoma, kad uždaręs duris Dievas atveria langą. Radusi drąsos išeiti iš mokyklos, ji sukūrė savo metodiką ir dabar vaikus bei suaugusius anglų kalbos moko neįprastoje aplinkoje – įspūdingame pačios pasodintame pasaką primenančiame sode.
Pedagogės kelią A. Lukoševičienė pradėjo valstybinėje mokykloje po studijų gyvenimą kurdama Kaune.
Tik po aštuonerių metų su šeima grįžo į gimtąjį Panevėžį.
„Kaunas buvo mano miestas numeris du, nes labai norėjau studijuoti Klaipėdoje. Visgi aplinkybės susidėliojo taip, kad pasirinkau Kauną“, – pasakoja Aida.
Nors panevėžietė nėra didmiesčio žmogus, laikinojoje sostinėje jautėsi jaukiai.
„Kaune man labai patiko. Tai labai kultūriškas, akademinis ir daugialypis miestas. Neturėjau planų grįžti į Panevėžį, bet pats gyvenimas viską pakoregavo“, – pasakoja A. Lukoševičienė.
Didžiulis sukrėtimas ir įvykis, apvertęs Aidos gyvenimą aukštyn kojomis, tapo ankstyva mamos mirtis.
„Po jos mirties mums su vyru iškilo dilema: ką toliau reikės daryti? Panevėžyje liko mamos butas, taigi, nusprendėme: jeigu abu gautume darbą pagal profesiją – grįžtame“, – pamena A. Lukoševičienė.
Likimas jaunai porai buvo maloningas. Abu sulaukė darbo pasiūlymų ir pradėjo gyvenimą dėlioti Aukštaitijos sostinėje.
„Nors ir labai skaudžiai prasidėjo šis etapas po mamos mirties, bet galiu pasakyti, kad dabar esu laiminga. Viskas palengva išėjo į gerą ir teisingą kelią. Panevėžyje gimė ir du mūsų vaikai“, – pasakoja Aida.
Šiandien jos laimės pyragas susideda iš daugybės ingredientų: mėgstamo darbo, šeimos, bendravimo su įdomiais žmonėmis ir nuolatinio mokymosi.
„Visgi motinystės atostogos parodė, jog būti vien mama neužtenka. Šeima ir darbas yra du pagrindiniai mano gyvenimo poliai. Bet jei ko nors naujo nesimokau, man iš karto pasidaro nuobodu gyventi“, – sako panevėžietė.
Užuot tradiciškai mokiusi anglų kalbos, Aida Lukoševičienė pasitelkė fantaziją. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Jau dveji metai, kai A. Lukoševičienė palikusi samdomą mokytojos darbą.
Tokį drąsų posūkį dabar ji vadina rizikingu, bet pasiteisinusiu.
A. Lukoševičienė visada svajojo dirbti mokykloje.
Būdama mokinė mėgdavo atsisėsti prie mokytojos stalo. Netgi saugo nuotrauką, kurioje pozuoja mokytojos kėdėje.
Kai baigė universitetą, ką tik iškeptos specialistės iš karto dirbti mokytoja tiesiog nepriėmė. Esą trūko patirties, be to, buvo labai jaunutė.
Tad A. Lukoševičienė įsidarbino privačioje kalbų mokykloje. Po metų, jau turėdama šiokį tokį pagrindą po kojomis, gavo vietą vienoje Kauno mokyklų. Tuomet jai atrodė, kad tai didžiausios svajonės išsipildymas.
O su vyru sugrįžusi į Panevėžį taip pat darbavosi anglų kalbos mokytoja.
Aida pasakoja, kad priežastis, dėl kurios buvo priversta palikti mokyklą, yra labai jautri. Ji trenkė durimis neapsikentusi mobingo, kurį patyrė tapusi mama.
„Iki vaikučių atėjimo viskas buvo puiku ir labai sklandu. Visi džiaugėsi, kad esu darbšti, aktyvi, pilna idėjų“, – pasakoja moteris.
P. ŽIDONIO nuotr.
Po motinystės atostogų į darbą A. Lukoševičienė grįžo jau būdama dviejų pametinukų mama, visai kitas žmogus, o dar – su dviguba atsakomybe.
