-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dekoratyvinių triušių veisėjų pasaulyje Greta Avižinaitė jau spėjo gauti skambų mažųjų triušiukų mamos vardą. Mergina juokiasi kartais taip prisistatanti ir pati – veislyno gyventojai išties tapę jai kaip vaikais.
Dekoratyvinių triušelių augintojų rate 25-erių Gretos Avižinaitės vardas skamba gerus trejus metus. Atsakinga veisėja kaipmat užsitarnavo puikią reputaciją ir pelnė būsimų triušiukų globėjų pasitikėjimą. Ir išties, Gretos užsidegimu sunku netikėti: ilgaausiams ji atiduoda visą save.
Pasak G. Avižinaitės, norint tapti sėkmingu triušių augintoju, niekada negalima meluoti klientui.
„Būk atviras, nuoširdus ir gerbk jį, – privalomas savybes vardija pašnekovė. – Be to, visus savo triušiukus labai myliu ir klientai tai mato. Visada skiriu laiko pokalbiams, patarimams. Jei tik galiu, padedu viskuo ir visaip.“
Triušių augintojo darbas tikrai nėra labai lengvas, kaip daugumai gali pasirodyti iš šalies. Bene didžiausias jo teikiamas malonumas, anot Gretos, yra ir pats didžiausias minusas: esi visiškai pririštas prie augintinių.
„Su triušiais prasideda ir pasibaigia mano diena“, – sako jauna moteris, visgi prisipažįstanti, jog su artimųjų pagalba pavyksta pavogti laiko ir sau.
„Aš ypač mėgstu keliauti, nes ir pagal specialybę esu geografė. Man labai padeda šeima, kuri prižiūri triušius, kai manęs nėra“, – artimųjų paramą itin vertina veisėja.
Juolab kad ilgaausiai, pasak Gretos, iš prigimties yra be galo jautrūs gyvūnai, juos dažnai puola įvairios ligos. Reikia ypatingo budrumo laiku pastebėti negalavimo simptomus.
Visi Gretos augintiniai jai vienodai brangūs, tačiau noras pasidalyti šiuo pūkuotu džiaugsmu su kitais – didesnis.
„Jei kažkurį triušiuką užpuola liga, kyla rizika visam mano ūkiui“, – neslepia augintoja.
Pats mažylių veisimas G. Avižinaitei teikia daug džiaugsmo, nors ir šioje veikloje pasitaiko visko – net ir bemiegių naktų.
„Kai žinau, kad kažkuri iš mano patelių turi vaikuotis, tomis dienomis stengiuosi neturėti jokių kitų darbų, o būti namuose. Gimdymo metu pasitaiko ir komplikacijų. Jei patelė tinkamai neparuošia lizdo, mažyliai gali sušalti, nes triušiukai gimsta visiškai pliki“, – iššūkius, su kuriais susiduria, vardija dekoratyvinių triušių augintoja.
Didžiausia laimė, sako Greta, – stebėti, kaip mažyliai auga, atsimerkia, pradeda reaguoti į garsus. Tad kai pati jaučia, jog dienos rūpesčiai ima gniuždyti ar apima slogios nuotaikos, gerų emocijų skuba pasisemti ne kur kitur, o pas savo augintinius. Šių kompanija kaipmat pakelia nuotaiką.
G. Avižinaitės „Mažųjų triušiukų“ šeimynoje šiuo metu gyvena net dvidešimt aštuoni triušiai. Draugiją jiems palaiko ir vokiečių aviganis bei du katinai.
Ilgą laiką Gretos numylėtinis buvo liūtagalvių veislės triušelis Baksis, nuo kurio ir prasidėjo visa veislyno istorija. Tačiau šią vasarą Baksis labai netikėtai iškeliavo į morkų rojų ir dabar jo šeimininkė išskirtinių augintinių neturi – visi gauna vienodai meilės ir dėmesio.
Greta augina ir veisia keturių veislių dekoratyvinius triušiukus: nulėpausius, liūtagalvius, Olandijos nykštukus ir nykštukinius reksus.
Liūtagalvių veislei, kilusiai iš Belgijos, ne veltui duotas toks skambus vardas: pūkuotagalviai triušiai suaugę įgyja tikrus liūto karčius.
„Šių triušiukų charakteris labai skirtingas, – užsidegusi pasakoja jų augintoja. – Vieni yra labai ramūs, kiti itin smalsūs, o treti drąsūs ir nenustygstantys vietoje!“
Nulėpausių veislė yra kilusi iš Vokietijos. Jos atstovai išsyk pavergia savo išvaizda.
„Nulėpusios ausys jiems tikrai suteikia daug žavesio“, – patvirtina Greta, sakanti, jog tokie triušeliai yra labai ramaus būdo ir mielai bendraujantys – puikiai tinkantys šeimai, kurioje augintinį prižiūrės vaikai.
Iš kur kilę Olandijos nykštukai, sakyti net nereikia. Ir, kaip galima suprasti iš pavadinimo, jie išsiskiria savo dydžiu: suaugę „olandai“ sveria vos 1–1,2 kg – tai pati mažiausia triušių veislė. Jų net ilgaausiais negalima pavadinti, nes ausytės tokios pat miniatiūrinės, kaip ir patys gyvūnai.
„Ši veislė irgi išsiskiria jautrumu. Vadose gimsta mažai triušiukų, jie jautrūs ligoms ir dažnokai pasitaiko sunegalavimo atvejų“, – įspėja Greta.
Nykštukiniai reksai – tikri prancūzai. Tad garsėja savo kailiuku, kuris ne tik gali būti įvairiausių spalvų, bet ir itin švelnus, it pliušinis. Tai labai mielo būdo gyvūnėliai, o ir ne tokie lepūs.
„Žmonės dažnai klausia, kuri veislė yra mano mylimiausia, – šypsosi G. Avižinaitė. – Galiu pasakyti, kad per tiek metų mano širdį yra užkariavę nulėpausiai. Pagal mielumą ir charakterį – jie patys žaviausi! Taip pat ir nykštukiniai reksai. Nors jų išvaizda griežtesnė, bet jau kailio švelnumas…“
Veisėjos tikinimu, auginti dekoratyvinius triušiukus tikrai nėra labai sunku. Tereikia atminti, kad jų pasitaiko įvairaus temperamento, prie kurio teks priprasti.
Gretos Avižinaitės dekoratyviniai triušiai parodose skina apdovanojimus. Asmeninio albumo nuotraukos
„Juk jie visi skirtingi, kaip ir mes, žmonės. Pasitaiko, kad nors triušiukų tėvai labai ramūs ir mielai būna ant rankų, jų vaikai visiškai priešingai: bėga, lekia – jokių buvimų šalia!“ – pasakoja Greta. Ir įspėja nusiteikti, kad nors mažas triušiukas dažniausiai būna labai geras ir mielas, prasidėjus brandai, kaip ir bet kuris paauglys, gali tapti tikru maištautoju.
Kas jau kas, o Greta sako žinanti, ką sakanti. Netikėtumų per visą triušių veisimo ir auginimo laikotarpį jai mažieji augintiniai pateikę daugiau nei užtektinai. O ir dabar pasitaiko, jog ilgaausiai mistiniu būdu sugeba ištrūkti iš narvelio ir rytais su šeimininke ima žaisti slėpynių.
„Triušiai labai mėgsta kopijuoti vienas kitą. Kai kurie turi mažai kantrybės. Kol aš beriu maistą pirmiesiems, kiti mato, kad jiems teks palaukti, tai arba trepsi kojelėmis, arba įsikandę į groteles jomis „groja“. Greitai prie jų prisijungia jau trečdalis triušių“, – juokiasi mergina.
Visiems, svarstantiems apie tokį augintinį, G. Avižinaitė siūlo pirmiausia įvertinti savo galimybes ir atsiminti, jog triušiai reikalauja išties daug priežiūros. Ypač jų narvelių valymas.
„Tinkama ir visavertė triušio mityba, kailio ir nagų priežiūra, dezinfekcija… Viskam reikia tikrai daug laiko“, – patvirtina Greta.
Veisėja pataria domėtis, iš kur yra planuojamas įsigyti augintinis. Apmaudu, jog Lietuvoje pilna daugintojų, bet ne atsakingų augintojų.
„Patikimų dekoratyvinių triušių augintojų tikrai nėra daug, o skelbimų galite rasti sočiai, – sako ji. – Tad domėkitės, kokia augintojo istorija, kokie žmonių atsiliepimai, antraip galite nusipirkti ne tik labai ligotą, bet ir visiškai nepratintą prie žmogaus triušiuką.“
G. Avižinaitė kalba iš savo karčios patirties: pusė jos auginamų triušių yra priglaustinukai. Tokie, kuriuos žmonės nusipirko iš vadinamųjų daugintojų, paaugino, o susidūrę su elgesio, charakterio sunkumais, lengva ranka atsikratė.
„Tokie triušiai būna agresyvūs, taigi žmonėms greitai atsibosta ir jie nusprendžia juos atiduoti“, – tokiais atvejais, anot Gretos, dangstomasi banaliausiais pasiteisinimais: sudėtingu darbo grafiku, staiga pasireiškusia alergija gyvūnams…
„Triušis – ne pūkuotas ir minkštas žaisliukas, o atsakomybė, kaip ir visi gyvūnai“, – griežta tokiems nevykusiems globėjams G. Avižinaitė siūlo dar prieš įsigyjant augintinį įsikalti į galvą svarbiausią faktą: triušis yra graužikas. Tad jis tikrai bandys jūsų kantrybę grauždamas viską.
„Dauguma triušių net nemėgsta tupėti ant rankų, o žmonės dėl to piktinasi. Pasidomėkite triušio tėvais – nes ir genetika yra labai svarbu“, – pataria veisėja.
Ieškodama triušeliams naujų šeimininkų G. Avižinaitė tikina ir pati labai atsakingai renkanti jiems naujus namus. Dėl to kartais turinti atsakyti pirkėjams, pasirodžiusiems ne itin patikimiems.
„Būna tokių, kurie pasiteirauja, ar negalėčiau triušiuką perduoti kurjeriui, mat gyvena labai toli. Jūs juokaujate?! Iš karto įsiuntu. O kur dar prašiusieji triušiuką atsiųsti tiesiog paštomatu…“ – žmonių neatsakingumu stebisi veisėja.
Ieškodama triušeliams naujų šeimininkų G. Avižinaitė tikina ir pati labai atsakingai renkanti jiems naujus namus.
Greta griežta: jokių triušelių perdavimų per kurjerius ar gabenimų autobusais. Ji pati norinti pamatyti naujuosius šeimininkus, su jais susipažinti ir viską papasakoti gyvai.
„Tik taip galiu ramiai išleisti mažylį į naujus namučius, – prisipažįsta. – Kai kurie sakys, kad perdedu. Bet reikia nepamiršti, kad gyvūną teks ne kartą vežti veterinarui, reikės paskiepyti, apžiūrėti, kaip jis auga. Jeigu jau atvažiuoti pasiimti augintinio nesugebate, tai pas veterinarą taip pat galite tingėti nuvažiuoti, ar rasti ne vieną priežastį, kodėl jo ten vežti neverta.“
Tokiu atveju G. Avižinaitė tiesiog atsisako parduoti triušelį be jokios sąžinės graužaties, nes paskui sąžinė gali užgraužti pačią – dėl neatsakingo poelgio.
Merginos teigimu, jau iš pirmojo pokalbio telefonu galima spręsti apie potencialų šeimininką.
„Kai girdžiu nemandagią kalbą arba atsainų požiūrį, esu labai kategoriška: ne, triušiuko jums neparduosiu. Tada dažnai girdžiu – jums ką, pinigų nereikia?! Ačiū, pinigų turiu. Ir ne dėl jų pardavinėju mažuosius“, – tikina augintoja.
Pasak Gretos, mūsų šalyje labai daug žiaurių žmonių, dėl kurių kenčia gyvūnai, tad baisu, jog į tokias rankas nepatektų nuo pirmųjų dienų užauginti ir išmyluoti triušeliai.
„Savo šeimoje visada mačiau meilę gyvūnams ir gamtai. Tėvai nuo pat mažumės mokė, kad gyvūnas – atsakomybė. Tai šias tiesas bandau perteikti ir triušiukų pirkėjams. Skirtis su triušiukais iš pradžių buvo labai sunku, bet su laiku pripranti, o jei dar matai, kad žmonės nuostabūs, tai širdis labai džiaugiasi“, – šypsosi G. Avižinaitė.
Su savo mažaisiais augintiniais Greta dažnai dalyvauja parodose. Bet ne siekdama įvertinimų, o edukaciniais tikslais, pabrėžia ji.
„Taip, parodose mano triušiukai žmonių buvo išrinkti kaip gražiausi ne vieną kartą, – neneigia. – Tačiau visur dalyvauju tik dėl naujų pažinčių, noro skleisti žinią, kad triušis – puikus ir labai įdomus augintinis.“
G. Avižinaitė pasakoja nuo pat mažumės buvusi ta, kuri po savo sparneliu glausdavo visus padarėlius. Į namus keliaudavo ir kačiukai, ir viščiukai, žąsiukai – net varlės. Tėvai, be abejo, tokiu dukros įpročiu per daug nesidžiaugė, tačiau labai greitai suprato, jog Greta – tikrų tikriausias gamtos vaikas.
Pirmąjį dekoratyvinį triušiuką ji gavo dovanų iš krikšto mamos dar mokydamasi pradinėje mokykloje. Vėliau augino dar vieną. Kai paauglystėje persikraustė gyventi į užmiestį, sąlygos tam tapo dar geresnės.
„Tėtis ėmė triušininkauti ir triušiai vėl atsirado mano gyvenime, – prisimena augintoja. – O prieš trejus metus pas mus namuose apsigyveno ir dekoratyvinis triušiukas liūtagalvis Baksis…“
Po pusmečio Baksio draugijoje mergina tėčiui prasitarė svajojanti turėti daugiau dekoratyvinių triušiukų, juos veisti ir dalytis tuo džiaugsmu su kitais žmonėmis.
„Tėtis ir sako man: o ko mes laukiame? – juokiasi prisiminus Greta. – Neilgai trukus jau vykome į Lenkiją parsivežti pirmųjų veislyno augintinių. Tėtis labiausiai ir padėjo: įrengė patalpas, padarė pirmuosius narvelius, dalijosi turimomis žiniomis.“
G. Avižinaitė tikina niekada neturėjusi tikslo auginti triušius dėl uždarbio. Tačiau šiandien jau galinti pasidžiaugti, kad veislyno „Mažieji triušiukai“ vardas daugumai girdėtas ir visa ši veikla tapo savotišku mini verslu.
Natūralu, pradžia buvo sunki ir brangiai atsiėjo. Tačiau šiandien, anot Gretos, visos investicijos jau yra atsipirkusios.
„Uždirbti tikrai įmanoma, – patvirtina ji. – Būna įvairių mėnesių, bet galiu pasakyti, kad kukliam pragyvenimui pinigų iš triušių verslo užtektų.“
G. Avižinaitė dažnai tėvų klausianti, koks vaikas ji buvo. Sako iš abiejų išgirstanti, kad buvo labai užsispyrusi ir nuo mažumės turėjo savo tvirtą nuomonę. Pasak jos, iki šių dienų tai nepasikeitė.
„Užsispyrimas, konkretumas, griežtumas, reiklumas sau – tai savybės, dėl kurių dirbu patinkančius darbus ir turiu dekoratyvinių triušių verslą“, – neabejoja veisėja.
Gretai pagrindinis gyvenimo tikslas ir noras – sukurti gražią, mylinčią ir kaip kumštis tvirtą šeimą.
„Tuomet norėčiau nuosavo namo, o prie namo būtų priestatas – triušidė. Taigi, kaip matote, neplanuoju triušiukų ištrinti iš savo gyvenimo, – juokiasi G. Avižinaitė. – Tikiu, kad atsiradus vaikams bus sunkiau rasti laiko šiems pūkuotukams, bet tikrai žinau, kad ir mano vaikai augs apsupti gyvūnų.“
