-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Geriausia metų aktorė, Auksinio Kryžiaus laureatė 29 metų Agnė Šataitė gimtojo Panevėžio nostalgiją jaučia ne tik dėl čia likusių senelių. Šiame mieste prabėgo jos vaikystė, čia ji baigė mokyklą, čia jos tėvai savo penkiems vaikams sugebėjo užauginti sparnus, kad jie galėtų skristi per gyvenimą.
Panevėžyje gimusi ir užaugusi A. Šataitė dabar čia grįžta aplankyti senelių. Eltos nuotr.
Atvira, temperamentinga, nuoširdi
Kovo 27-ąją ant Vilniaus mažojo teatro aktorės Agnės Šataitės krūtinės suspindo Auksinis scenos kryžius. Prestižinį teatro kūrėjų apdovanojimą iš Panevėžio kilusi aktorė pelnė už Severiutės vaidmenį spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ ir Serafimos Iljiničnos spektaklyje „Savižudis“.
Žinoma teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, pamačiusi Severiją vaidinančią A. Šataitę, prognozavo, jog už šį vaidmenį ji turėtų gauti Auksinį scenos kryžių. Aktorę jį vadino velnioniškai talentinga asmenybe.
Pasak teatrologės, spektaklyje A. Šataitė patraukė tuo, kas šiandien reta scenoje – ji atvira, temperamentinga, nuoširdi. Nesistengia būti primadona ir demonstruoti savo grožio, kas labai dažnai nutinka dabartinėje scenoje.
Abu minėtus spektaklius režisavo jaunosios kartos režisierė Gabrielė Tuminaitė.
A. Šataitė dėkinga režisierei, patikėjusiai jai sukurti šiuos skirtingus vaidmenis ir leidusiai atsiskleisti. Pasak Agnės, nuo režisierių, jų gebėjimo suburti kūrybinį branduolį labai daug priklauso aktoriaus profesinė sėkmė.
„Man labai įdomu dirbti su G. Tuminaite. Tai stipri asmenybė, žinanti, ko nori, ir ką turi daryti“, – kalbėjo aktorė.
Jai šis apdovanojimas suteikia prasmę teatrui atiduotam laikui, įpareigoja toliau eiti pasirinktu keliu.
Sveikino tik 10 minučių
Verbų sekmadienio rytą į A. Šataitės namus suvirto visa jos gausi šeima: tėvai Algirdas ir Daiva Šatai, trys seserys ir brolis su gėlėmis, dainomis ir šampanu. Po dešimt minučių trukusių sveikinimų, pakėlę šampano taures už Agnės sėkmę, jie išskubėjo į bažnyčią.
Teatrologės A. Girdzijauskaitės prognozės, kad A. Šataitė už Severiutės vaidmenį spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ gaus Auksinį scenos kryžių, išsipildė.
A. Šataitei jaunėlė sesuo Elena papasakojo, kaip jaudinosi tą vakarą prie televizoriaus ekrano renginį stebėję tėvai, o ypač mama.
„Jeigu ne mano tėvai, seserys, brolis, seneliai, tikriausiai nebūčiau tokia, kokia esu, ir tuo, kuo šiandien esu. Tėvai mus augino taip, kad nuolat jautėme, jog šeima yra dvasinės stiprybės šaltinis, ji svarbiausia“, – sakė Auksinio scenos kryžiaus laureatė.
Tėvai A. Šataitės pasirinkimui tapti aktore įtakos neturėjo – nei kreipė į aktorystę, nei nuo jos atkalbinėjo. Sužinoję, kad dukra stoja į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, labai ją palaikė, padėjo ruoštis stojamiesiems egzaminams.
Agnės draugas, kompozitorius Giedrius Puskunigis, mylimąją lydėjęs į ceremoniją Kaune, tik paskui išsidavė, kad jaudinosi. Jis apgaubė Agnę ypatingu dėmesiu, kai salė laukė pranešant laureato vardą, ir paskui, kai ji nulipo nuo scenos su apdovanojimu.
Ko gero, graži, talentinga, charizmatiška aktorė neatsigina gerbėjų? To paklausta A. Šataitė tik nusijuokia.
„Mano širdis ir ranka jau pažadėtos vienam. Man patinka įdomūs žmonės, turintys polėkį gyventi. Gebantys ne tik džiaugsmingai karaliauti žemėje, bet ir suvokiantys, kokia trapi mūsų prigimtis“, – atskleidė aktorė, kokie vyrai jai patinka.
Itališko temperamento šeima
A. Šataitės vaikystė prabėgo Panevėžyje, Palangos gatvėje. Pasak jos, ta gatvė buvo jų, vaikų, „nušlifuota“ skersai išilgai – daug idėjų joje pribrendo. Keturios seserys (A. Šataitės mama brolio dar laukėsi) su kaimynais, keturiais broliais, prisigalvodavo įvairiausių žaidimų, kurie užsitęsdavo iki išnaktų. Jei ne iš darbo grįžusių tėvų kvietimai, matyt, būtų trukę ir dar ilgiau.
Dieną vaikus pagal griežtą anūkų saugojimo grafiką pasikeisdamos prižiūrėdavo A. Šataitės močiutės. Savaitgaliai Agnei būdavo ypatingi. Mama vieną iš keturių dukrų vesdavosi į parduotuvę apsipirkti ir būtinai užsukdavo į kavinę „Nemunas“. Agnė užsisakydavo medumi aplietų riešutų.
„Įsivaizduoju, kaip tėvams ir seneliams buvo sunku mus auginti. Jie mums atidavė visą savo meilę, gerumą, rūpinosi“, – pasakojo ji.
Vėliau šeima persikėlė į miesto centrą, kur pro namų langus atsiverdavo Senvagės vaizdai, Juozo Miltinio dramos teatras. A. Šataitės tėvai turėjo radijo stotį, joje Agnė pradėjo dirbti dar būdama vaikas, kartu su žurnalistu D. Ožalu, kurį ji tuomet vadino dėde, vedė laidą vaikams „Karlsonas ir mažylis“.
Sulaukusi šešiolikos mergina rimtai susidomėjo radijo žurnalistika, vesdavo pramogines laidas, garsino reklamas. A. Šataitė sekė šalies politinį gyvenimą.
„Radijuje dirbo tikri savo srities profesionaliai, iš kurių daug ko išmokau. Vienas iš jų – šiuo metu radijo stoties eteryje dirbantis Aurimas Šeštokas. Labai daug ko išmokė tėtis. Mama man taip pat buvo didelis autoritetas, vaikystėje ją mėgdžiodavau žaisdama“, – pamena aktorė.
Visos keturios seserys buvo linkusios į menus ir pasirinko su jais susijusias profesijas.
Aktore tapusi Agnė buvo antras vaikas šeimoje. Jos metais vyresnė sesuo Ieva dirba Balio Dvariono muzikos mokykloje fortepijono dėstytoja. Kita sesuo Monika studijuoja kultūros vadybą ir politiką Dailės akademijoje. Jauniausia sesuo Elena yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursė, būsima kompozitorė. Ji sukūrė muziką J. Miltinio teatre Pauliaus Ignatavičiaus režisuotam spektakliui „Chefecas arba visi nori gyventi“. Puikiai piešiantis A. Šataitės brolis mokosi dvyliktoje klasėje.
Agnės tėvai, seserys ir broliai – visi gyvena sostinėje. Aktorė savo artimuosius juokais vadina itališka šeimynėle. Visi jie temperamentingi, emocionalūs. Kai susitinka, garsiai kalba, gestikuliuoja, ginčijasi, nes, anot Agnės, ginčuose gimsta tiesa. Namai akimirksniu prisipildo šurmulio.
Nors visi užimti, ryšys išliko labai glaudus. Jie dažnai susitinka, beveik nėra dienos, kad nepaskambintų vieni kitiems.
Prieš kelerius metus mirė viena A. Šataitės močiutė, kiti seneliai liko gyventi Panevėžyje. Aktorė labai jų pasiilgsta, o atvažiavusi aplankyti pasineria į vaikystės prisiminimus.
Ypatingas jausmas ją apima ir atvykus gastrolių į J. Miltinio dramos teatrą.
Ėjo ten, kur vedė kojos
A.Šataitė, baigusi tuometę J. Miltinio vidurinę mokyklą, garsėjančią teatrine veikla, dar nebuvo apsisprendusi, kad nori būti aktore.
„Manau, mano bendraamžiai tuo metu buvo labiau subrendę pasirinkti. Aš savęs neieškojau. Ėjau instinktyviai, klausiau širdies balso, pernelyg negalvodama. Prašymus studijuoti padaviau ir į režisūrą, ir aktorinį, ir žurnalistiką, ir dar kelias specialybes. Per stojamuosius į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją žurnalistiką išmečiau iš galvos, nusprendžiau nesiblaškyti. Įstojau į režisieriaus Rimo Tumino kursą studijuoti režisūros. Tuo metu jis rinko ir aktorių kursą. Po pusantrų metų jau žinojau, kad režisūra – ne man. Nuėjau pas R. Tuminą. Po ilgo pokalbio jis palaimino mano norą tęsti studijas, bet jau aktorystės“, – pasakojo A. Šataitė.
Menininkė įsitikinusi, kad jaunam žmogui labai svarbu sutikti gerų mokytojų, vedlių, kurie įžvelgtų jo gebėjimus, talentus, nukreiptų tinkama linkme, padrąsintų.
Konkurencijos pliusai ir minusai
Šiais laikais tarp aktorių didelė konkurencija. Ji juntama ir tarp Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų.
Agnė apgailestauja, jog aktoriai dažnai tampa bedarbiais. Pasak jos, aktorių gaminimo mašina taip užsukta, kad, rodos, nebėra motyvacijos juos ugdyti, dirbti su kiekvienu konkrečiu žmogumi, jį tinkamai parengti aktoriaus profesijai. Kita vertus, esant didelei konkurencijai, atsiranda daug gabių, talentingų, darbščių žmonių.
Auksinio scenos kryžiaus laureatė sako, jog ši profesija reikalauja ne tik talento, bet ir juodo darbo, pasišventimo, valios, noro nuolat tobulėti.
