-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šiuolaikinėje visuomenėje sugedę, sulūžę ar tiesiog pabodę daiktai virsta atliekomis. Tačiau kartais tos senienos, perduodamos iš kartos į kartą, tampa svarbiomis šeimos relikvijomis.
Justinas Skripkauskas sako iš savo darbo praktikos pastebintis, kad seni baldai visas namų erdves pripildo ypač šviesios energijos. Restauratorius šypsosi tos energijos spinduliuose pasišildantis ir pats – grąžinęs žmonėms restauruotą baldą, jaučiasi prisidėjęs prie paveldo išsaugojimo.
Istorinėmis vertybėmis tapusius baldus restauruoti panevėžiečiui patiki muziejai, bažnyčios, dvarai. Bet didžioji dalis pas J. Skripkauską atkeliaujančių eksponatų – pavienių žmonių, kurie antrą gyvenimą nori suteikti iš savo tėvų, senelių ar net prosenelių paveldėtam baldui.
Toks paprastai brangus ne tiek savo istorine ar finansine verte, kiek emocine – sukelia daug gražių prisiminimų apie jau išėjusius brangius žmones, sugrąžina į vaikystės akimirkas.
Kaip tik šiuo metu J. Skripkauskas įpusėjęs senutėlės siuvimo mašinos „Singer“ restauravimą. Savininkė jos pagal paskirtį jau nebenaudos – pavers vinilinių plokštelių staliuku.
Žinoma, galėjusi nusipirkti naują ir modernų stovą, tačiau tas nebūtų turėjęs savo istorijos, o prie šios siuvimo mašinos beveik visą gyvenimą palinkusi siuvo jos močiutė.
„Žmogų supantys baldai įauga į jo gyvenimą, sensta kartu su juo, keliauja iš kartos į kartą kaip šeimos relikvija. Kartais tampa net istorine vertybe“, – sako restauratorius.
O suremontuoti ir atnaujinti „senukai“ prisikelia antram gyvenimui.
„Taip galima išsaugoti ir perduoti kitoms kartoms relikvijas, kurios šildo namus. Saugant tuos daiktus, ta teigiama energija pasklinda ir namuose. Būna, kad sutvarkytą baldą net nesinori grąžinti savininkui, nes tas daiktas ir mano erdvę pripildo teigiamų emocijų, šilumos“, – šypsosi J. Skripkauskas.
Baldų restauravimas, kaip prisipažįsta Justinas Skripkauskas, jam yra pirmiausia ne verslas ar darbas, o gyvenimo būdas. P. ŽIDONIO nuotr.
Jeigu baldai gaminti iš kietmedžio ir laikyti tinkamai, prikelti juos naujam gyvenimui nėra sunku, tikina J. Skripkauskas.
Žinoma, laikas palieka savo pėdsakus. Kai kada ranką prideda ir neatsakingi šeimininkai ar gamta.
Tačiau turint žinių, išmanymo, patirties, galima atkurti net ir gerokai sunykusius antikvarinius baldus ar jų detales.
Panevėžiečiui teko dirbti su pačiais įvairiausiais baldais – nuo senovinių kraičio skrynių, sekreterų, indaujų, kanapų iki įspūdingo grožio šimtamečių pianinų, rojalių, net liturginių vertybių.
Yra J. Skripkauskas restauravęs ir ne vieno prieškario bei pokario laikų automobilio saloną.
Dabar atrodo kiek keista, bet to meto automobiliuose, ypač žymių markių, naudota daug medžio. Nors nuo drėgmės ir laiko apdaila buvo „itin pavargusi“, sluoksnis po sluoksnio J. Skripkauskui pavyko ją atkurti.
„Ką labiausiai patinka tvarkyti, net sunku būtų išskirti, – susimąsto restauratorius. – Kartais būna, kad ilgokai prie daikto negaliu prisiliesti, o kartais savo energija jis traukte traukia. Teko restauruoti ir mūsų rašytojos, visuomenininkės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės rašomąjį stalą. Pats stalas nebuvo įspūdingas, bet skleidė labai gerą energiją.“
„Sakyčiau, kad visi baldai, kurie spinduliuoja tą teigiamą energiją, yra ypatingi“, – priduria pašnekovas.
Būna, kad restauruojami baldai atveria paslapčių, apie kurias nežino jų paveldėtojai.
Restauratorius šypsosi: netikėtus radinius balduose per drąsu būtų vadinti lobiais, tačiau juose yra aptikęs ir pinigų.
Vienoje komodoje rasta carinių laikų sidabrinė moneta grąžinta kartu su baldu jo savininkei. Kaip ir restauruotoje spintelėje aptikta didžiulė krūva vokiškų markių – tiek, juokiasi meistras, savo akimis niekad nebuvo matęs.
