-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vos nutilus grandiozinio renginio akordams, tautinio meno kolektyvai jau pajuto išaugusį norinčiųjų šokti liaudies šokius ar traukti senolių dainas susidomėjimą. Bet, kaip sako vienas pašnekovų, liaudies šokiai, o ir dainos – ne kiekvienam.
Šį kartą panevėžiečių klausiame, ar jie stebėjo Dainų šventės renginius? Ar patiko?
Visą tą laiką, kol vyko šiųmetės Dainų šventės renginiai, atostogavau, ilsėjausi ir užsienyje, tad naujienas sekiau tik socialiniuose tinkluose. Iš to, ką mačiau, galiu tvirtinti, kad šventė tikrai ir įspūdinga, ir didinga. Tai neabejotinai pasaulinio lygio reiškinys.
Smagu, kad ir Miežiškiai ne tik rajone, bet ir visoje Lietuvoje garsėja kultūriniu gyvenimu. Mūsų kolektyvai taip pat dalyvavo Dainų šventėje.
O pats nei vaikystėje, nei jaunystėje nebuvau nei dainininkas, nei šokėjas. Nesu ir dabar. Belieka būti žiūrovu. Bet liaudies dainos ir šokiai man patinka.
Šioji Dainų šventė man buvo jau penktoji. Pirmą kartą tokiame renginyje dalyvavau 1987-aisiais su tuometės J. Balčikonio vidurinės mokyklos choru. Tai buvo Moksleivių dainų šventė, skirta Spalio socialistinės revoliucijos 70-mečiui.
Esu Panevėžio kultūros centro folkloro ansamblio „Pulkelis“ narys. Man Dainų šventė ansamblio darbų apibendrinimas, panašiai kaip sportininkui dalyvauti olimpiadoje. Bet man tai nėra labai reikšmingas įvykis. Nesu masinių renginių gerbėjas. Visą laiką į Dainų šventę žiūrėdavau šiek tiek skeptiškai.
Žinoma, labai smagu joje sutikti kitų ansamblių narius, pakoncertuoti – groti, dainuoti, šokti. Buvimas tame renginyje atrodo prasmingas, bet juo nesižaviu. Man labiau patinka kamerinė aplinka, nes folkloras, mano nuomone, tokiai labiau tinka, o ne super duper festivaliams.
Pagal specialybę esu istorikas. Ir tai, ką aš darau dalyvaudamas folkloro ansamblyje – šokdamas, dainuodamas, skudučiais grodamas, yra tarsi rekonstrukcija buvusio laiko – papročių, šokių dainų, linksmybių. Dainų šventėje tų papročių gerokai apmažėja, o, pavyzdžiui, Panevėžio Joninėse Skaistakalnio parke prisilieti prie tikrumo: ir laužai kūrenami, ir skamba ritualinės dainos, pavyzdžiui, šienapjūtės, kurias tik vyrai dainuoja, arba ir prieš 500 metų skambėjusios sutartinės, kurias tik moterys atlieka, ir tik Aukštaitijoje, aplink Panevėžį, skamba skudučiai, kurie irgi yra tik aukštaitiškas, jokiu būdu ne žemaitiškas, instrumentas.
Šitoks nematerialaus paveldo – kaimietiškos kultūros atkūrimas man suteikia tokį patį jausmą, kaip atėjus į muziejų ir pamačius senuosius įrankius, kokiais dirbo mūsų protėviai, jų buitį.
Šie metai išskirtiniai tuo, kad Dainų šventę teko žiūrėti per televizorių gulint lovoje – patyriau kojos traumą. Visus renginius – Ansamblių vakarą, Šokių dieną, Dainų dieną stebėjau per ekraną. Tai buvo pirmoji Dainų šventė, kurioje negalėjau dalyvauti, o dalyvauju nuo 1975-ųjų, kai dar mokiausi pradinėje.
Šiemet šventė man ypatinga ne tik kaip šimtmečio, bet ir tuo, kad pirmą kartą pats neprisidėjau prie jos organizavimo, tik parengėme vaikus. Anksčiau visuomet įsitraukdavau į šokių ar kai kurių renginio dalių organizavimą. Pajutau, kad jau reikia atsitraukti. Tai sudėtingas darbas, reikalaujantis daug sveikatos.
O dėl kojos traumos nebegalėjau į šventę net vaikų palydėti – tiek „Pynimėlio“, tiek ir „Vilties“ progimnazijos šokėjų. Šiuo metu „Pynimėlio“ komanda koncertuoja Makedonijoje, o aš ir toliau priverstas gulėti lovoje.
Pačiam dalyvauti ir renginį stebėti tik per televizorių – absoliučiai nesulyginami dalykai. Kai stebi gyvai, įspūdis būna gerokai stipresnis. Ypač Ansamblių vakaras ypatingas tuo, kad koncertas vyksta didelėje scenoje. Tų emocijų neįmanoma patirti per televizorių.
Liaudies šokiai ne kiekvienam, labiau išrinktiesiems, ir nereikia, kad visi juos šoktų.
Keliose dainų šventėse esu dalyvavusi kaip žiūrovė. Į šią nevykau sąmoningai, nes žinojau, kad ji – jubiliejinė ir suplauks didžiuliai žmonių srautai. Nesigailiu, kad nebuvau. Žinojau, kas laukia, ir vėliau, matydama tuos tūkstančius žmonių, manau, kad sprendimas buvo geras. Ta masė žmonių vargina, kelia tam tikrų nepatogumų.
Šventę stebėjau internetu – ir ansamblių vakarus, ir panevėžiečių pasirodymus. Labai džiaugiausi, kad jų buvo nemažai. Teko matyti tuos gražius susibūrusių kolektyvų daromus ornamentus. Buvo labai smagu. Po praėjusių metų jubiliejinės latvių dainų šventės kartelė buvo užkelta labai aukštai. Džiaugiuosi, kad pranokome ir savo, ir kitų lūkesčius. Šventė buvo didelė ir graži.
Pajusti jos dvasią tikrai verta bent kartą gyvenime. Esu tiktoko karta. Mane labai džiugino vykstant šventei jaunų žmonių dainavimai stotelėse belaukiant autobuso, suvažiavę užsienio lietuvių kolektyvai. Jų akyse tiesiog žėrėjo noras pajausti Lietuvą.
Komentarai
-
- Nepakartojama
- 14:09 2024.07.20
Rodyti visus komentarus (1)Nuostabi ,nepakartojama Lietuvos Šimtmečio Dainų Šventėkitos tokios jau niekada nebus, kaip nepasikartos Baltijos kelias, Šeimų maršas, Sąjūdis, Gyvi lietuviais esame ir būkime.