Asmeninio albumo nuotr.

Pasaulis pilnas įkvėpimo

Pasaulis pilnas įkvėpimo

Panevėžio šviesuolių, kultūrininkų Liudos ir Algirdo Jonušių šeimoje užaugusi rašytoja Indrė Jonušytė šią žiemą leidžia Viduržemio jūra alsuojančioje Graikijos Korfu saloje. Ir džiaugiasi, jog lepinantis klimatas, užburiantys vaizdai bei kvapai jai pasitarnavo ir kaip kūrėjai.

Po ilgos pertraukos vos per pusmetį viena po kitos išėjo dvi naujos Indrės Jonušytės knygos – porą metų rašytas romanas „Bela Blu“ ir labai ilgai stalčiuje slėptų fantastinių istorijų albumas „Fabulae spectacula“.

Pasak Indrės, šios knygos – skirtingai auditorijai, bet abi pagrobusios dalelę jos širdies.

Autorės manymu, jeigu ji nebūtų išvykusi iš Lietuvos, nepamačiusi daugiau pasaulio, išvis nebūtų tapusi rašytoja. Juolab tikrai nebūtų išleidusi septynių knygų.

„Manau, kad retas meniškas žmogus gali likti abejingas Graikijos grožiui ir charakteriui. Ši šalis tikrai turi būdų, kaip įaudrinti vaizduotę, tik reikia paieškoti to, kas tinka būtent tau“, – sako ji.

I. Jonušytė gimė ir augo Panevėžyje. Baigė čia penktąją vidurinę mokyklą. Vėliau Vilniaus universitete studijavo tarptautinį verslą ir administravimą, tačiau pagal profesiją skaičiuoja dirbusi labai trumpai.

Kaip dauguma bendraamžių, Indrė tuomet troško ištrūkti į platųjį pasaulį. Ir, kaip pati sako, net dvidešimt metų gyveno klajoklišką gyvenimą.

Buvusios panevėžietės vis dar nesulaikyti: Indrės širdies draugas Džonatanas – belgas, tad ir šiandien pora blaškosi net per tris šalis.

Panevėžio šviesuolių, menininkų šeimoje užaugusi Indrė Jonušytė emigrante savęs niekada nelaikė. „Esu greičiau nomadė“, sako rašytoja, į savo knygas sudedanti ir meilę svečioms šalims. A. Stanevičiaus nuotrauka

Į knygą suguldė meilę salai

Naujoji I. Jonušytės knyga „Bela Blu“, jos teigimu, yra tarsi odė Korfu: ši sala ne šiaip užbūrė lietuvę – čia ji teigia atradusi save.

Tai knyga apie salos paukščius ir paplūdimius, apie architektūrą ir alyvuogių aliejų, maistą, miestą ir, žinoma, muziką. O svarbiausia – vasarą, apie kokią kai kas gali tik pasvajoti.

„Tai knyga apie vienatvę, kuri gali būti romantiška, ir apie siaubingą ligą, kuri gali būti poetiška, – pasakoja Indrė. – Tačiau „Bela Blu“ dar yra apie meilę, taip pat jūrą. Bet dar labiau ji yra apie naują pradžią: nepaisant amžiaus, nepaisant metų, praleistų negyvenant, nepaisant to, kad esi moteris, ir nepaisant to, kad nebeturi svajonių.“

„Taip, tai knyga apie naują pradžią, tiksliau, net dvi pradžias, ir apie sapną, kuris kaip ir visi sapnai kartais būna per trumpas, o kartais per baisus, o kartais net ne sapnas“, – intriguoja kūrėja.

Pasak I. Jonušytės, jos pasakojimas – apie vyrą ir moterį ir apie labai neįprastą situaciją. Kai kas, mano, tai pavadintų mistika, kiti – absoliučia nesąmone, vieni norėtu tikėti, o kiti tiesiog liautųsi skaitę toliau.
„Bet labiau tai knyga apie moterį, kuri pradžioje rado pabaigą, o pabaigoje pradžią, apie miestą, kuris po savo nušiurusiu fasadu slepia magiškus sodus, apie įnoringą jūrą, kuri gali virsti portalu į kitą gyvenimą“, – pasakoja Indrė.

