„Nors daug keliauju ir man patinka tyrinėti sumažėjusį modernųjį pasaulį, tačiau atėjus laikui grįžti, pavydžiu sau, kad skrendu namo, o mano namai – Lietuvoje“, - sako J. Šedauskienė .

Šeimos žaizdas gydė sekdamos tremties keliais

Šeimos žaizdas gydė sekdamos tremties keliais

 

Sudaužyti šeimų likimai ir giliai įsirėžę tremties randai iš Anykščių kilusią Jolitą Šližytę-Šedauskienę palietė asmeniškai – net šešias savaites bėgiais riedančiais gyvuliniais vagonais, pravirkus dangui ir pliaupiant lietui, į Krasnojarsko sritį buvo ištremta jos vos 9-erių sulaukusi mama su šeima.

Praėjusią vasarą Jolita su seserimi Loreta padarė tai, apie ką svajojo dar vaikystėje. Sėdusios į lėktuvą nusileido Krasnojarske, o vėliau nuomota mašina pasiekė atokią žemę, kurioje prabėgo vieni skaudžiausių jų mamos gyvenimo metai.

Tam, kad įprasmintų mamos Irenos atminimą ir Sibiro glūdumoje prabėgusius ilgus metus, seserys įveikė tūkstančius kilometrų ir nuotraukose užfiksavo kiekvieną jautrią akimirką.

Atkartodamos kiekvieną žingsnį, matytą mamos išsaugotose fotografijose, klaidžiodamos po prisiminimus, papasakotus brangiausio žmogaus lūpomis, moterys sako tarsi sugrįžusios į praeitį – šešias dešimtis metų atgal.

„Jautėmės taip, lyg kažkada jau būtume lankę tuos kraštus, – prisipažino „Panevėžio balsui“ J. Šedauskienė. – Buvo žinoma viskas: vietovių pavadinimai, vaizdai, reljefo formos ir net ant akmenukų Manos upėje lyg jau buvo braidyta.“

Anykštėnės mena, jog mama visada susigraudindavo išgirdusi Lietuvos vardą. Tad visai nenuostabu, kad stipri patriotinė dvasia gyvena ir dukrų širdyje.

„Tai atėjo iš vaikystės, didžiulio tėvynės ilgesio, kurį ji perdavė ir mums, – tvirtina Jolita. – Nors daug keliauju ir man patinka tyrinėti sumažėjusį modernųjį pasaulį, tačiau atėjus laikui grįžti, pavydžiu sau, kad skrendu namo, o mano namai – Lietuvoje.“

Buvę tremtinių kaimai, pasak Jolitos, per šešis dešimtmečius pasikeitė, bet kartu išsaugojo tą pačią dvasią – juolab kad čia tebegyvena tuos laikus menantys žmonės.

Kelionei reikėjo pribręsti

J. Šedauskienė neslepia, jog kelionės – didžioji jos gyvenimo aistra. Tačiau ši buvusi kur kas labiau išgyventa ir išjausta.

Mintis leistis į tokį žygį visada gyveno Jolitos šeimoje. Apie tai, sako, garsiai svajojusi ir mama, tremtinė Irena Meškauskaitė-Šližienė.

„Ji svajojo ten nuvykti, aplankyti vietas, kur gyveno nuo devynerių iki dvidešimt dvejų metų, – sako Jolita. – Deja, šiai jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Mamos jau šešeri metai nebėra. Atsakymo, kodėl ji taip ir negrįžo aplankyti savo tremties vietų, dar ieškome…“

Moteris dabar stebisi, kaip mamos vaikystės namai – miško kirtėjų gyvenvietė Mažasis Ungutas Krasnojarsko krašto Mansko rajone, – jai atrodė nepaprastai tolimi. Netgi tolimesni už saulėtąją Australiją, kurioje pačiai teko lankytis.

„Mamą ten vežė gyvuliniu vagonu kelias savaites, todėl ir mano sąmonėje jos tremties vietos buvo taip toli, kad, atrodė, reikia daug laiko ir specialaus išsiruošimo – lyg tai būtų viso gyvenimo kelionė, – pasakoja Jolita. – Kai grįžau iš ten, labai gailėjausi, kad taip ilgai atidėliojau šią kelionę. Gaila, kad man atrodė lengviau aplankyti Australiją, pakeliauti po Aziją ar Ameriką, o Krasnojarskas vis likdavo lyg neišpildytas mamos pažadas man ir sesei parodyti labai gražų kraštą.“

„Dabar nebėra mamos, o taip norisi visko paklausti, pasitikslinti, taip norisi pasidalinti…“ – jaudindamasi kalba Jolita.

Metai daug ką pakeitė

J. Šedauskienė neslepia, jog, nepaisant visų tremties baisumų, Sibiras mamos prisiminimuose buvo likęs nepaprastai gražus. Su kalnuose žydinčiais bijūnais, ievomis ir baltakamienių beržų giraitėmis.

Žinoma, dabar kraštas pasikeitęs. Iki Mažojo Unguto gyvenvietės palei gražuolę Manos upę nutiestas žvyrkelis. Pasikeitusi ir tremtinių gyvenvietė: nebelikę barakų, nugriauta mokykla, kurioje mokėsi Jolitos mama – ją išrinko rąstams.

„Nuvykusios su sese į Mažojo Unguto gyvenvietę sustojome Mažosios Ungutkos upelio ir Manos upės santakoje: čia buvo pagrindinė tremtinių fotosesijų vieta. Didesnės dalies mūsų vaikystėje matytų nuotraukų fonas – Manos upės posūkis ir dvynės uolos tolumoje. Galbūt labiausiai artimas mums ir buvo šis upės vingis. Jį labai norėjosi pamatyti“, – savo svajonę įgyvendinusi džiaugiasi Jolita.

Kaimo parduotuvėlėje Jolita su Loreta sužinojo, kad kaimelyje gyvena ir vienintelė čia likusi lietuvė – M. Zalagaitė. Ketverių metukų su šeima ištremta iš Vilkaviškio rajono. Sibire ji užaugo, ištekėjo už ukrainiečio tremtinio, susilaukė trijų vaikų, kurie dabar gyvena Krasnojarske.

„Jos namas ten, kur žydi gėlės, – adresą labai tiksliai nurodė parduotuvės pardavėja, – prisimena J. Šedauskienė. – Kai su sese įžengėme pro jos kiemo vartus ir pasisveikinome lietuviškai, vyko šios moters vyro, šeimos tėvo, šermenys. Kapinaitėse lietuvių tremtinių pusėje buvo kasama duobė, tad visi poros vaikai buvo susirinkę į Mažojo Unguto kaimą.“

Pasak keliautojos, ši šeima nekalba lietuviškai ir nė negalvoja apie gyvenimą Lietuvoje.

„Gerai mums ir čia“, – sakė jie, prisimindami, kad kartą mamos brolis buvo išvažiavęs ir bandė įsikurti Lietuvoje, tačiau teko grįžti atgal į Sibirą. Nepritapo“, – paaiškina Jolita.

J. Šedauskienė džiaugiasi šioje prisiminimų kelionėje susidūrusi su išties draugiškais ir maloniais žmonėmis, kurie į Mažąjį Ungutą atvykusioms seserims rodė ypatingą dėmesį.

„Mus kalbino, vis klausė, iš kur mes, nes tikriausiai neatrodėme kaip vietinės, – šypteli Jolita. – Ir lyg pavydėjo mums, kad mes iš Europos. Sakė, kad Lietuva visada, net Sovietų Sąjungos laikais, jiems buvo užsienis. Pavydėjau pati sau, kad esu iš Lietuvos, ir kad ten buvau tik viešnia.“

Keliautojoms iš Lietuvos pavyko rasti ir nepažintų prosenelių – Marijos ir Jono Meškauskų kapą.

Kelio pabaiga – prie prosenelių kapo

Jolita didžiuojasi su seserimi Loreta aplankiusi visas vietas, apie kurias girdėjo tiek daug mamos pasakojimų. O pirmiausia pasivaikščiojo Krasnojarsko promenada palei Jenisėjų.

„Krasnojarską mama aplankydavo paskutiniais tremties metais, kai gyveno Kamarčiagoje. Turėjome gražias jos nuotraukas ir tiesiog pakartojome akimirkas po šešiasdešimties metų“, – sako Irenos Meškauskaitės Šližienės dukterys, nuotraukose įsiamžinusios lygiai ten pat, kur ir jų mama tremties metais.

Anot moterų, nors promenada atnaujinta – per Jenisiejų pastatytas Komunalinis tiltas, – bendras prieplaukos vaizdas nepasikeitęs.

„Vykome į Kamarčiagą. Čia iš karto kelią pervažoje pastojo traukinys Maskva–Vladivostokas – daugybė vagonų. Teko palūkėti, nes iš karto po jo jau važiavo ilgas pašto traukinys ir vėl prekinis traukinys. Malonu buvo išgirsti tokį patį traukinių dundesį toje pačioje pervažoje…“ – užplūdusių emocijų neslepia Jolita.

Seserys aplankė Didžiojo Unguto ir Mažojo Unguto kaimus, kuriuose mamos šeima praleido daugiausia laiko. Taip pat rajono centrą Šalinskoje – iki jo pašto 50 km pėsčiomis Mažojo Unguto tremtiniai eidavo pasiimti siuntinių iš Lietuvos.

„Aplankėme ir Narvos miestelį prie Manos upės, kuriame yra ir tremtinių kapinaitės ir kur mamos brolis su močiute pirko paršiukus ir nešėsi per uolas palei Manos upę į savo Mažojo Unguto kaimą“, – prisimena J. Šedauskienė.

Šį kelionės etapą drąsios moterys sako suplanavusios ir tam, kad po daugybės metų aplankytų taip ir nepažintų prosenelių – Marijos ir Jono Meškauskų kapą.

„Sustojome Jelisejevkos parduotuvėje nusipirkti žvakių. „Atrasite kapą, mergaitės, tikrai atrasite“, – išėjusi iš parduotuvės į lauką palydėti nuoširdžiai mums mojo pagyvenusi pardavėja… Juos atvežė čia numirti ir atgulti amžino poilsio toli nuo tėvynės. Gera žinia tik ta, kad jie pasiliko ten dviese“, – graudinasi Jolita.

Seserys iš Sibiro parsivežė savąjį nuotraukų albumą – nuo vaikystės įsimintų mamos fotografijų atkartojimą.

Liko noras grįžti

Kokie jausmai užplūdo lankantis tose vietose, kur prieš daugybę metų, tik kiek kitokiomis aplinkybėmis stovėjo mama?

„Ši kelionė buvo lyg susitikimas su ja po šešerių jos netekties metų – tiesiog iš didžiulio ilgesio jai, – prisipažįsta Jolita. – Su sese dėl šios kelionės atidėjome visus svarbius darbus ir įsipareigojimus. Tik dviese ir norėjome vykti, nes tik mes abi galėjome išgyventi panašius jausmus. Visai nesinorėjo, kad kažkas mums trukdytų ar ragintų.“

Šeima, pasak moters, labai nenorėjusi jųdviejų su Loreta išleisti dėl galimų pavojų. Tuo metu, kai seserys pirko bilietus kelionei, sraunioje Sibiro upėje neaiškiomis aplinkybėmis nuskendo lietuvis kunigas. Anykštėnės džiaugiasi, kad pavyko įveikti save ir taip sugriauti apie Sibiro platybes sklandžiusius stereotipus bei legendas.

„Buvo šiek tiek baugu ir mums, – sako Jolita. – Nes manėme, jog Sibiras – civilizacijos nepaliestas kraštas be kelių ir automobilių. Dar buvome girdėję, kad dėl neintensyvios medžioklės labai padaugėjo meškų. Tačiau kelionė buvo sėkminga, sutikome nepaprastai gerų žmonių…“

„Liko didelis noras ten grįžti – įamžinti prosenelių kapo vietą, parodyti tuos kraštus savo šeimoms, paplaukti gražuole Manos upe. Dabar jau žinome, kad tikrai ten grįšime dar kartą“, – tikina moteris.

J. Šedauskienė atvirauja, jog labai norėtų, kad kuo daugiau lietuvių pamatytų tas vietas, kurias jos su seserimi matė savo akimis.

„Norėčiau, kad išgirstų tremtinių istorijas, pamatytų nepaprastai gražias autentiškas lietuvių kapinaites, kol jos dar ten yra: nesunykusios ar nesugadintos. Ten išties gražu ir ramu“, – tvirtina pašnekovė.

Kai baimė sukaustė širdis

Kaip atrodo ta siaubu, nežinomybe ir giliu tikėjimu sugrįžti namo paženklinta diena, kai J. Šedauskienės mamos šeima buvo priversta palikti gimtąją žemę? Jolita prisimena mamą visada pasakojus, kad tik nuvykus į tremties vietą buvę labai sunku – teko kęsti ir šaltį, ir nepriteklių, ir badą.

Nelauktų svečių Jolitos mamos šeima sulaukė ankstyvą 1948 metų gegužės 22-osios rytą. Ginkluoti vyrai įsakė jiems skubiai ruoštis būti išvežtiems iš Lietuvos.

„Mama sakydavo, kad buvo labai baisu. Mūsų močiutė liepė devynmetei mamai apsirengti kuo daugiau drabužių. „Labai nenorėjau išeiti iš savo namų, nugriuvau ant tėvelio lovos ir verkiau, verkiau, bet mane šiurkščiai ištempė ginkluotas vyras“, – labai ryškiai prisimindavo tos dienos įvykius mūsų mama. Močiutę tądien ištiko šokas, ji nenorėjo imti jokių daiktų, tik verkė ir kartojo: „Vis vien mus sušaudys“, – skaudžiausios šeimos gyvenimo akimirkos giliai įrašytos ir jų nepatyrusios moters atmintyje.

Kaip pasakoja Jolita, jeigu ne į pagalbą atbėgę giminės, tai iš to išgąsčio mamos šeima būtų taip ir išvažiavusi, kaip stovi. Artimiesiems padėjus susirinkti daiktus, ginkluoti vyrai pakinkė jų arklius, sukrovė mantą, o neštuvais išnešė Jolitos ir Loretos prosenelį Joną Meškauską, kuris buvo sunkus ligonis ir jau nebevaikščiojo.

„Prie kelio Ukmergė–Utena susodino į sunkvežimius ir nuvežė į Subačiaus geležinkelio stotį. Traukiniu jie važiavo keletą savaičių. Traukinyje tuomet virė gyvenimas – gimdavo kūdikiai ir mirdavo žmonės. Iki Uralo kalnų tremtinių net neišleisdavo į lauką. Pirmą kartą leido nusiprausti tik Novosibirske“, – kiekvieną mamos pasakojimų smulkmeną kaip šiandien mena J. Šedauskienė.

Anot Jolitos, mama buvo vežama gyvuliniame vagone, lyg ta mergaitė iš kino filmo „Tarp pilkų debesų“, – su savo mama ir vyresniu broliu. „Manau, ji jautėsi saugi“, – viliasi.

„Labiausiai gaila gražiausių mūsų močiutės Jadvygos Meškauskienės metų, kai ji viena, su dviem paaugliais vaikais ir dviem seneliais – vienu jų ant neštuvų – buvo vežama į nežinią“, – į siaubingąją dieną mintimis keliauja Jolita.

„Jautėmės taip, lyg kažkada jau būtume lankę tuos kraštus“, – net praėjus metams kelionės įspūdžiais tebegyvena Jolita. Tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos, o žinoma, anot moters, buvo viskas: vietovių pavadinimai, vaizdai ir net prie akmenuotų Manos upės krantų lyg jau buvo braidyta – kaip kadaise mamos.

Net ir dangus verkė

Kartu tremtin tame pačiame traukinyje riedėjo lietuviai iš Anykščių, Vilkaviškio, Šakių rajonų.

„Išlaipinus visus juos su manta Krasnojarsko krašto Kamarčiagos geležinkelio stotyje, prapliupo lietus. Mama sakydavo, kad net rūsti Sibiro gamta, pamačiusi juos, pravirko“, – su jauduliu kalba Jolita.

Vėliau ištremtus lietuvius pervežė į netoli esantį rajono centrą Šalo – dabar Šalinskoje.

„Vis atvažiuodavo traktoriai su iš rąstų padarytomis rogėmis ir veždavo tremtinius per Sibiro purvą bei skirstydavo po taigos kirtėjų gyvenvietes, – pasakoja. – Tik tos jaunos moters – mūsų močiutės – su vaikais ir ligotais seneliais niekam nereikėjo.“

Jolitos ir Loretos senelis Juozas Meškauskas tuo metu kalėjo Uchtos lageryje. Po ilgo savaičių laukimo Jolitos močiutė traktorininkui netgi nešė iš Lietuvos atsivežtą lašinių bryzą, kad ir ją su vaikais ir seneliais, kaip ir kitus, kažkur vežtų, kažkur „padėtų“.

„Ne kartą bandžiau įsivaizduoti, ką jautė tada jauna lietuvė moteris svetimame krašte, nemokanti kalbos, neturinti pinigų“, – svarsto J. Šedauskienė.

1953-iaisias į Mažąjį Ungutą iš lagerio grįžo Jolitos mamos tėvelis ir gyvenimas tarsi tapo šviesesnis.

„Jis beveik šešerius metus kalėjo Uchtoje, Komijos Autonominėje Respublikoje. Labai sunkiai dirbo prie naftos išgavimo darbų. Darbas po žeme, nuolatinė drėgmė, badas bei alinami krūviai pažeidė sąnarius, todėl vėliau nuolat kentėjo sąnarių skausmus“, – mamos prisiminimus perpasakoja Jolita.

Pasak jos, visgi tremtyje būta ir linksmų akimirkų. Mažajame Ungute lietuviai moksleiviai šokdavo tautinius šokius, mokėsi baleto. Švenčių proga jie vykdavo į pasirodymus gretimame kaime – Didžiajame Ungute.

„Po pasirodymų vykdavo šokiai. Armonika juose grodavo ir mamos brolis Gintautas Meškauskas. Vietiniai stebėdavosi, kaip gražiai jie dainuoja ir groja, gražiai gyvena, tuo nusipelnė jų pagarbą“, – tikina Jolita.

Jolitai Šedauskienei su seserimi viso gyvenimo tikslas buvo savomis akimis pamatyti tas tolimas vietas, apie kurias joms pasakodavo dabar jau amžiną atilsį mama. Nuotraukose – Irena Meškauskaitė-Šližienė (kairėje) jaunystėje prie Manos upės vingio ir po daugelio metų – jos dukterys Jolita ir Loreta.

Šeimos kančią neša kraujyje

J. Šedauskienė sako, jog atsidūrusi Sibire jos mamos šeima nė negalvojo pasilikti – visada puoselėjo troškimą grįžti į Lietuvą. Po Stalino mirties, kai jau pasidarė kiek laisviau, ir ruseno viltis, kad gaus leidimą grįžti namo, jie išsikėlė gyventi į Kamarčiagą. Kaip Jolita sako, arčiau civilizacijos.

Ten buvo didelis geležinkelio transporto mazgas, jų pirmoji išlaipinimo tremtyje stotelė. Dažnai važiuodavo traukinys Maskva–Vladivostokas.

Šį pavojingą geležinkelio ruožą su daugybe bėgių ir sąstatų Jolitos mamai tekdavo pereiti kasdien pakeliui į darbą. Visa šeima tuomet dirbo Kamarčiagos miškų ūkyje: Jolitos senelis – statybose, mamos brolis Gintautas – miškavežio vairuotoju, o mama – sekretore. Močiutė, pasak Jolitos, tada jau tik prižiūrėjo namus, nes senelis su savo brigada pastatė gražų rąstinį namą su dideliais sibirietiškais vartais.

„Visgi to namo mes su sese neradome, nes tiesiog nebėra ko paklausti. Bet miestelio kvartalą ir čia gyvenusių lietuvių bei mūsų šeimos paliktą nenusakomą jausmą tikrai jutome. Galbūt net prie to namo buvome priėjusios…“ – svarsto Jolita, mat namai visi panašūs, lietuvių tremtinių statyti.“

Jolita prisimena, jog mama visuomet sakydavusi, kad jau tą patį vakarą, tik sužinojusi, kad gautas leidimas grįžti į Lietuvą, močiutė nedelsdama pradėjo rinkti daiktus nuo komodų – ruoštis išsvajotai kelionei namo. 1960 metų balandžio 4-ąją visi pakėlė sparnus atgal į tėvynę.

Jolita sako dabar nė nemąstanti apie tai, kaip galėjo pasisukti jos pačios gyvenimas, kad galėjo gimti ne Lietuvoje, o už tūkstančių kilometrų, Sibire. Jei tik mamai nebūtų atsivėrusios galimybės grįžti į gimtinę…

„Su sese esame laimingos, kad mūsų gyvenime nebuvo karo, nebuvo tremties, bet tą šeimos skausmą, tuos išgyvenimus, kančią mes nešiojame savyje visą laiką“, – pokalbį baigia J. Šedauskienė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų