-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors sąmoningai bėgo nuo audimo, vis tiek iš mamos perėmė šio senojo lietuvių amato trauką. O dabar jauną moterį drąsiai galima vadinti Panevėžio krašto audėjų ambasadore. Vita nori, jog kuo daugiau lietuvių atsigręžtų į savo šaknis ir įvertintų staklių kuriamą grožį.
Audimas Aukštaitijos krašte turi gilias tradicijas. Mergaitės nuo mažens buvo mokomos austi. Piemenaudamos ausdavo juosteles, paaugusios – ilgus rietimus drobių, rankšluosčių, paklodžių, lovatiesių – juk kraitį sukrauti reikėjo.
Pirktinių anuomet ne kiekvienas išgalėjo įsigyti, be to, namie išaustieji buvę daug patvaresni, labiau vertinami.
Audimo amatas gyvas ir šiandien. Tik dabar jis nebe būtinybė, o senųjų tradicijų puoselėjimas ir saugojimas. Tai, prie ko malonu prisiliesti, ką pajusti, savo akimis pamatyti.
Sovietmečiu nutrūkusią tradiciją austi juostas gaivina ir audėja iš Panevėžio V. Povilonienė.
V. Povilonienė tiesiog gyvena audimu. O pastaruoju metu jaučia vis didėjantį bruzdesį, mat nenumaldomai artėja vienas gražiausių ir įspūdingiausių renginių – šimtmetį mininti Lietuvos dainų šventė. Tas malonus šurmulys jaučiasi ir tarp kolektyvų, jų vadovų, organizatorių, visų folklorui neabejingų žmonių.
Tuo dabar gyvenanti Vita užaugo tarp staklių ir siūlų. Jos mama Valentina – aistringa audėja.
Vita buvo dvylikos, kai mama į namus parsigabeno pirmąsias audimo stakles.
Mama ir dukrą užkrėtė audimo virusu. Kantriai mokė, kaip nustatyti stakles, pasirinkti siūlus ir spalvas taip, kad audžiant sugultų į įspūdingus raštus bei ornamentus.
Vaikui anuomet tos staklės ir bene seniausias lietuvių amatas atrodė keistas, mažai dominantis dalykas. Tačiau mama vis rodė, kaip gimsta raštuotos juostos ir audiniai, vis girdavo, kokie dailūs pakraštėliai audžiant išėję, kokios dukros gabios.
„Nors tada tai nebuvo labai įdomu, bet mama kažkaip mokėjo gudriai mudvi su sese įtraukti. Jeigu norėjai užsidirbti pinigėlį, galėjai kokius nors kutus padaryti ar siūlus pavynioti“, – pamena V. Povilonienė.
Vita Povilonienė. P. Židonio nuotr.
Baigusi mokyklą, V. Povilonienė ilgokai ieškojo savęs. Ragavo emigranto duonos, bandė gyventi sostinėje.
Audimas visada buvo greta, nors pačią ne itin domino.
„Mokėjau austi, bet net negalvojau tuo užsiimti profesionaliai, uždirbti iš to pinigus. Norėjau visko, tik ne austi“, – juokiasi Vita.
Visgi vienu metu panevėžietė pasijuto labai pavargusi nuo bandymų rasti savo vietą po saule.
„Nusprendžiau grįžti namo, į Panevėžį, kad nusistovėtų mintys, kad suprasčiau, ko noriu, ir nurimčiau“, – pamena ji.
Ir nesuklydo.
Vita tvirtina niekur kitur taip puikiai nesijaučianti, kaip Aukštaitijos sostinėje.
Visgi grįžus į Panevėžį, pats gyvenimas spaudė. V. Povilonienė turėjo prasimanyti, kaip uždirbti pragyvenimui. Iš pradžių perėmė dalį mamos užsakymų. Pamačiusi, kad austi sekasi geriau, nei tikėjosi, Vita žingsnis po žingsnio plėtė savo užsakovų ratą.
Laikui bėgant V. Povilonienė ne tik tapo įgudusia audėja, bet ir pradėjo kurti savo juostų stilių bei dizainus.
„Pamažu, pamažu – žiūriu, kad man ir patinka, ir sekasi. Audimas, ypač tada, kai dirbi ne kam nors, o sau – tai ir verslo organizavimas, ir užsakovų paieška, ir bendravimas su jais, ir viskas viename. Ir kuo toliau, tuo labiau į tą audimą visa galva pasinėriau“, – pasakoja V. Povilonienė.
Savas šeimos verslas, anot Vitos, turi ir pliusų, ir minusų.
„Kažkas dirba valdišką darbą nuo aštuonių iki penkių, susirenka daiktus ir eina namo. O aš negalėčiau pasakyti, kiek valandų per parą dirbau, nes kad ir kur būčiau, kad ir daryčiau, mintys vis sukasi apie audimą“, – juokiasi panevėžietė.
Verslumo gyslelę V. Povilonienei nuo mažų dienų padėjo ugdyti irgi mama. Dar vaikystėje Vita prisiskindavo tulpių ar pakalnučių kibirėlį ir tiesiai į turgelį. Tokiam jos norui užsidirbti vieną kitą pinigėlį mama niekada neprieštaravo.
„Tais laikai netoli namų dar veikdavo „Bičiulio“ turgelis. Ten įsitaisydavau ir prekiaudavau. Man labai patiko“, – šypsosi audėja.
Dar didesnė laimė – išvykos kartu su mama į amatininkų muges Kaune ar Vilniuje, kuriose ši prekiaudavo savo austomis juostomis.
„Taip natūraliai atsirado įgūdžiai, kurių mokykloje negautum“, – svarsto Vita.
P. Židonio nuotr.
Nors, atrodytų, nėra tipiška, kad jaunas žmogus užsiimtų vienu seniausių amatų Lietuvoje, V. Povilonienė svarsto, jog ji yra geriausias šio mito paneigimo pavyzdys.
„Yra Lietuvoje jaunų audėjų. Daugiausia tai žmonės, austi išmokę iš savo tėvų, močiučių. Iš tikrųjų nėra lengva pradėti neturint žinių, bet visi gali austi, gali išmokti. Juk šis darbas – ne raketų mokslas. Gal tiesiog Lietuvoje paklausa nėra tokia didelė, kad būtų tūkstantis audėjų ir visi jie apsivertę darbais“, – svarsto Vita.
Ji mano, kad jauną žmogų nuo senųjų amatų galbūt atbaido ir tai, kad čia nebūna greito rezultato.
„Gali išmokti austi, gali labai gražiai tai daryti, bet kol rasi savo nišą ir vietą – užtruks. Dabar turbūt jauni žmonės visko nori greičiau“, – sako panevėžietė.
Šiandien V. Povilonienės klientai – ir folklorui prijaučiantieji, ir visiškai nieko bendra su senąja kultūra neturintieji.
Vita svarsto po truputį atrandanti būdą, kaip pasiekti ir tą, kuris iki tol visiškai audimu nesidomėjo. Pavyzdžiui, audžia išskirtines rankenas rankinėms.
Audėja pabrėžia, kad toks aksesuaras tinka nebūtinai tik prie tautinio drabužio ar choristo aprangos.
„Labai noriu pasiekti kur kas platesnę auditoriją. Tokią, kuri galbūt niekada nesidomėjo audimu. Kad pamatę austus gaminius jie sakytų: „Kaip gražu, kaip įdomu! Iš kur čia, kodėl?!“ Noriu, kad lietuviai domėtųsi savo šaknimis, audimo amatu, senaisiais raštais ir jų reikšme“, – prisipažino audėja.
Senolių palikimą vertina ir pati Vita, mielai pasipuošianti tautinių raštų motyvais margintomis juostomis.
„Pasisiuvau lininę rankinę, priderinau prie jos austas rankenas, kurios gali būti keičiamos. Dabar pagal nuotaiką, pagal drabužį jas keičiu. Ir man labai patinka, – šypsosi panevėžietė. – Jeigu žmogui gražu, jei dera spalvos, tokią rankinę galima nešioti nors ir kasdien.“
Vita pažymi, kad lietuviai vis dažniau ieško to, kas jiems primintų savąsias šaknis, tradicijas, senolių palikimą.
„Laikas nestovi vietoje, audėjai irgi keičiasi. Atsiranda daugiau jaunų, bandančių pritaikyti austus gaminius šiuolaikiniam žmogui. Jeigu pavyksta ką nors įdomaus sukurti, natūraliai ir tie žmonės labiau domisi ir perka, taigi, labiau įvertina šį amatą“, – mano pašnekovė.
Nors būdavo įprasta, kad austas juostas su užrašais įvairiausiomis progomis pirkdavo tik solidaus amžiaus sukaktuvininkams, dabar jos tikrai nėra tik dovanos senjorams.
„Yra tekę austi juostą ir 30-ies, ir 40-ies metų sukaktuvėms“, – patikina amatininkė.
Anot V. Povilonienės, gera dirbti, kai kas nors įvertina darbą, kai kitiems patinka tai, ką daranti.
Vita audžia ne tik juostas.