Ji sutinka, kad egzistuoja ir sėkmės faktoriai. Aktoriui svarbu atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu metu. Charizma – pritraukia, mokėjimas save pateikti – suteikia daugiau galimybių būti pastebėtam, įvertintam.
Sutapatino su serialo heroje
Televizijos žiūrovai A. Šataitę gerai įsiminė iš televizijos serialo „Moterys meluoja geriau“, kuriame ji vaidino gyvenimo vėtytą ir mėtytą, pašėlusią Ugnę. Šiame seriale aktorė filmavosi šešerius metus. Nenuostabu, kad daugelis ją ėmė tapatinti su jos personažu.
A. Šataitė Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota už vaidmenis G. Tuminaitės režisuotuose spektakliuose. Vilniaus mažojo teatro nuotr.
A. Šataitei įėjus į kavinę, kiti lankytojai šnabždėdavosi: „Žiūrėkit, Ugnė atėjo.“ Vyresnio amžiaus žmonės iš Panevėžio kilusią aktorę geranoriškai pamokydavo: „Ugne, negražu vogti. Susigadinsi sau gyvenimą, vaikeli.“
A. Šataitė sulaukdavo patarimų nesiskirti su Mariumi Jampolskiu. Esą jis toks geras, taip myli Ugnę. Kiti stebėdavosi, kad gyvenime aktorė nepanaši į Ugnę – simpatiškesnė, malonesnė ir visai nepikta.
„Televizija turi milžinišką galią. Ji gali manipuliuoti, kontroliuoti, įbauginti, supažindinti, formuoti, suteikti, nuteikti… Malonu, kad žmonės žiūri lietuviškus serialus. Kad LRT parodo nufilmuotų spektaklių. Kai kuriems tai vienintelis būdas pamatyti Lietuvos aktorius, susipažinti su jų kūryba. Norėtųsi, kad lietuviškų serialų paklausa skatintų kurti kokybiškesnį, įdomesnį produktą“, – sako Agnė.
Kai kurie aktoriai darbą televizijoje vadina „chalturkėmis“, galimybe prisidurti prie kuklios algos. Pasak A. Šataitės, tokia nuomonė susiformavo anais laikais, kai aktoriai po studijų gaudavo paskyrimus į teatrus. Teatras buvo jų pagrindinė darbovietė. Šiais laikais nemaža dalis aktorių gyvena iš darbo televizijoje. Ji nenori tikėti, kad jie tik „chaltūrina“.
„Konkurencija, naujų veidų paieškos aktorius privertė kitaip pažvelgti į darbą televizijoje. Šis darbas reikalauja aktorinio meistriškumo, profesionalumo. Jei neatitinki šių kriterijų, nieko neapgausi – labai greitai būsi pakeistas“, – tvirtina A. Šataitė.
Aktoriaus profesija ją žavi tuo, kad kiekvieną sykį gavęs vaidmenį tarsi išvyksti į kelionę, į šalį, kurios nėra, bet kurią turi sukurti, joje apsigyventi.
Kai kurie aktoriai visą gyvenimą laukia tam tikrų vaidmenų, svajoja sukurti vieną ar kitą personažą. A. Šataitė svajonių vaidmens neturi. Aktorė norėtų daugiau vaidinti pagal klasikų kūrybą pastatytuose spektakliuose. Dabartiniame gyvenimo etape ją ypač traukia klasikinė literatūra.
„Teatrai daugiau orientuojasi į šiuolaikinę dramaturgiją. Tai nėra blogai. Tačiau aktoriams, ypač jauniems, ypač svarbu kuo daugiau prisiliesti prie klasikinės literatūros, nes ji ugdo asmenybę, leidžia labiau pažinti pasaulį ir geriau suvokti šiuolaikinę literatūrą“, – mano ji.
A. Šataitė dievina muziką ir kiną. Laisvalaikiu jai patinka skaityti ar tiesiog gulėti ir svajoti. Kartais save palepina masažais. Agnė sako, kad, jei nuo masažuojančio žmogaus sklinda gera energija, tai relaksacija ir kūnui, ir sielai.
Pataria nebijoti svajoti
Daug jaunuolių svajoja apie aktorystę. A. Šataitės sėkmė, be jokios abejonės, įkvėps dar daugiau jaunų žmonių.
Aktorė juos drąsina nebijoti svajoti, tačiau pataria daug skaityti, klausytis geros muzikos. Kai ateis laikas pasirinkti – drąsiai žengti pasirinktu keliu, bet nepamiršti, kad jis nebus lengvas.
„Aktoriaus profesija – baisi. Ji reikalauja tvirto stuburo ir tyros sielos. Kino režisierius Federikas Felinis savo gyvenimo pabaigoje yra pasakęs tokią frazę: „Aš iš tiesų skraidžiau. Skraidžiau kurdamas savo filmus.“ Tokie žodžiai labai įkvepia. Iš tiesų kūryba pakelia nuo žemės, suteikia sparnus“, – tvirtina A. Šataitė.
Inga SMALSKIENĖ