Paklausta, kiek pačios rašytojos yra įdėta į pagrindinę knygos heroję Bela Blu, tik šypsosi: „Visų pirma dar neaišku, kas yra knygos pagrindinė herojė. Bet šiuo atveju galiu pasakyti, kad ji ir aš neturime nieko bendro, išskyrus kelias smulkmenas – ji lietuvė, ji čia viešnia, ji myli šią salą.“

Indrės manymu, visi rašytojai į savo kūrinį sudeda visą save ar dalį savęs. Ir kas Indrę pažįsta, perskaitę knygą, nesunkiai atspėtų, jog parašė būtent ji.

O ar I. Jonušytė yra patyrusi tokią meilę, kokia aprašoma naujausioje knygoje?

„Ar patyriau didelę ir gilią? Taip. Komplikuotą? Taip. Tikrą? Taip. Tokią dualistinę ir mistinę kaip „Bela Blu“? Ne“, – atvirauja rašytoja.

Išjausti ir nutapyti žodžiais

Visada smalsu sužinoti, kaip gimsta knygų siužetai. Ar tai būna tik lakios vaizduotės vaisius, ar pačių autorių turtingų išgyvenimų atgarsiai?

Indrė sako iš savo draugų rašytojų patirties žinanti, jog jie knygų siužetus praktiškai sukonspektuoja nuo pradžios iki galo. Tačiau pati niekada nemokėjusi taip kurti.

„Galbūt dėl to mane labai traukia fantastinė ir mistinė literatūra – rašau ir skaitau tuo pačiu metu, – svarsto pašnekovė. – Pavyzdžiui, „Fabulae spectacula“ – pasakos suaugusiesiems – apskritai gimė iš užrašytų sapnų. Išsiliejo iš manęs lyg koks šaltinis: natūraliai, lengvai, maloniai. „Bela Blu“ rašėsi pati – tekėjo, vingiavo, nukeliaudavo kur nereikia, būdavo ištrinama ir perrašoma. Kartais nebesusigaudžiau, kas vyksta!“

I. Jonušytė juokiasi su knygos heroje ginčijusis ir pykusis daugybę kartų. Ir daug kartų baudusi – padėdavusi giliai „į stalčių“. Vėliau vėl knygą atsiversdavo, vėl tardavosi, trumpino, trynė ir perrašinėjo.

„Nė su viena kita knyga šitaip nekovojau, – prisipažįsta autorė. – Išgyvenimai, vaizduotė, sapnai, knygos, filmai, spektakliai, pažintys, pokalbiai, paveikslai, gamta, jausmai – „Bela Blu“ viso to rezultatas.“

Indrė sako pavydinti rašytojams, kurie keliauja į svečią šalį, domisi jos kultūra, papročiais ir pasineria į tą nepažįstamą pasaulį. Ji gi rašo apie tai, ką gerai pažįsta. O gal greičiau apie tai, ką gali išjausti ir nutapyti žodžiais.

Rašydama knygas sako mažiausiai galvojanti apie skaitytoją – mintis tiesiog užvaldo istorija ir jausmai. Skaitytojo pradeda bijoti tada, kai knyga sugrįžta iš spaustuvės.

„Esu iš tų, kurie neskaito savo knygų. Parašau ir atiduodu – viskas. Bambagyslė nutrūksta. Tiesa, su „Fabulae spectacula“ ir „Bela Blu“ kol kas jaučiuosi sentimentali. Galbūt todėl, kad viena buvo viso gyvenimo svajonė, o kita rašėsi skausmingai. O gal tiesiog su amžiumi pasidariau jautresnė?“ – nusišypso.

Nors Indrės didžioji meilė visada liks Atėnai, Korfu ji labiau jaučiasi kaip namuose.

Vienija menas ir literatūra

Korfu sala Graikijoje – jau šešeri metai yra Indrės ir Džonatano žieminė stotelė.

Už keliolikos kilometrų esantis Šv. Motiejaus kaimas, kur jiedu įprastai leidžia savaitgalius, didelis ir visada pilnas judesio. O sostinės Kerkyros senamiestis, kuriame dabar karantinuojasi, – knibždantis jaunų talentingų žmonių, ne pandemijos sąlygomis niekada nesibaigiančių švenčių, festivalių, karnavalų, koncertų.

Anot I. Jonušytės, kai dauguma kitų salų žiemą nutyla, Korfu gyvena išskirtiniu ritmu. Panevėžietė negali sakyti, kad yra emigravusi, nes nuolat grįžta į Lietuvą. Čia leidžiamos jos knygos, vyksta susitikimai su skaitytojais, rengiamos fotografijų parodos.

„Esu greičiau nomadė nei emigrantė“, – teigia Indrė. „Korfu dažniausiai gyvename žiemą, kur senamiestyje turime butą, o kaime – namą, vasaromis būname Lefkados saloje, – pasakoja. – Graikiją abu esame įsimylėję. Amerikoje, Londone ir kitur, kur irgi teko praleisti nemažai laiko, man nepatiko. Belgijoje ir Lietuvoje labai vargina darganos.“

Nors I. Jonušytei svarbus lietuviškumo puoselėjimas gyvenant svetur, per prievartą ji nieko nebando išsaugoti ar primesti. Nesirenka ir kurios nors kultūros labiau negu kitos. Tvirtina su mylimuoju esantys pasaulio piliečiai, ką atspindi ir didelis bei įvairiakalbis jų draugų ratas.

„Mus visus, kad ir kokių tautybių esame, vienija žmogiškosios vertybės ir universali kultūra – literatūra, muzika, kiti menai“, – pabrėžia rašytoja.

Artimų draugų Panevėžyje ji sako nebeturinti, išskyrus vieną bendraklasę ir čia likusius mylinčius tėvus. Tad paklausta, kas jai šiandien yra Panevėžys, susimąsto.

„Tai visa vaikystė ir visa paauglystė – kaip ir daugumai tikriausiai, tų laikų įvykiai ir draugystės atrodo pačios gražiausios… – sako Indrė. – Bet labiausiai gimtajame mieste mane žavi teatrai, galerijos, biblioteka, kur progai pasitaikius visada stengiuosi kartu su savo tėvais sudalyvauti renginiuose.“

Tik dar vieni „xeni“

Į Korfu panevėžietė atvyko pagyvenusi kelias vasaras Rodo, Santorinio, Lefkados salose ir kelerius metus Atėnuose, todėl jau neblogai pažinojo Graikiją ir puikiai kalbėjo graikiškai. Nors Indrės didžioji meilė visada liks Atėnai, kur irgi turi butą ir dažnai ten nuskrenda, Korfu ji labiau jaučiasi kaip namuose.

„Čia buvome greitai priimti į kaimo bendruomenę. Greitai susiradome ir draugų – tiek kaime, tiek mieste. Kas dieną pajūriu eidama į ūkininkų ir žvejų turgų šypsausi“, – pasakoja rašytoja.

Korfu, kaip ir daugumoje Graikijos salų, gyvena labai daug užsieniečių, todėl lietuvės ir belgo pora čia yra tik dar vieni „xeni“ – svetimšaliai. Bet greičiausiai būtent dėl to, kadangi abu su Džonatanu yra užsieniečiai ir jų draugų ratas labai maišytas, saloje jaučiasi savi. Indrę dažnas netgi palaiko graike.

Kita vertus, sako rašytoja, lietuviškumas tikrą renesansą išgyvena Lefkados saloje, kur yra įsikūrusi nuostabi moteriška lietuvaičių bendruomenė.

Žiemą ir vasarą gyvenimas Korfu, anot Indrės, skiriasi kaip diena nuo nakties. Žiema – nuostabus laikas, kai visi vietiniai gali pasėdėti saulėtose tavernose ir kavinėse. Bet sykiu žiema ir didelis darbymetis: iš pradžių – vynuogių skynimas vynui gaminti, tada – alyvuogių rinkimas ir aliejaus gaminimas, malkų ruošimas. Po Naujųjų pradedama rengtis turistiniam sezonui.

„Bet šventė ten veja šventę, todėl iki pandemijos graikai gyveno beveik nesibaigiančioje fiestoje“, – šypsosi Indrė.

Nešvaisto laiko siestai

Korfu labiausiai panevėžietę sužavėjo savo, kaip nuolat pabrėžiama, gražiausiu visose Graikijos salose senamiesčiu. Pietinė salos pusė išlikusi labai autentiška.

Žiemą gyvenimas kaime tikrai idiliškas ir linksmas – su ilgais pasivaikščiojimais fantastiško grožio alyvmedžių giraitėse ar milžiniškuose tuščiuose paplūdimiuose, pasisėdėjimais su kompanija ir vaišėmis prie židinio.
„Ši sala garsėja savo muzikos akademija, praktiškai kiekvienas čia groja kokiu nors instrumentu, kas irgi iš dalies mums buvo labai svarbu, nes mano draugas groja saksofonu ir kuria muziką“, – pasakoja I. Jonušytė.

Sunkiausiai porai sekėsi priprasti prie graikiškos siestos – ramybės valanda vis dar atrodo kaip didžiulis laiko švaistymas, todėl nusnūsti pietų miego jiedu taip ir neprisiverčia.

Nuolat gyvenančių lietuvių Korfu nedaug. Keletas moterų yra ištekėjusios už vietinių ir čia sukūrusios šeimas. Vasaromis saloje gyvena ne viena turtinga lietuvių pora. Bet, kaip sako Indrė, kai poroje abu yra lietuviai, draugysčių su tautiečiais netgi vengia.

Vienas iš mėgstamiausių I. Jonušytės ir jos mylimojo užsiėmimų – kelionės motociklu po salą ir artimiausią žemyno dalį.

„Turime didelę buriuotojų kompaniją, todėl tiek Korfu, tiek Lefkadoje daug laiko leidžiame burlaiviuose. Laisvalaikis žiemą ir vasarą, žinoma, skiriasi. Vasarą – sodas, pliažas, svečiai. Žiemą – knygos, filmai, iki pandemijos – koncertai, parodos, vakarėliai“, – vardija rašytoja.

Pandemija įnešė naujovių į Indrės gyvenimą: dabar, be kūrybos, rašytojos širdis dega ir noru padėti beglobiams gyvūnams. Lietuvės įkurta benamių kačių prieglaudėlė jau išgelbėjo ne vieną mažą gyvybę.

Pasinėrė į savanorystę

Pasaulį sukausčiusi pandemija įnešė ir naujų spalvų į I. Jonušytės gyvenimą – jau nusistovėjusį bei tekėjusį sava vaga. Moteris pasakoja, jog Graikijoje nepavydėtina situacija su benamiais gyvūnais. Anot jos, tai vienas iš didžiausių šios užburiančios šalies trūkumų – šuo ir katė daugumai yra darbinis gyvūnas, o ne draugas.

Per pirmąjį karantiną, kai pasivaikščioti buvo galima tik aplink namus, prie miesto kapinių konteinerių Indrė aptiko didelę benamių kačių koloniją, kuria rūpinosi aplinkiniai žmonės. Tačiau atėjusi prie galinių vartų moteris nustėro – visi ligoti, išbadėję, ne tik katinai ir katės, bet ir tuzinas mažyčių kačiukų. Negalėjo nuo jų nusisukti, tad pradėjo kas dieną juos šerti.