„Esu audusi ir šalikus, ir rankšluostėlius. Minčių ir idėjų visada turiu. Kartais jau pati save turiu raminti: palauk, šitam gal dar truputėlį ne laikas, šitas gal dar gali palaukti“, – juokiasi V. Povilonienė.
Vita Povilonienė. P. Židonio nuotr.
Audimas – didžiulio kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis darbas.
V. Povilonienė audžia žakardinėmis audimo staklėmis. Nuo paprastų staklių jos skiriasi tuo, kad techniškai tokiomis galima valdyti kiekvieną metmenų siūlą. Šiose staklėse audeklo raštas valdomas parenkant specialią kortą su tam raštui skirta programa. Staklės pavadintos jų išradėjo prancūzo Žozefo Mari Žakardo vardu, kuris XIX a. pradžioje sugebėjo mechanizuoti daug rankų darbo reikalavusį audimą.
Kortas ir programas ruošia pati Vita. Kaip audėjai sako, siuva iš specialaus popieriaus.
V. Povilonienė juokiasi: atrodytų, lengva – sėdi prie staklių ir kaišai siūlą pirmyn atgal. Tačiau taip anaiptol nėra. Reikia ir daug įgūdžių, ir gabumų, o svarbiausia – kantrybės.
Kai dirbi audimo staklėmis, anot V. Povilonienės, dar turi išmanyti, kaip veikia pats mechanizmas – ar koks siūlas nutrūks, ar kokia vielutė nulūš. Privalu žinoti, kaip viską pataisyti.
„Man tos žinios atėjo labai natūraliai ir dabar galiu pasakyti, kad žinau. Bet jeigu reikėtų viską pradėti nuo pradžių, kažin, kaip būtų. Turi nueiti dar daug žingsnių iki to, kad ta juosta atsirastų, kad galėtum greitai austi“, – įsitikino Vita.
O ir be meniškos gyslelės – irgi nė iš vietos.
„Galima atkartoti, pavyzdžiui, tai, kas yra paveldas – kokius tautinius raštus ar derinius. Bet vien taip austi tikrai nenorėčiau. Man reikia kūrybos. Labai patinka derinti spalvas, man sekasi, man tiesiog labai faina kažką savo sukurti. Ne taip, kaip priklauso, bet taip, kaip man gražu“, – pasakoja audėja.
Vitos santykis su tautosaka gana įdomus. Nei jos tėvai, nei seneliai nebuvo liaudies ratelių šokėjai, netraukė jie ir lietuviškų dainų chore.
V. Povilonienė juokiasi, jog kartais savo aplinkoje pasijaučia tarsi balta varna, nes ją vis labiau traukia lietuviškas paveldas ir tradicijos.
Panevėžietė pasvajoja, kad netolimoje ateityje jos spintoje kabės pasididžiavimą keliantis tautinis kostiumas. Pirmieji žingsniai svajonės link jau padėti.
„Jau nusipirkau medžiagą sijonui. Nežinau, ar spėsiu iki šios Dainų šventės pasisiūdinti, bet labai tikiuosi, jog netrukus pasipuošiu aukštaitišku tautiniu kostiumu. Tai bus dar vienas mano žingsnelis lietuviško folkloro link“, – juokiasi Vita.
V. Povilonienės kūrybinė erdvė – pas mamą namuose, mažame kambarėlyje, kuriame gaudžia net trys audimo staklės. Tų staklių stovėtų ir daugiau, bet Vita guodžiasi niekur su jomis nebetelpanti.
Tad dar viena audėjos svajonė – nuosavos dirbtuvės, kur turėtų daugiau erdvės kurti.
„Žinau, kad viskas ateina, tereikia sulaukti savo laiko“, – šypsosi audėja.
P. Židonio nuotr.
V. Povilonienė – dviejų mergaičių mama. Ji prisipažįsta, jog motinystės pradžia nebuvusi tokia lengva, kaip tikėjosi. Vien jau dėl to, kad privertė visur skubančią, lekiančią ir gyvenimą pilnomis saujomis semiančią Vitą gerokai sulėtinti tempą.
„Buvau pripratusi niekieno netrukdoma kaip traukinys varyti bėgiais tikslo link. O tapus mama teko prisiimti atsakomybę už du mažus žmogelius. Atrodė, nori lėkti, bet negali, nes yra pareiga. Pagal mano charakterį tai nebuvo lengva“, – pamena V. Povilonienė.
O ir tarp noro būti ir gera mama, ir gera audėjai teko laviruoti.
„Būdavo, dukra per pietus miega vežimėlyje. Žinau, kad man reikia austi, reikia dirbti, nes laukia nemažai užsakymų. O aš kaip buksuoju vietoje, taip buksuoju. Atrodo, juk suprantu, kad tas prioritetas iš tikrųjų guli vežimėlyje, bet – nors persiplėšk“, – atvira moteris.
Dabar Vitos dukrytės jau paaugusios, tad ir suderinti darbus bei pomėgius su mamos pareigomis tapo lengviau.
Juolab kad mergaitės mielai sukasi kartu su mama prie staklių, įsitaisiusios jai ant kelių akylai stebi, kaip ši audžia, ir smalsiai tyrinėja aplinką.
„Vasarą galbūt pavyks ir į kokią mugę kartu nuvažiuoti. Matau, jog vyresnėlei įdomu. Iki audimo joms dar tolokai, bet aš nieko neforsuoju. O jeigu ir nepatiks – tikrai neversiu. Tik noriu, kad dukros žinotų, kas yra tas audimas“, – kalba audėja.
V. Povilonienės vyresnėlė ir pati turi polinkį į menus, lanko Dailės mokyklą.
„Gal ateityje ji nesibodės kokią juostą nuausti ar kokį rankdarbį sukurti“, – lūkesčiais pasidalina Vita.
V. Povilonienė vadovaujasi viena taisykle: niekada nenustoti mokytis.
Vien austi ir jai būtų nuobodu, tad vis prisigalvoja sau įvairiausių veiklų. Vasarą uošvių sodyboje Panevėžio rajone Vita mėgaujasi sukišdama rankas į žemę. Ten turi savo daržą, šiltnamį ir sodą, kur veši levandos, prieskoninės žolelės, įvairiausių uogų krūmai. Viskas su meile auginama mažoms dukrų burnytėms ir tiesiog savo malonumui.
„Man tai ir meditacija, ir būdas atitrūkti nuo nereikalingų minčių“, – sako V. Povilonienė.
Anksčiau ji augino dekoratyvinius moliūgus, darže pūpsojo ir didieji moliūgai. Jų priaugo tiek, kad teko dalinti į kairę ir į dešinę.
Atsiradus laisvam žemės lopinėliui, Vitai vėl knieti kažką naujo išbandyti, tad šiais metais jos šiltnamyje įsitaisys kelios aštriųjų paprikų rūšys.
„Kasmet man pačiai būna staigmena, kas gi ten auga“, – juokiasi žemę mylinti audėja.
Ji išbandžiusi ir muilo gamybą. Dar distiliavo įvairius augalus, kepė naminę duoną. Dabar visam tam paroje šiek tiek pritrūksta laiko.
„Domintis tik vienu dalyku jis labai greitai pabos, o žmogus perdegs. Man visada norisi mokytis kažko naujo, nesėdėti vietoje, nes tie nauji dalykai suteikia labai daug gerų emocijų ir dar naudos“, – įsitikino Vita.
P. Židonio nuotr.
Meniškos V. Povilonienės profesija su kūryba nesusijusi, ji – kadastrinių matavimų specialistė. Bet tik sulaukusi keturiasdešimtmečio Vita nusprendė, kad atėjo metas atsiimti aukštojo mokslo diplomą.
Ir nors inžineriniai mokslai bei skaičiavimai mažai ką bendra turi su audimu ar kitomis jos veiklomis, moteris niekada nesigailėjo baigusi studijas.
Tiesa, pagal specialybę Vitai dar neteko dirbti, jos širdis – audimas.
„Mano anyta dirba šį darbą, tad pagalvojau, kad jei studijuojant reikės kažkokio patarimo ar pagalbos, visada bus žmogus, kuris pasuks tinkama linkme. Anytai esu labai dėkinga, nes tos pagalbos teko kreiptis ne vieną ir ne du kartus“, – šypsosi diplomuota specialistė.
Nors iš pradžių studijos Vitai atrodė ne jos galvai, linkusiai į humanitarinius mokslus bei menus, bet pavyko susitvarkyti geriau, nei galėjo įsivaizduoti.
„Ir mano baigiamąjį darbą įvertino dešimtuku, ir dar su pagyrimu baigiau studijas. Pasirodo, kai nori, tai ir gali“, – šypsosi Vita.
Ji ne kartą įsitikino, jog gyvenimas – amerikietiškieji kalneliai. Vieną diena tau gerai, kitą – pečius jau gali prislėgti ateities baimė.
Svarsto, galbūt dėl to greta audimo ir pasirinko pragmatiškesnę profesiją.
Visgi V. Povilonienė jau rado receptą, kaip nepasiduoti emocijoms – išmoko laiku atsitraukti.
„Turbūt kažkokia pauzė gyvenime atsiranda ne be reikalo. Tam, kad galėtum grįžti su dar didesne jėga“, – mano Vita.
