-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kiekvieno žmogaus lemčiai, jo svarbiausiems sprendimams didžiausią įtaką daro vaikystėje išmoktos gyvenimo pamokos, išgyventi jausmai, potyriai. Ypatingą šeimos svarbą pabrėžė ir Panevėžyje lankęsis Jo Eminencija kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis turi ką papasakoti iš įdomaus ir turiningo savo gyvenimo. T. Šiaudinio nuotr.
Vaikystės Kalėdos
Kaune gimęs diplomato Stasio Bačkio ir mokytojos Onos Galvydaitės-Bačkienės sūnus savo vaikystę ir jaunystę praleido Prancūzijoje.
1938 metais, kai berniukui dar nebuvo nė dvejų, jis su šeima išvyko į Prancūziją, nes jo tėvelis buvo paskirtas Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje pirmuoju sekretoriumi.
Ilgus metus po svetimu dangumi gyvenusi Bačkių šeima sugebėjo išsaugoti bei savo vaikams įdiegti ir lietuvybę, ir katalikų tikėjimą, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę grįžti į gimtinę.
„Esu dėkingas savo tėveliams, kad likau lietuvis“, – sakė Jo Eminencija.
Pavojus palinkti prie kitų vertybių, ypač gyvenant svetimame krašte, iškildavo ir dabar iškyla ne vienam. Ir tik teisingas šeimos požiūris gali išsaugoti svarbiausius prigimtinius turtus.
Kaip pasakoja kardinolas A. J. Bačkis, jam augant Paryžiuje labai greitai svarbiausia kalba tapo prancūzų. Vaikų darželyje, mokykloje, kieme su bendraamžiais jis bendravo tik prancūziškai. Vaikas puikiai pritapo ir nesijautė svetimas.
„Bet grįžęs namo prancūzų kalbą privalėdavau pamiršti – mamytė reikalaudavo kalbėti tik lietuviškai“, – prisimena kardinolas. Ir ne visada, sako, vaikystėje jam toks nuolatinis persiorientavimas patikdavo.
Tačiau šeima rūpinosi, kad ir papročiai, ir tradicijos gyvenant Paryžiuje išliktų lietuviškos.
Jo Eminencija iki šiol puikiai prisimena šeimos vakarus prie Kūčių stalo – dalijimąsi kalėdaičiu, po staltiese šiugždantį šieną, rastą siuntinyje iš Lietuvos, eglutę, lempučių girliandas, prakartėlę, Kūčių vakarienę.
Prancūzų Kalėdos kitokios. Jie Kalėdų išvakarėse, grįžę iš bažnyčios, iš karto pradeda iškilmingai švęsti prie vaišėmis lūžtančių stalų, su muzika, visomis linksmybėmis. Kūčių – rimties ir susikaupimo vakaro su savo ypatingomis tradicijomis – prancūzai neturi. Lietuvių pasakojimai apie savas Kūčių tradicijas dažnai sudomindavo draugus prancūzus.
Svarbiausias pasirinkimas
Baigęs katalikų gimnaziją A. J. Bačkis įstojo į Paryžiaus kunigų seminariją. Sprendimas, mena, nebuvo lengvai priimtas. Nors dar besimokydamas pradinėje mokykloje, kai visiems mokiniams reikėjo parašyti, kuo svajoja tapti užaugę, mažasis lietuvis parašė: „Noriu būti kunigu, kuris vadovauja kitiems kunigams.“
Vaikiška svajonė pasirodė reali – A. J. Bačkis ir tapo visos Lietuvos dvasininkų vadovu, atsiskaitantis tik popiežiui. Prisiminęs juokiasi, kad net mama, paklaususi: „Tai kas dabar, sūnau, tavo viršininkas?“, stebėjosi, jog jokio, išskyrus popiežių, nėra.
Kardinolas prisimena: vaikiškai nuoširdžiai atskleidęs svajonę, vėliau, jau paauglys būdamas, kai kas nors primindavo šiuos žodžius, dažniausiai supykdavo – nenorėjo, kad jam apie tai kalbėtų.
Tėveliai abiem vaikams leido patiems pasirinkti profesiją – jie tik rūpinosi katalikišku sūnų auklėjimu, jų dvasiniu tobulėjimu.
Būsimasis kardinolas, bebaigdamas gimnaziją, artėjant lemtingam pasirinkimo laikui, prisimena blaškęsis, abejojęs, meldęsis, pats vienas lankęs šventas vietas. Tėvai apie tokias jo dvejones nieko nežinojo.
Tik likus savaitei iki mokslų pradžios jiems pasakė: „Nuspręsta, stoju į seminariją.“
A. J. Bačkis svarsto, kad dabar, kai tėvai išgirsta tokį sūnaus sprendimą, dažniausia jis atrodo keistas, neįprastas.
„Dabar tėvai bijo, kad jų atžalos nepasuktų dvasininko ar vienuolių keliu. Jiems norisi, kad vaikai kurtų šeimas, dovanotų anūkų. Anksčiau toks pasirinkimas būdavo visai natūralus, net pageidautinas“, – „Sekundei“ teigė Jo Eminencija ir prisiminė, kad net šeši jo klasės draugai anuomet pasuko kunigystės link.
Motina, išgirdusi apie jaunesnio sūnaus sprendimą, tik pasakė: „Jeigu jau pasirinkai tą kelią, reikės juo ir eiti.“ Ji prisiminė, kad kai mažas sūnelis buvo sunkiai susirgęs meningitu, meldusi Mergelės Marijos jį išgelbėti, tad dabar ramia širdimi atiduodanti jį Dievo tarnystei.
Dvasininko keliu pasukęs jaunuolis iš jo neišklydo, ilgus metus garbingai juo žengia.
Baigęs seminariją 1961 metais A. J. Bačkis buvo įšventintas kunigu, paskui dar trejetą metų studijavo Šv. Sosto diplomatinėje akademijoje ir Laterano universitete. Vėliau dirbo Vatikano nunciatūroje Filipinuose, Kosta Rikoje, Turkijoje, Nigerijoje.
Lietuvis vėliau tapo Vatikano sekretoriato Viešųjų (užsienio) reikalų tarybos nariu, dėstė bažnytinę diplomatiją Laterano universitete, buvo apaštalinis nuncijus Olandijoje.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir popiežiui Jonui Pauliui II įkūrus Vilniaus bažnytinę provinciją, buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupu metropolitu. Šią tarnystę tęsė daugiau kaip dvi dešimtis metų. Nuo 2001-ųjų A. J. Bačkis buvo pakeltas kardinolu.
Šio žmogaus nuopelnai Lietuvai neįkainojami – jie įvertinti
Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Daugybę jo tokio įdomaus gyvenimo faktų, išgyvenimų, prisiminimų buvo perkelta į neseniai išleistą knygą.
Kartu su autoriumi
Praėjusią savaitę panevėžiečiai turėjo puikią progą susitikti ir pabendrauti su Jo Eminencija kardinolu A. J. Bačkiu bei su knygą apie jį parašiusiu Nacionalinės premijos laureatu, poetu, vertėju Antanu Gailiumi.
Susitikimas vyko Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje – čia buvo pristatyta knyga „Taip, laimingas. Kardinolą Audrį Juozą Bačkį kalbina Antanas Gailius“.
Knygos autorius rašo: „Manau, kad ši knyga yra dovana ir visai Lietuvai. Mat ji kalba balsu žmogaus, kuris kelionei iš Kauno į Vilnių sugaišo ne valandą ar pusantros, kaip mes esame įpratę, bet ištisus dešimtmečius, nes jo kelio stotelės buvo ne Žiežmariai, Vievis ir Grigiškės, o Paryžius, Roma, Manila, San Chosė, Ankara, Lagosas, vėl Roma, galiausiai – dar ir Haga. Kelionės pradžioje šis žmogus matė gyvą Juozą Lukšą-Daumantą, kažkada pietavo su Ronaldu Reaganu, kalbėjosi su Czeslawu Miloszu, lankėsi net Kremliuje pas Michailą Gorbačiovą. Tiesą sakant, nežinau, ar Lietuvoje yra kitas tokio akiračio ir patirties žmogus.“
Knyga įdomi ir tuo, kad joje atskleidžiama tokia turtinga patirtis, ir tuo, jog ją parašyti ėmėsi ypatingas rašytojas – žodžio ir minties meistras A. Gailius.
Knygoje, be kita ko, pasakojama apie Bažnyčios struktūras ir jos santykius su tautomis ir valstybėmis, apžvelgiami susitikimai su iškiliausiais politikais ir paprastais tikinčiaisiais.
Prie savo šaknų
Kardinolas Panevėžį minėjo kaip savo tėvų jaunystės miestą. Nors ir nelabai pažįstamas, tačiau šis miestas jam nesvetimas.
Juk jo tėtis Stasys Bačkis yra baigęs Panevėžio gimnaziją. Paskui jis mokslą tęsė įvairiose garsiose švietimo įstaigose.
S. Bačkio biografijoje gausu jo veiklą atskleidžiančių įdomių faktų. Nuo 1930 metų šis vyras dirbo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, buvo Politikos departamento sekretorius. Lietuvoje vykstant tragiškiems įvykiams, šalį okupavus, į gimtinę negrįžo, nes čia su juo ir šeima, kaip ir su tūkstančiais lietuvių, būtų susidorota.
S. Bačkis, diplomatas ir publicistas, redagavo sutarčių rinkinių leidinius, vertė iš užsienio kalbų įvairius dokumentus, buvo užsienio reikalų ministro asmeninis sekretorius. Tuo metu jam teko būti Lietuvos delegacijos generaliniu sekretoriumi septyniose Baltijos santarvės užsienio reikalų ministrų konferencijose Kaune, Rygoje, Taline.
Lietuvos delegacijos narys, sekretorius Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio VI ir karalienės Elžbietos karūnavimo iškilmėse Londone buvo apdovanotas Jo Karališkosios Didenybės karūnavimo medaliu.
Vėliau, kai sūnus jau studijavo kunigų seminarijoje, jo tėvai išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. S. Bačkis buvo Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone patarėjas, reikalų patikėtinis, Lietuvos diplomatijos šefas. 1993 metais jis grįžo į Lietuvą.
A. J. Bačkio motina Panevėžyje baigė Mokytojų seminariją. Ji taip pat aukštaitė, kilusi iš Utenos krašto – Užpalių. Į motinos gimtinę aplankyti senelių kapų buvo nuvykęs ir garsusis anūkas – kardinolas A. J. Bačkis.
Gali būti, kad būsimojo kardinolo tėvai ir susipažino Panevėžyje. Pats A. J. Bačkis Panevėžį pažįstantis tik iš tėvelių pasakojimų, žinantis apie čia gyvenusius ir dirbusius iškilius žmones. „Tėvelis turėjo vyskupo Kazimiero Paltaroko dovanotą Naująjį Testamentą su vyskupo parašu“, – prisimena kardinolas.
Veiklos nepritrūksta
Prieš keletą metų popiežius Pranciškus priėmė kardinolo A. J. Bačkio atsistatydinimą. Jis buvo įteiktas pagal kanonų teisės nuostatus, kardinolui sulaukus 75 metų.
Naujuoju Vilniaus arkivyskupu metropolitu paskirtas vyskupas Gintaras Grušas. Kardinolas buvo paskirtas arkivyskupijos administratoriumi iki tos dienos, kol įvyko naujo arkivyskupo ingresas.
Dabar, net ir nebeturinčiam atsakingų pareigų, Jo Eminencijai nestinga veiklos.
Jis aukoja šventas mišias, pavaduoja kunigus, padeda seserų vienuolių globojamam katalikiškam vaikų darželiui „Mažutėliams“, dalyvauja susitikimuose, renginiuose.
Artėjant Kalėdoms kardinolas primena, kad ši šventė – ne tik eglutės, dovanėlės, gardžios vaišės ir panašiai. Gaila, kad dabar jau per adventą pradedama skęsti blizgučiuose ir šurmulyje.
„Paspaudęs mobiliojo telefono mygtuką Dievo neatrasi“, – primena dvasininkas.
Kalėdos visiems suteikia progą atsigręžti į tikrąjį tikėjimą, kuris iš daugelio širdžių buvo išrautas, virtęs miglotu, sielos gelmių nepaliečiančiu.
Vitalija Jalianiauskienė