„O vienoje iš Klaipėdos man restauruoti atvežtoje XIX amžiaus indaujoje radau slėptuvę dvigubu dugnu, – pasakoja J. Skripkauskas. – Reikia manyti, kad spaudos draudimo laikotarpiu ten buvo slepiama draudžiama literatūra. Ir padaryta taip, kad nė neįtartum, jog kažkas yra daugiau. Todėl ir palikau tą slėptuvę.“
P. ŽIDONIO nuotr.
Skirtingai nei paprastas baldų taisymas, restauravimas reikalauja begalinio kruopštumo – kone juvelyrinio prisilietimo.
Kaip pasakoja restauratorius, visos baldo detalės yra išardomos ir tada daiktas autentiškai dalelė po dalelės atkuriamas iš naujo. Ir interpretacijų čia jokių negali būti.
Nors didžioji dalis senųjų baldų yra rankų darbo, lietuviški buvo gaminami pagal tam tikrus standartus. Atskiri regionai turėdavo net savo ornamentus, spalvas, apkaustymo stilistiką.
Vyriausioji J. Skripkausko dukra yra diplomuota dailininkė, tad ir jos pagalbos restauratoriui kartais prireikia.
„O gal tai atėję su genais? Mano tėvukas pirmas apylinkėje pasistatė vėjo malūną su vokiško tanko generatoriumi.“
J. Skripkauskas
„Dažnam atrodo, kad užtenka patepti klijais, galbūt pakeisti gobeleną, ir darbas baigtas. Bet čia tas pats kaip purvu ištepliotą automobilį perdažyti naujai“, – palygina auksinių rankų meistras.
Ir restauravimo darbų niekaip neįmanoma paskubinti.
Pavyzdžiui, J. Skripkauskui atkuriant automobilių interjerą reikėjo užtepti dešimt lako sluoksnių ir po kiekvieno – šlifuoti ir poliruoti.
Restauruojant būtinos technologinės pertraukos, kai baldas turi išdžiūti. Tad nieko nuostabaus, kad komodą, kuriai apie du šimtai metų, panevėžietis restauravo kone dvejus metus.
Anot žinomo restauratoriaus, seni baldai yra prisigėrę savo šeimininkų bei juos gaminusių meistrų energijos ir ją spinduliuoja į aplinką. P. ŽIDONIO nuotr.
Taip pat daug laiko užtrunka, kol meistrui pavyksta rasti reikalingas medžiagas.
Kaulų klijai, kuriais baldai tvirtinami dar nuo antikos laikų, atkeliauja iš Italijos. Šiuo metu panevėžietis laukiantis siuntinio iš Skandinavijos su jūržolėmis – šių reikia restauruojamai antikvarinei kanapai.
Kaip sako J. Skripkauskas, šiuolaikiniai baldai gaminami iš faneros, porolono ir gobeleno. Kartais dar pridedama amortizuojančių diržų.
O į antikvarinius baldus buvo dedami natūralaus audinio diržai, tuomet spyruoklės, lininis arba džiuto audinys ir jūrų žolės, kurių nemėgsta vabalai.
Lietuviai dėdavo ir pakulų.
Tuomet formuojamas ašutinis kilimėlis, kurio funkcija yra grąžinti gobeleną į pradinę padėtį. Visi antikvariniai minkštieji baldai turi tokią savybę, kad atsisėdus ant jų nejunti dugno.
„Baldų technologijos ir tais laikais buvo plėtojamos, meistrai patirtį perduodavo pameistriams, nuolat tobulindavo savo žinias. Todėl jų kokybė visai kitokia“, – su nostalgijos gaidele pasakoja J. Skripkauskas.
Anot jo, ne taip seniai pažįstamas žmogus nusipirko žinomo lietuvių baldų gamintojo minkštuosius kampinius baldus. Jau pirmą dieną baldas sulūžo.
„Išardžius pasimatė, kad kitaip ir būti negalėjo, nes visa detalė pagaminta iš sausuolio ir dar per visą ilgį eina šaka. Gaila, kad nebeliko kokybės“, – apgailestauja.
Ir paties meistro namuose daugelis baldų yra prikelti antram gyvenimui ar paties pasigaminti.
Tačiau kaip batsiuvys be batų, taip ir restauratoriaus dirbtuvėse savo eilės laukia baldai, kuriuos pats J. Skripkauskas paveldėjęs iš protėvių.
Vyras baigia atnaujinti rankšluostinę su įmantria ažūrine apdaila, jau gavęs net rankomis austo audinio pagal rankšluostinės plotį.
Taip pat planuose atgaivinti senutėlį lagaminą. Iš pažiūros jo vieta – tik prie konteinerio, šypteli J. Skripkauskas, tačiau jo šeimai tai neįkainojamos vertės daiktas: su šiuo lagaminu iš Sibiro grįžęs restauratoriaus uošvis. Vienoje rankoje laikė ji, o kitoje – brangiausią savo turtą dukrą, būsimą J. Skripkausko žmoną.
Senų baldų restauravimas, anot J. Skripkausko, jam yra pirmiausia ne verslas ir ne darbas, o gyvenimo būdas ir aistra.
Pagal profesiją jis – diplomuotas inžinierius statybininkas. Gimęs ir augęs Salantuose, baigęs mokslus Vilniaus inžineriniame statybos institute, gavo paskyrimą į Panevėžį.
Iš pradžių dirbęs statybininkų mokykloje, kuri buvo įsikūrusi dabartiniame KTU Panevėžio filiale, vėliau išbandęs ir statybos darbų vykdytojo pareigas.
Tačiau jautęs, kad tai ne jo vieta. Norėjosi darbo, kuriame nesijaustų rutina ir būtų peno širdžiai.
Didžioji dalis pas restauratorių atkeliaujančių daiktų – pavienių žmonių, kurie antrą gyvenimą nori suteikti iš savo tėvų, senelių ar net prosenelių paveldėtam baldui. Toks baldas paprastai brangus ne tiek pinigine, kiek sentimentalia, emocine verte. P. ŽIDONIO nuotr.
Kadangi nuo mažumės mėgo fotografuoti, filmuoti ir kurti įvairius filmukus, J. Skripkauskas išėjo dirbti į vietos televiziją. 1986 metais Kino mėgėjų draugijos buvo apdovanotas aukso medaliu už geriausią dokumentinį filmą apie tai, kaip senovėje lietuviai duoną kepdavo.
Paskui buvo technologijų mokytojo darbas dabar jau uždarytoje „Verdenės“ mokykloje.
Kūrybiškumo ir meistriškumo reikalaujančios veiklos jam niekuomet neatrodė svetimos.
„Buvau tas vaikas, kuris viskuo domėjosi, – prisimena. – Vaikystėje buvau pradėjęs konstruoti lėktuvą. Pats pasigaminau ledo roges, išmokau lituoti ir pjaustyti metalą, apdirbti medį. Savarankiškai daug darbų pačiupinėjau.“
„O gal tai atėję su genais? – ima ir susimąsto pašnekovas. – Mano tėvukas pirmas apylinkėje pasistatė vėjo malūną su vokiško tanko generatoriumi. Buvau dar mažiukas, bet puikiai atsimenu, kaip tas malūnas švilpdavo ir tamsoje šviesdavo lemputės – tais laikais elektros kaime dar nebuvo, tad tai buvo didžiulis įvykis.“
„Mano senelis, arba bočius, kaip sakome Žemaitijoje, buvo kalvis. Mamos brolis taip pat šio amato atstovas“, – priduria J. Skripkauskas.
Pasak pašnekovo, šalia jo pagrindinių darbų visuomet buvo ir medžio darbai, tik tai – daugiau mėgstama veikla. Kol bėgdamas nuo rutinos galiausiai nusprendęs ją paversti pagrindiniu darbu ir prieš maždaug 24-erius metus įkūrė savo baldų restauravimo dirbtuves.
Vyras šypsosi, kad galėtų joms skirti ir daugiau dėmesio, tačiau gyvenime tiek įdomių veiklų, kad viskam tiesiog pritrūksta laiko.
Žmona paveldėjusi senutėlę sodybą Pasvalio rajone. Kažkada ten buvęs dvarelis, vadinamasis palivarkas, o dabar nuostabi vieta pabėgti nuo miesto šurmulio.
Kartu su sodyba Skripkauskai palikimo gavę ir tris avilius bitučių. Kadangi J. Skripkausko tėvai taip pat augino bites, vyras mėgsta tupinėti aplink avilius, išsukti keletą stiklainių medaus sau ir dovanoms.
Kita jo aistra – gaminti vyną, dažniausiai – iš serbentų.
„Šventom Kalėdom ir Velykom visuomet turiu savo naminio vyno. Tai nespirituotas, o natūraliai fermentuotas gėrimas, kuris gali būti naudojamas ir kaip vaistas“, – su šypsena tikina J. Skripkauskas.
Juodu su žmona, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aldona Skripkauskiene, labai mėgsta keliauti po Lietuvą, lankyti istorines vietas. Ir, žinoma, viską fotografuoti.
Fotografija – iki šiol panevėžiečio meilė. Pagal jo darytą nuotrauką žmona nutapiusi Onuškio dvarą, pačius romantiškiausius griuvėsius Lietuvoje. Šis paveikslas puošia J. Skripkausko dirbtuvių sieną.
Iš meilės fotografijai atsirado ir senų fotoaparatų kolekcija. Joje – per keturias dešimtis eksponatų, ir praktiškai visi – veikiantys.
„Man daug kas įdomu, viską norisi išbandyti, tik viskam pritrūksta laiko“, – atsidūsta J. Skripkauskas.