Tuomet Aida sako ir pajutusi mokykloje didžiulį spaudimą.
„Tiesiog buvo sakoma, kad tu niekada negali išeiti slaugyti vaikų, kai šie suserga, negali daryti to ir ano. Jaučiau psichologinį spaudimą, pasyvią agresiją ir tiesiog stabdymą, pagalių kaišiojimą bei visišką idėjų nepriėmimą“, – pamena pedagogė.
Porą metų šitaip pakentėjusi, A. Lukoševičienė galop ryžosi trauktis iš valstybinės švietimo sistemos.
Ji džiaugiasi, kad tuo sudėtingu metu greta visada buvo supratingas ir palaikantis vyras – didžiausias jos ramstis.
„Išėjau skaudančia širdimi, nes dirbti su mokiniais mano pašaukimas. Bet matau, kad taip ir turėjo būti. Neturiu vykdyti paliepimų, kurie man atrodo netikslingi, lengviau derinti darbą ir šeimos reikalus“, – pliusus vardija pedagogė.
Džiaugiasi Aida ir atsikračiusi biurokratijos naštos – bereikšmių formų, įvairiausių ataskaitų pildymo, kuriomis buvo apkrauta mokytojos galva.
P. ŽIDONIO nuotr.
Dar A. Lukoševičienė moko italų kalbos. Ji pati kartais juokauja, kad itališkoji kultūra tarsi užkoduota joje nuo gimimo. Juk net italų operos meistro Džuzepės Verdžio bene garsiausias kūrinys pavadintas „Aida“, kurios vardą ir gavo.
Italų kalbą A. Lukoševičienė atrado dar būdama Vytauto Žemakalnio gimnazijos moksleivė.
„Man visada patiko mokytis užsienio kalbų. Tad nuėjau į papildomą italų kalbos būrelį ir galiu pasakyti, kad tai buvo meilė iš pirmo žodžio“, – juokiasi Aida.
Visgi baigusi gimnaziją, Vytauto Didžiojo universitete studijuoti ji pasirinko anglų filologiją.
„Iš karto pasižiūrėjau, kokias kalbas galima pasirinkti greta. Visą tą laiką mokiausi anglų, italų kalbos, išvykau pagal „Erasmus“ studentų mainų programą į Italiją“, – pasakoja A. Lukoševičienė.
Apsilankiusi Italijoje ir geriau ją pažinusi, Aida juokiasi supratusi, jog iš tiesų egzistuoja dvi Italijos – Šiaurės ir Pietų.
„Tai du skirtingi pasauliai. Aš studijavau Šiaurės Italijoje. Ten to stereotipinio itališkumo, pietietiško būdo jaučiasi labai mažai. Nors akademine prasme gavau daug žinių, vėlesniais metais keliaudavau tik į pietus. Atrodo, kad pati širdis ten traukė“, – šypsosi Aida.
O pietuose ji suradusi visai kitą Italiją – šiltą, saulėtą, dvasingą, su atviraširdžiais besišypsančiais vietiniais.
P. ŽIDONIO nuotr.
Dabar A. Lukoševičienė jau gali palyginti, kuo skiriasi privati ir valstybinė švietimo sistema.
Anot jos, privačiame sektoriuje mokytojas turi didžiulį komfortą dirbti su mokiniais taip, kaip pats nori ir mano esant reikalinga. Jis turi daugiau laisvės kurti, o ne tik iškalti metodinę medžiagą.
„Galiu kartu su mokiniu sugalvoti, kaip dirbsiu. Galiu nukrypti nuo kelio, kad tik mokiniui būtų geriau. O valstybinėje mokykloje privalu labai tiksliai vykdyti planą, nes galutinis tikslas – egzaminas. Viskas pagal vieną kurpalį“, – įsitikino pedagogė.
Dabar gi Aida pati kuria mokymosi priemones bei metodus. Visai neseniai dienos šviesą išvydo jos mokomosios anglų kalbos kortelės, padedančios sistemingai, bet kartu ir žaismingai mokytis naujos kalbos.
„Galima sakyti, kartu su vaikais gimiau iš naujo – kaip kitas žmogus. Ir vaikams už tai esu dėkinga. Tai dėl jų keičiau savo gyvenimą ir dabar gyvenu taip, kaip noriu.“
A. Lukoševičienė
Anot pašnekovės, jos pagrindinis tikslas – sudominti mokinį, kad jis užpildytų žinių spragas, ir mokymosi procesą paversti įdomiu.
Save A. Lukoševičienė mato kaip netipinę pedagogę.
„Aišku, galiu dirbti ir įprastai. Tiesiog mokyti to, ko reikia. Bet noriu sukurti neformalią, kūrybišką atmosferą, kad ir vaikas, ir suaugęs pajustų, kad jis ne mokosi, o smagiai leidžia laiką. O kartu ir viską, ką reikia, išmoksta“, – sako A. Lukoševičienė.
Vasarą Aida sukvietė mokinius į savo unikalų sodą ir pradėjo mokyti naujos kalbos, pažindindama su jame vešinčiais augalais. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Ne taip seniai A. Lukoševičienė pradėjo rašyti tinklaraštį „Gėlyno fėja“.
Pavadinimas slepia naują mokytojos pomėgį, kurį atrado, kai prieš beveik aštuonerius metus su vyru persikraustė į nuosavą namą su devynių arų sklypu.
„Tuo metu buvau motinystės atostogose ir mes atsikraustėme į savo naujus namus, – pasakoja Aida. – Man labai norėjosi kiemą perdaryti savaip. Turėdama daugiau laisvo laiko pradėjau skaityti žurnalus apie sodininkystę. Ir į ją pasinėriau.“
O tada A. Lukoševičienė pradėjo kurti savąjį svajonių sodą – sodino gėles, kitus augalus ir laikė kumščius, kad tik viskas prigytų, suvešėtų.
„Kodėl fėja? Tai mano prisiminimas iš Prancūzijos, kai keliavau į piligriminę kelionę į Taizė. Teko būti pas moterį, sukūrusią viešąjį sodą lankytojams. Jame – daugybė paslėptų pasakų būtybių, įvairiausi miniatiūriniai namukai, sodeliai. Nors praėjo daug laiko, man tas sodas labai giliai įsirėžęs atminty“, – pasakoja Aida.
Pati pradėjusi kurti savąją erdvę, A. Lukoševičienė mintimis grįžo į kelionę po žaviąją Prancūziją.
„Pagalvojau, kokio sodo aš norėčiau? Ar šiuolaikiško, ar olandiško, o gal angliško? Žinote, jų gali būti įvairiausių. Ir tada supratau, kad noriu kurti tą pasakišką, netipinį, keistą sodą, kuriame vaikščiodamas gali pamatyti namuką, fėjų skulptūrėlę ar piktą varlę“, – šypsosi panevėžietė.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Per tą laiką A. Lukoševičienės sodas evoliucionavo – kaip ir jos tinklaraštis, kuris dabar tapo vieta žmonėms, norintiems mokytis anglų kalbos per sodininkavimą ir meną.
Savo rankomis Aida sode sukūrė didžiulį gėlyną, jį pati tvarko, prižiūri ir puoselėja. Čia gausu įvairiausių gėlių – rožių, šiurpinių gvazdikų, dar žinomų kaip avižėlės, gražuolių hortenzijų, netgi bonsų stiliumi karpytų medžių.
„Man patinka senovinės, nelepios gėlės, gerai augančios mūsų klimate“, – sako sodininkė.
Paklausta, koks augalas ar gėlė geriausiai ją atspindi ir arčiausiai širdies, A. Lukoševičienė svarsto, jog savojo gėlyno negalėtų įsivaizduoti be šiurpinio gvazdiko. Jis – tarp mylimiausiųjų.
„Tai – labai graži gėlė, primenanti man vaikystę, prosenelės sodą. Prosenelė augino labai daug daržovių, buvo susikoncentravusi į praktinę sodininkystės naudą, bet jos daržo pakraštyje visada buvo galima rasti šiurpinių gvazdikų. Jų yra tiek daug skirtingų spalvų, jie taip kvepia ir tokie įvairūs! Koteliai kieti, pamerkti vazoje šie gvazdikai labai ilgai laikosi. Man jie tokie gražūs, kad net saldu“, – juokiasi pašnekovė.
Dar tarp Aidos favoritų – romantiškosios levandos, primenančios jai provansiškąją Prancūzijos pusę ir jos grožį.
„Kažkuriame sodo žurnale skaičiau, kad levanda yra vargo mergelė. Ir tikrai: ši gėlė visiškai nereikli. Kuo sausiau – tuo jai geriau. O kokie nuostabūs žiedai! Ne veltui yra tiek daug levandų panaudojimo būdų – netgi parfumerijoje“, – atkreipia dėmesį aistringa sodininkė.
Savojo gėlyno A. Lukoševičienė nemato ir be turbūt kiekvienos moters širdies kertelę užėmusių rožių.
Dar vienas grožis akims – pačios A. Lukoševičienės rankomis raganos namelio motyvais tapytos malkinės durys, lietaus statinė su pikta varle, daug visokiausių miniatiūrų, fėjų, kurias Aida vis dažniau gauna dovanų iš bičiulių. Dar akį traukia dvi baltos arkos, kurias puošia kerojančios rožės.
„Man toks stilius ir atspalviai tiesiog gražu akims, kai išeiname į kiemą atsipalaiduoti ir pasimėgauti. Vis norisi kažkaip stilingai ir tuos akmenis padėlioti, ir medelį apkarpyti“, – šypsosi A. Lukoševičienė.
Pradėjus puoselėti savo gėlyną ir sodą, Aidai kilo neįprasta mintis. Užuot tradiciškai mokiusi anglų kalbos ir kaldama mokiniams į galvas naujus žodžius, mokytoja pasitelkė fantaziją: vasarą sukvietė juos į savo ramybės oazę ir pradėjo mokyti naujos kalbos, pažindindama su sode vešinčiais augalais.
Besimokydami ir besiklausydami angliškų dainelių, vaikai į mažiukus vazonėlius patys sodino sukulentus, kišo pirštus į žemę, aiškinosi, kaip augalas prigyja, ko reikia, kad jis vešėtų. Iš modelino lipdė fėjų namelius.
„Vaikai yra vaikai ir jiems sausas, paprastas mokymasis iš karto sukelia atmetimo reakciją. Todėl prigalvojau daug įvairių užduočių, susijusių su sodininkavimu. Susitikę mokomės gėlių, augalų, objektų pavadinimus. Einame aplink sodą ir ieškome, kur yra gėlė, kur medis, akmuo“, – pasakoja mokytoja.
Dar ji netradicinei pamokai pasirūpino vadovėliu, kuris įprastai mokyklose nenaudojamas.
„Mano akimis, jis puikus. Bet turbūt kitiems mokytojams toks vadovėlis atrodo per daug žaismingas. Gal trūksta to grynojo akademiškumo?“ – svarsto pedagogė.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Kūrybiškąją anglų kalbos mokytoją kone visą gyvenimą lydi ir dailė. Kai lankė tuometę „Verdenės“ pagrindinę mokyklą, joje buvo sustiprinta dailė. Viena diena per savaitę visada buvo skirta vien jos mokomiesiems dalykams – tapybai, piešimui, grafikai.
Polinkį į menus turinčiai Aidai tai buvo nuostabiausi gyvenimo metai.
Visgi baigus mokyklą, laiko piešimui likdavo vis mažiau. Šį atimdavo įtemptos studijos.
Universitete A. Lukoševičienė išvis nebepaėmė pieštuko į rankas.
Tačiau dailė visai atsitiktinai sugrįžo per karantiną. Aidą jį mena kaip labai sunkų metą.
„Buvome išsigandę, neužtikrinti, jautėme visišką nežinomybę. Kaip šiandien atsimenu, kovo 13-oji, iš mokyklos grįžau namo ir viskas – sėdime užrakinti, nežinome, ką daryti, nesuprantame, kas iš tiesų vyksta. Man buvo didelis stresas, nes reikėjo iškart labai greitai persiorientuoti iš pamokų mokykloje į nuotolines“, – užklupusias emocijas mena pedagogė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Kad nuramintų mintis ir nuleistų garą, A. Lukoševičienė pradėjo piešti. Moterį ypač žavi dailininkė Sigutė Ach ir jos darbai, tad ir Aidos tapymo stilius labai panašus į jos.
Kūrybine prasme karantinas A. Lukoševičienei buvo labai produktyvus laikas.
Toks produktyvus, kad dabar ji jau gali pakviesti į savo autorinių darbų parodą Panevėžio Elenos Mezginaitė bibliotekos vaikų literatūros skyriuje „Žalioji pelėda“. Parodos duris lankytojams A. Lukoševičienė atvers jau šį šeštadienį.
Tai – antroji pedagogės paroda. Pirmąją ji surengė mylimos buvusios kolegės, dailės mokytojos Irenos dėka. Būtent ji pastebėjo, kad laisvalaikiu Aida piešia, ir pasiūlė paveikslais papuošti mokyklos sienas.
Nuo pirmosios parodos prabėgus beveik dvejiems metams, tų piešinių Aidos namuose dar padaugėjo. Dalis jų nutūpė ir ant pedagogės kurtų mokomųjų anglų kalbos atvirukų.
P. ŽIDONIO nuotr.
Aidos akvarele tapytuose paveiksluose – vaikystė, jos atspindžiai, magiškas pasakų pasaulis. Simboliškai šį darbų ciklą ji pavadino „Kelionė į pasaką“.
„Ten daug įvairiausių personažų ir užslėptų minčių. Iš karto gali nepamatyti kokios raganėlės, bet ji yra. Dominuoja ryškios spalvos. Gal mano pačios svajonės sudėtos tuose paveiksluose, gal mano vaikai ir jų pasaulis“, – svarsto Aida.
Antroji paroda A. Lukoševičienei – didžiulis džiaugsmas.
„Iš tikrųjų tiesiog atrodo, kad darau tai, ką Dievas davė. Yra tokia legenda, kuri sako: neužkask savo talentų – paleisk juos. Tą ir stengiuosi daryti“, – šypsosi kurianti pedagogė.
P. ŽIDONIO nuotr.
A. Lukoševičienė ne tik anglų kalbos mokytoja, aistringa sodininkė, tapytoja,
bet ir dviejų vaikučių mama. Jos vyresnėliui jau aštuoneri, jaunėlei dukrytei – šešeri.
Aida pasakoja, kad motinystės etapas atėjo kartu su branda. Tačiau nepaisant pedagogikos žinių, perskaitytų knygų ir, kaip jai atrodė, puikaus pasiruošimo būti mama, vis tiek teko sukurti save iš naujo.
„Galima sakyti, kartu su vaikais gimiau iš naujo – kaip kitas žmogus. Ir vaikams už tai esu dėkinga. Tai dėl jų keičiau savo gyvenimą ir dabar gyvenu taip, kaip noriu. Man nereikia taikstytis su tuo, kas nemalonu, netinka, prieštarauja vertybėms. Mano prioritetas yra šeima ir noriu daryti tuos dalykus, kurie su ja suderinami“, – sako A. Lukoševičienė.
Ji įsitikinusi: mama vaikams visada turi turi būti prieinama, o ne tuomet, kai pačiai patogu.
P. ŽIDONIO nuotr.
A. Lukoševičienė nepiešia motinystės tik gražiausiomis spalvomis. Anot jos, pametinukų auginimo kasdienybė atskleidė, kad motinystė gali būti visokia.
„Nereikia meluoti sau ir kitiems. Daugelis mamų slepia tą tamsiąją pusę, kai yra priverstos plėšytis, nes nori būti ir geros mamos, ir geros žmonos, ir puikios darbuotojos. Ir man pačiai tikrai buvo labai sunku. Kas gali patikėti, kad vaikas kokius dvylika kartų per metus gali sirgti?“ – retoriškai klausia pašnekovė.
Dėkinga ji atžaloms ir už tai, kad šios leido tapti jai tokia mokytoja, kokia visada norėjo būti. Tik pati susilaukusi vaikų Aida pradėjo daug geriau suprasti kitą vaiką.
„Savi vaikai mane sukūrė geresnę, tikresnę, natūralesnę, žemiškesnę, labiau vertinančią gyvenimo pusiausvyrą. Neleidžiu sau persidirbti ar perdegti, kaip seniau leisdavau. Dabar gyvenu harmonijoje“, – plačiai šypsosi Aida.
