Jauna šeima kuria planą iš sostinės visam laikui persikelti gyventi į kaimą.
Mokslinis darbas, pedagogika ir ūkininkavimas – iš pažiūros absoliučiai priešingos veiklos, tačiau Arūnui ir Vilijai Samams pavyksta viską suderinti.
Vilniuje gyvenanti pedagogų šeima vasaras ir visus savaitgalius leidžia iš močiutės paveldėtoje sodyboje Karsakiškio seniūnijoje, Panevėžio rajone, kur puoselėja savo ūkį – riešutyną ir braškyną. Vien tik savomis rankomis puoselėjamas ūkis dar labai jaunas, bet šeima jau kuria planą iš sostinės visam laikui persikelti gyventi į kaimą.
Arūnas ir Vilija Samai, kaip ir daugelis jaunų žmonių, baigę mokyklą pakėlė sparnus į sostinę. Vilniaus universitete mokslų daktaro laipsnį įgijęs Arūnas dėstytojauja Gyvybės mokslų centre. Vilija, baigusi ikimokyklinį ugdymą ir socialinius mokslus, dirba vaikų darželyje su specialiųjų poreikių vaikais.
O po darbų abu skuba į namus, kur nuolat skamba vaikų krykštavimas – pora augina septynerių Benediktą Ąžuolą, ketverių Pijų Ąžuolą ir dvejų Tautvilę.
Atrodytų, toks šeimos gyvenimas Vilniuje – daugelio siekiamybė. Tačiau Arūno ir Vilijos svajonė – iš sostinės pabėgti gyventi į kaimą, kur ramybė, grynas oras ir puikios sąlygos augti vaikams.
„Ir artimoje aplinkoje turime nemažai pavyzdžių, kai Vilniaus gyvenimo atsikandę jauni žmonės grįžta gyventi į kaimą ar mažesnius miestelius. Gyvendamas sostinėje ilgainiui pajunti, kad miestas pradeda sekinti“, – pažymi A. Samas.
Anot Arūno, Vilniuje tikrai gausu kultūrinio gyvenimo ar pramogų vaikams, tačiau po darbų, vaikų darželių ir būrelių visi skuba namo, kur buitis tiesiog įtraukia.
„Gyvendami Vilniuje susiduriame su monotonija. Ją galima išsklaidyti, jei uždirbi pakankamai – tuomet gali keliauti, pramogauti, išeiti su draugais ar šeima į kavines, įvairias pramogų vietas. Bet mes, pedagogai, neuždirbame tiek, kad sau galėtume daug leisti. Kiti pasakytų, keisk darbą – bet pasakyti lengva, o padaryti sunku. Man asmeniškai dirbti su jaunais žmonėmis be galo įdomu. Būtų be galo liūdna, jeigu reikėtų mesti darbą“, – kalbėjo pašnekovas.
Tad abu sutuoktiniai ėmė svarstyti, kaip rasti ne tik papildomą pajamų šaltinį, bet ir mėgstamą veiklą.
Ilgai galvoti neteko – Arūnas iš močiutės paveldėjo sodybą Karsakiškio seniūnijoje su derlingomis žemėmis. Be to, ir jo tėvai ūkininkauja jau ne vieną dešimtmetį. Ūkį Pakruojo rajone kuria ir Arūno sesuo.
„Idėja grįžti gyventi į gimtinę gimė su metais. Nuo mažens kartu su tėvais sukausi ūkyje. Kai visos vasaros būdavo parduotos daržovių lysvėse, ūkio darbų tikrai nesinorėjo. Pamaniau, kad išvažiavus į Vilnių bus viskas kitaip. Bet sostinėje nejučia tie ūkio darbai pradėjo traukti. Dabar į kaimą važiuoju pailsėti nuo protinio darbo. Būsime jau ketvirta ūkininkų karta“, – šypsosi A. Samas.
Ūkio darbai nesvetimi ir Arūno žmonai.
Simboliška, kad nors Arūno ir Vilijos gimtuosius namus skyrė vos kelios dešimtys kilometrų, juodu Vilniuje suvedė draugai anykštėnai. Iš gretimo Kupiškio rajono kilusi Vilija augo penkių vaikų šeimoje, jos tėvai visuomet turėjo vištų, karvutę, ožkų, avių.
„Abu esame pedagogai, turime daugiau atostogų nei įprastai, tad galime suderinti ir ūkininkavimą. O kuo daugiau dirbi, tuo daugiau suspėji“, – teigia nuo vaikystės kaimą pažinusi Vilija.
Svarstydami, ką auginti, sutuoktiniai norėjo, kad darbas kaime būtų nesunkiai suderinamas su jų pedagogine veikla.
Pasak A. Samo, auginti braškes pasirinko tik todėl, kad šių uogų sezonas – po Joninių, kai pedagogams prasideda atostogos.
„Artimoje aplinkoje turime nemažai pavyzdžių, kai Vilniaus gyvenimo atsikandę jauni žmonės grįžta gyventi į kaimą. Gyvendamas sostinėje ilgainiui pajunti, kad miestas pradeda sekinti.“
A. Samas
Tačiau jau antra vasara, kai braškių sezonas startuoja maždaug dviem savaitėmis anksčiau, bet surinkti derlių gelbsti ir Vilijos sesuo su šeima, gyvenantys netoliese, taip pat Arūno tėveliai.
Kartu su tėvais jaunieji ūkininkai braškėmis užsodinę 70 arų lauką.
„Tėvai jau turėjo braškių auginimo praktikos, o aš – žinių. Dabar jau treti metai skiname braškių derlių. Bet braškių ūkis nėra mūsų tikslas, greičiau priemonė įgyvendinti kitą svajonę – turėti riešutų ūkį. Braškės yra ta kultūra, kuri greičiausiai duoda grąžos“, – pasakoja Arūnas.
Tiesa, sutuoktiniai pabrėžia, kad ūkininkavimas kol kas jiems nėra verslas, greičiau hobis. Mat viską, ką uždirba, investuoja į ūkį.
Kurti ūkį nuo nulio, anot Arūno, nėra lengva, bet jis džiaugiasi, kad visai šalia – tėvai, gelbstintys žemės ūkio technika, produkcijos realizacija, taip pat be galo puikūs kaimynai, visada pasiruošę ateiti į pagalbą.
„Išsilaikyti iš ūkio dar negalėtume, atvirkščiai, viską, ką užsidirbame, investuojame į jį su viltimi kada nors turėti gausesnį derlių. Geriau lėčiau, bet užtikrintai, mokantis iš savo klaidų. Mums svarbu ne gausus derlius, o idėja patiems užsiauginti ekologiško šviežio derliaus, kurį galėtume parduoti ir kitiems. Auginame labiau dėl skonio, o ne kiekybės“, – svarsto A. Samas.
Arūnas viliasi, kad jau kitąmet ar po poros metų visus galės pavaišinti ir savo ūkyje užaugintais lazdynų riešutais.
Pernai riešutmedžiais Samai užsodino beveik dešimt hektarų.
Pasak A. Samo, tiek praėję metai, tiek kol kas ir šie – itin sausringi, dėl to lazdynai patyrė nemažai streso. O šiemet tik sužydėjusius medelius dar ir šalnos pakando. Tačiau su laiku giliai šaknis įleidžiantys riešutmedžiai nėra lepūs, jie gali augti bet kokioje žemėje, tik rūgščios nemėgsta.
„Pasivaikščiojus ir dabar būtų galima prisiriešutauti, bet kadangi pirmieji metai buvo be galo sausi, o ir šiemet praktiškai nelijo, lazdynai sunkiai išgyveno. Medžiai yra tokie augalai, kurie lėtai prisitaiko prie besikeičiančio klimato. Šiemet jiems bus jau lengviau iškęsti nepalankias oro sąlygas“, – kalbėjo A. Samas.
Ūkininkavimas, jo nuomone, yra viena rizikingiausių sričių.
Auginant šiltnamiuose dar galima kontroliuoti aplinkos sąlygas, o visais kitais atvejais rizika didelė. Nors yra įvairių saugiklių, bet besikuriančiam Samų ūkiui jie dar neįkandami. Vien jaunojo ūkininko paramos nepakaktų laistymo sistemai riešutyne įrengti.
„Pats esu ekologijos mokslų daktaras, suprantu gamtos veikimo mechanizmus, todėl mums labai artimi tvaraus ūkininkavimo principai. Mano tikslas niekuomet nebus maksimalus derlius, kad ir kokią kultūrą auginčiau. Norint maksimalaus derliaus, turi ką nors aukoti“, – sako ūkininkas.
Šalia puoselėjamo riešutyno ir braškyno šeima pradėjo ant medžio rąstelių auginti ir vadinamuosius šitaki grybus – kol kas jų pakanka tik patiems paskanauti.
Pernai augino vištas, o šiemet įsigijo avelių, kad mažiesiems būtų ekologiškos mėsos. Dar viena iš Vilniaus į Panevėžio rajoną koją keliančių Samų svajonė – ten, kur dabar ganosi avys, įveisti obelų sodą.
„Su obuoliais kiek paprasčiau, nes jau yra veislių, kurios atsparios ligoms, galima auginti be jokios chemijos“, – apie tolesnes ūkio augimo perspektyvas kalba A. Samas.
Vasarą sodyboje didžiulių medžių pavėsyje leidžiantys Samai norėtų po metų kitų čia įsikurti visam laikui.
Nors sodyba, tikėtina, statyta dar Arūno prosenelių, reikalauja remonto, o ir auginant tris mažus vaikus reikėtų tokių patogumų kaip šiltas vanduo ar tualetas namo viduje, sutuoktiniai nusiteikę siekti savo svajonės. Anot pašnekovų, Vilniuje kol kas juos laiko tik darbai ir namai.
„Kaip mokslininkas galiu dalį darbo dirbti nuotoliniu būdu, dalį dienų važinėti į Vilnių. Žmonai tektų keisti darbovietę, bet ikimokyklinio ugdymo pedagogų, ypač kurie turėtų tiek žinių ir praktikos dirbant su specialiųjų poreikių vaikais, labai trūksta ir Panevėžyje“, – kliūčių persikelti į sodybą kaime nemato A. Samas.
Vilija taip pat pritaria, kad pakeisti darbo vietą jai nebūtų sudėtinga. Tenka pripažinti, kad specialiųjų poreikių vaikų tik daugėja, tad ji neabejoja, kad sukaupta patirtis būtų naudinga ir dirbant Panevėžyje.
„Viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio. Šie vaikai išmoko į gyvenimą žvelgti visai kitomis akimis, džiaugtis kiekviena akimirka, net ir smulkmena. Jie yra tikrieji gyvenimo mokytojai. Visuomet sakau, kad darbe turiu dešimt vaikų, o namuose – tris“, – šypsosi V. Samienė.
Sutuoktinių teigimu, tiek Vilnius, tiek ir Panevėžys jų vaikams gali pasiūlyti turiningą popamokinę veiklą. Be to, visai šalia seneliai, Vilijos sesuo su šeima – patys brangiausi žmonės, į kuriuos galima atsiremti.
„Vilniuje mes nieko nematome – tik darbas ir namai. Mūsų ten niekas nelaiko. Čia, kaime, galime skirti vienas kitam daugiau laiko ir dėmesio. Jei staiga viską mestume ir iš Vilniaus šurmulio persikeltume į vienkiemį, kur nėra net elementarių patogumų, būtų savotiškas šokas, bet gyvenimą kaime kuriame ir šią vietą jaukinamės po truputį“, – sako sutuoktiniai.