„Bandžiau rasti jiems pagalbos, bet niekas nesidomėjo, – apgailestauja. – Visoje saloje kačių situacija panaši.“
„Vasarai išvykome į Lefkadą, o kai sugrįžome, vėl šėrėme tas kates, pradėjau kelti jų nuotraukas į visus Korfu forumus, žmonės pradėjo aukoti, šerti, atnešdavo maisto“, – pasakoja I. Jonušytė.

Neilgai trukus su Indre susisiekė angliška labdaros organizacija, nes visos vietinės dirba beveik išskirtinai su šunimis. Padedama anglų, Indrė gaudė, gydė ir sterilizavo apie dvidešimt salos katyčių, pastatė joms prieglaudą, iš merijos išsireikalavo ėdesio. Kadangi žmonės nenustojo aukoti, panevėžietė pradėjo gaudyti ir sterilizuoti gatvines kates, vis toliau ir toliau nuo prieglaudėlės. Kačiukams ir sergančioms ar suluošintoms katėms ji ieškojo namų, keletas jų jau iškeliavo į Jungtinę Karalystę ir Vokietiją. Sergantys nepagydomomis ligomis turi globėjus.

„Kiti rastinukai gyvena mano prieglaudėlėje, kurią man padeda prižiūrėti savanoriai. Šiek tiek išgarsėjome, tad sulaukiu įvairių pagalbos skambučių dėl sergančių, partrenktų mašinos ar kitaip sužeistų kačių. Susiduriu sau daugybe skaudžių istorijų. Patys daug metų laikėme keturias kates, dabar turime tris“, – kalba Indrė.

Arba myli, arba nekenti

Kaip panevėžietė ir pasakojo, Graikija nėra vienintelė jos „išbandyta“ šalis. Studijuodama su mainų programa, I. Jonušytė išvyko į JAV, sugrįžusi per akademines atostogas pakėlė sparnus į Jungtinę Karalystę, o tada – į Graikiją, padirbėti vasaromis. Kurį laiką taip ir gyveno: Londonas–Vilnius–Rodo ar Santorinio salos. Vėliau, bandydama ištrūkti iš to rato, iškeliavo į Prancūziją, Tulūzą, paskui Stokholmą.

„Bet Graikija mane buvo užbūrusi, – prisipažįsta. – Jos kultūrą, saulę, jūrą, žmones, kalbą, maistą, muziką – viską buvau įsimylėjusi. Adaptuotis čia nereikia: įsimyli ir gyveni. Nekenti, pyksti, nes tai nėra lengva šalis, bet jūra, saulė, geras maistas ir linksmi žmonės atperka biurokratijos pinkles ir dažnai pasitaikančius nesusipratimus.“

Net ir gyvendama viename iš Viduržemio jūros rojaus lopinėlių, I. Jonušytė ilgisi gimtinės – ypač lietuviško maisto. Tačiau šįmet Kofu atsidarius rusiškų produktų krautuvėlei, Indrės džiaugsmui, ten pasirodė galima rasti ir daug lietuviškų skanėstų.

„Be to, nauja kaimynė lietuvė vis palepina spurgomis, žagarėliais, vėdarais. Pailsėti nuo graikiško maisto dabar turime ir porą kiniškų restoranėlių, indišką ir meksikietišką. Tačiau dabar, žinoma, labiausiai ilgu gyvo bendravimo su tėvais ir bičiuliais kitose šalyse“, – neslepia rašytoja.

Paklausta, ar jau jaučiasi sugavusi savo laimės paukštę už uodegos ir ją stipriai laikanti, I. Jonušytė sako, jog pirmiausia mums visiems reikėtų atsipalaiduoti ir liautis tos paukštės bijojus.

„Daugelis mūsų net nesuvokiame, kad patys sau į ratus kaišome pagalius, patys nuo tos laimės bėgame ir ieškome jos visai ne ten. Norėčiau tikėti, kad savąją aš jau pagavau, bet… Gyvenimas nenuspėjamas. Gal tai, ką dabar laikau delne, tėra tik plunksnos?“

Galerija

 

 

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų