-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Artimieji 28-erių Karoliną degtuku vadina ne be reikalo. „Jie žino mano seną meilę bei priklausomybę nuo degtukų dėžučių. Jas tempiuosi iš kiekvienos aplankytos šalies. O Marokas – ne išimtis“, – šypteli dar viena degtukų dėžute savo kolekciją papildžiusi keliautoja.
Savomis akimis pamatyti Sacharos dykumos platybes – neabejotinai viena egzotiškiausių gyvenimo patirčių. Tą skuba patvirtinti ir K. Dabašinskaitė, iš unikalios kelionės po kvapą gniaužiančią Sacharą parsivežusi kur kas daugiau nei tik oranžinės smėlio karalystės įspūdį.
„Ten net žvaigždės naktimis atrodo didelės ir taip arti, kad, rodos, gali jas paliesti. Ir jų tiek daug, ir taip dažnai krenta, kad net norų nespėdavau galvoti, – juokiasi Karolina. – Tai magiška vieta, kurią, tikiu, privalo aplankyti kiekvienas.“
Į savarankišką kelionę link kontrastingojo Maroko – be gidų, be suplanuotų ekskursijų ir be visus patogumus užtikrinančių kelionių agentūrų pagalbos – K. Dabašinskaitė kartu su šeima leidosi vieno brangiausių jai gyvenime žmonių gimtadienio proga. Sako, pamatyti Maroką buvo sena mamos svajonė, tad ką dovanoti jai šventinę dieną, klausimų nekilo.
Bet kad iš tikrųjų vyksta į Afriką, Karolina sako patikėjusi tik tuomet, kai lėktuvo ratai palietė Maroko žemę.
Nors atvyko net keturiolikai dienų, šio laiko keliautojams iš Lietuvos užteko tik šiek tiek pažinti vietos kultūrą, kraštovaizdį ar susidaryti įspūdį apie plačiai – ir tikrai ne iš gerosios pusės – nuskambėjusius marokiečių įpročius. Pavyzdžiui, užsispyrimą derėtis ar brukte brukti savo prekes ir paslaugas.
„Atrodo, vos žvilgteli į kurią nors pusę ir vietiniai pardavėjai vienas per kitą vis bando įkyriai įtikinti, kodėl tau reikalinga ožkos odos rankinė, piniginė, prieskoniai, peilis ar knyga apie Marakešą prancūzų ar arabų kalbomis. Beje, pagal jų logiką, tau to daikto iš tikrųjų nereikia, tu tiesiog privalai jį įsigyti, nes jis vienetinis ir unikalus! Arba, dar geriau: jis juk buvo pasiūtas ar padarytas būtent tau!“ – vietinių prekybos įpročiais negali atsistebėti lietuvė.
Tiesa, anot Karolinos, net jeigu prekeiviams nepavyksta įtikinti kažko pirkti, jie gali būti pasiryžę netgi tave persekioti, panosėje burbėdami skirtingas priežastis, kodėl turi įsigyti daiktą, ir pabrėždami vis kintančią jo kainą.
Karolinos Dabašinskaitės ir jos bendrakeleivių tikslas buvo per keturiolika dienų nuvažiuoti beveik 2 500 kilometrų Maroko Aukštojo Atlaso bei Antiatlaso kalnais, Sacharos dykuma, susipažįstant su skirtingais miestais, miesteliais bei kaimeliais. Asmeninio archyvo nuotrauka
K. Dabašinskaitė sako save vadinanti lėtąja keliautoja. Nemėgsta bėgti, verstis per galvą ar sėdėti riedančiame automobilyje po dešimt valandų. „Man reikia laiko įsijausti į aplinką, vietą, miestą“, – aiškina.
Maroke ji teigia pamačiusi daug, susipažinusi, susidariusi įspūdį… „Bet dar esu labai labai toli nuo to, kad galėčiau sakyti, jog Maroką jau pažįstu“, – atvirauja Karolina ir tikina, jog dviejų savaičių aprėpti visus šalies slepiamus kampelius buvo gerokai per mažai.
Lietuvė ne iš tų keliautojų, kurie skrupulingai ruošiasi kelionei dėliodami galimus maršrutus ir derindami net menkiausias jos detales. Sako mėgstanti atrasti ir sužinoti jau būdama vietoje. Tačiau kadangi ši kelionė buvusi ypatinga – mamos gimtadienio proga, privalėjusi gerokai paplušėti. Naktimis prie kompiuterio mergina rinko informaciją apie pamatysiamą pasaulio kampelį tiesiog tam, kad nenuviltų kartu keliaujančių žmonių.
Karolina tikina dar prieš didžiąją kelionę užsibrėžusi tikslą Maroką jaukintis bendraujant su vietiniais. Klausantis skirtingų jų istorijų, laikant rankose žemėlapį, ieškant ir atrandant, o ne pro kelionių agentūrų autobusų langus. Dabar keliautoja džiaugiasi, jog šį planą pavyko įgyvendinti su kaupu.
„Vietiniai žmonės man – tarsi kelionių gido knyga, kurią gauni skaityti tik tu, ir koordinatės prieinamos tiktai tau. Todėl informacija tampa ne tik unikali, bet ir labai vertinga“, – Karolina patikina, jog pačios įdomiausios istorijos kelionėje ir buvo išgirstos iš nakvynės vietų savininkų, darbuotojų ar net atsitiktinių pažįstamų.
Savarankiškai automobiliu keliaujant po Maroką K. Dabašinskaitei teko kalbinti pačius įvairiausius žmones: benamius, išmaldos prašytojus, įkyrius gidus, atkaklius pardavėjus, sulčių spaudėjus, žvejus ir net narkotikų prekeivius. Ir kiekvieno jų istorija, tikina, buvusi unikali, įdomi, pamokanti.
„Aišku, ne kiekvienas pašnekovas spinduliuoja teigiama emocija ir ne kiekvienas linkęs bendrauti, bet tie, kurie nori kalbėtis, dažniausiai atskleidžia unikaliausius faktus ar patirtis iš savo gyvenimo. Ir tas mane tiesiog veža!“ – šypsosi Karolina.
K. Dabašinskaitė atvira: ši kelionė buvusi pirmoji, pranokusi jos, užkietėjusios keliautojos, lūkesčius. Nors dažnas pažįstamas, sužinojęs, kad lietuviai į Maroką ketina leistis savarankiškai, tiesiog pasukiodavo pirštą prie smilkinio, Karolinos šeimos sprendimas, kad ir ką kas kalbėjo, nesikeitė.
Tikslas buvo per keturiolika dienų nuvažiuoti beveik 2 500 kilometrų Maroko Aukštojo Atlaso bei Antiatlaso kalnais, Sacharos dykuma, susipažįstant su skirtingais miestais, miesteliais bei kaimeliais ir, žinoma, įmerkiant kojas į Atlanto vandenyną.
Kadangi keliavo ne po turistų mėgstamas vietas ir važiavo, kaip pati Karolina sako, mažiau patikrintais keliais, teko matyti ir patirti visko.
„Nesakysiu, kad nebuvo situacijų, kai jautėmės blogai ir nesaugiai. Tikrai buvo. Pavyzdžiui, teko susidurti ir su vietinių pykčių priepuoliais, kai nedavėme daugiau negu reikėjo duoti pinigų, kai ieškojome nakvynės vietos, o mus vedė į kažkokius neaiškius, kalėjimus primenančius kambarius. Gerai, kad laiku išsinešdinome“, – ne pačias maloniausias akimirkas svetimame krašte mena pašnekovė.
Tačiau net ir tokios patirtys neatgrasė jos nuo noro į Maroką dar kada nors sugrįžti.
Nors į Afriką lietuviai vyko net keturiolikai dienų, šio laiko užteko tik šiek tiek pažinti vietos kultūrą. Asmeninio archyvo nuotrauka
„Visuomet sakiau, kad kelionės nesusideda vien tik iš gražių dalykų. Nesvarbu, kur tu būtum, visko gali atsitikti. Pasižadėjau sau būtinai sugrįžti ir įveikti garsųjį Tubkalio kalną bei apsilankyti mėlynuoju perlu tituluojame mieste Šefšauene“, – planais dalijasi K. Dabašinskaitė.
Marokas nors ir skurdi šalis, bet pasirodžiusi labai unikali, kontrastinga bei įvairiapusiška. „Lygiai toks pat atrodo ir gyvenimas jame. Kartais sunkiai mums įsivaizduojamas, bet tikrai labai realus“, – tikina Karolina.
Marokas tik mažu krašteliu liečiasi su Sacharos dykuma, bet atsidūrus šioje vietoje būtinai norisi išnaudoti galimybę įkelti koją į didžiausią pasaulyje dykumą.
Kelias link neaprėpiamos smėlio karalystės, anot K. Dabašinskaitės, nebuvo nei ekstremalus, nei labai įdomus – gal net kiek nuobodokas. Tačiau to paties tikrai negalėtumei pasakyti apie jame sutiktus žmones.
Išvaizdi mergina dar ir šiandien su šypsena veide mena dieną, kuomet svetimšale susižavėjęs vietinis marokietis bandė ją išsipirkti siūlydamas net penkiasdešimt kupranugarių.
Tiesa, pačias derybas Karolina juokiasi praleidusi. Tik praėjus kelioms dienoms, kai mašina gerokai apdulkėjo ir pradėjo ryškėti skaičiai, merginos pakerėto pirkėjo užrašyti pirštu ant automobilio variklio dangčio, ji ėmusi klausinėti šeimos, ką visa tai reiškia.
„Pasirodė, kad pirkėjas nuo mano tėčio taip lengvai neatstojo. Gerai, jog ekipažo nariai nesutriko ir užsiprašė tokio kiekio kupranugarių, kad jam neliko nieko kito, kaip tik išsižioti, suburbėti „bepročiai“ ir vėl patraukti savais keliais. Tėtis kvatojo pasakodamas, o mama trūkčiojo pečiais: maždaug suprask, Maroke tai normalu“, – linksmą kelionės nuotykį mena Karolina.
K. Dabašinskaitė juokiasi, jog pasiėmusi fotoaparatą ilgai bandė nuotraukomis grįžti keliomis dienomis atgal, kad surastų, kaip jos didysis gerbėjas atrodė ir kurgi tos derybos vykę.
„Pavyko nuotraukas atkapstyti, – šypsosi lietuvė. – Tik gerbėjas buvo nelabai koks, o dar ir susizgribau po laiko.“
Važiuojant dykumų regionu Maroke, anot K. Dabašinskaitės, supranti, kad ir dykuma čia gali būti labai skirtinga. Vienur pilna oazių ir gyvenviečių, kitur smėlio su tolumoje pūpsančiais kalnais, dar kitur – saulės nudeginta bei skurdi augmenija su šalia besiganančiais kupranugariais.
Po ilgo kelio atsivėrę Sacharos vartai Karoliną sako ir nustebinę, ir sužavėję.
„Nesvarbu, kiek kartų matydavau ją nuotraukose, savo galvoje visuomet dykumą piešdavau tik kaip oranžinio smėlio karalystę ir nieko daugiau. O čia, pasirodo, ne tik kad žmonės gyvena, pilna krūmų, augalų, palmių, bet ir gyvūnų galima sutikti“, – įspūdžiais dalijasi keliautoja.
Sacharos dykuma pati didžiausia ir karščiausia vieta žemėje, kur vasaros metu temperatūra gali šoktelėti ir per 58 laipsnius karščio.
Karolina su šeima į Sacharą keliavo gegužę, pasak vietinių, – netikėčiausią mėnesį, nes sunku nuspėti orą. O ir smėlio audros daug dažnesnės. Negana to, labiau vėjuota negu įprastai, todėl ypač lengva perkaisti saulėje.
Į dykumą keliautojai leidosi lydimi vedlio. Šis jau nuo pat pradžių ėmė kelti šokių tokių abejonių, mat į dykumą atėjo avėdamas šlepetėmis per pirštą ir buvo pasiruošęs su jomis žygiuoti nepakeliamai karštu dykumos smėliu.
Karolina tikina dar prieš didžiąją kelionę užsibrėžusi tikslą Maroką jaukintis bendraujant su vietiniais, o ne pro kelionių agentūrų autobusų langus.
„Paskui pradėjo neramias mintis kelti ir kupranugariai. Man buvo baisu žiūrėti, kokį svorį tie gyvūnai turės nešti, neskaitant dar ir paties žmogaus. Vanduo, didžiuliai krepšiai, kažkokie maistui paruošti skirti indai, daržovės ir net mėsa. Neklauskite, kaip ta mėsa nepašvinksta tokių kelionių metu! Pati pusę kelio iki berberų stovyklos apie tai mąsčiau“, – juokiasi Karolina.
Vėliau K. Dabašinskaitė sako nusiraminusi – viskas vyksta kaip ir turi vykti tokioje šalyje. Kupranugariai jau tūkstančius metų buvo naudojami transportui dykumose. „Kaip mūsų vedlys sakė, „tokie jau mūsų ratai, patinka jums ar ne!“ – šypteli.
Dar kupranugariai Karolinai pasirodę labai išraiškingi gyvūnai. Ir labai emocingi.
„Būna, kad jie pavargsta, tad tenka ilgai ilsėtis pritūpus ant kokios kopos. Būna, kad kupranugariai išalksta. Jeigu jis nuspręs, kad reikia paragauti kokios nušepusios krūmo šakelės, jis ims ir tiesiog paragaus. O tau teliks laukti. Penkias, dešimt ar net penkiolika minučių“, – pasakoja.
K. Dabašinskaitė tikina, jog visas kelionės dykuma malonumas labiausiai ir priklauso nuo kupranugario, todėl prieš lipant ant jo reikia labai gerai apžiūrėti, ar gyvūnas nėra sužalotas, ar neatrodo pavargęs, sulysęs.
Bet, kad ir kaip komfortiškai iš šono gali atrodyti žavusis kupranugaris, dviejų dienų kelionė juo, anot Karolinos, neteikia didelio malonumo. „Geras porą dienų skauda užpakalį, o kiekvieną kartą nusprendus prisėsti prisimeni, ką veikei visai neseniai“, – juokiasi mergina.
Kai joti kupranugariu jau būdavę nebepakeliama dėl kankinančių pojūčių, keliautojai po karščiu alsuojančias kopas lakstė tiesiog basomis.
„Ne pats geriausias sprendimas, jeigu dabar paklaustumėte“, – juokiasi ekstremalius įspūdžius apsvarsčiusi lietuvė.
Įspūdingose dykumos platybėse labiausiai lietuvę sužavėjo pūpsantys oranžinio smėlio kalnai ir jausmas, kad esi toli nuo tau įprastos civilizacijos.
Karolina pasakoja, jog kelionės metu teko lankytis pačioje Sacharos dykumoje įsikūrusiame vienkiemyje. Vietinis žmogelis, pasak merginos, ten gyvena tiesiog viduryje dykumos susiręstose palapinėse. Laiką leidžia visiškai vienas, be jokių giminių ar šeimos narių.
„Jį supa kokios keturios jo suręstos palapinės ir krūva smėlio. Viskas atrodo lyg viduramžiais. Aplink daugybė visokių gyvūnų kaukolių, įvairių įrankių, ginklų“, – apie sutikto dykumos atsiskyrėlio gyvenimą pasakoja Karolina. Ir su nuostaba priduria, jog labiausiai jai šis gyventojas įsiminė savo… ekologiškumu.
„Plastikiniai buteliai panaudoti įrengti laiptus, pakylas, o butelių kamšteliai sukišti į žemę ar molines sienas, kad aplinka būtų bent kiek nors jaukesnė“, – šypsosi Karolina.
Aišku, galima Sacharoje sutikti ir ne tokių sėslių gyventojų. Šie dažnai keičia gyvenamąją vietą vien dėl to, kad auginamiems gyvūnams – ožiams, avims, kupranugariams – pradeda trūkti maisto. Aplinkybės priverčia judėti ir ieškoti vietos, kur neseniai bent kiek nulijo.
Stovyklavietė, kurioje per kelionę po Sacharą ilsėjosi keliautojai iš Lietuvos, buvusi pakankamai komfortiška. Joje įrengta bemaž dešimt palapinių, o šiose – kambariai su lovomis ir net kėdėmis bei stalais. Pasak Karolinos, yra dykumos stovyklavietėje ir didžiulis valgomasis, virtuvė bei sandėliukas. O kas labiausiai nustebino – tualetas.
„Turbūt suprantate, kad durų ten tikrai nėra, tad norint sužinoti, ar tualetas užimtas, reikia spręsti tik iš to, ar įėjimas į tualeto palapinę uždarytas, ar ne“, – linksmai prisimena.
Vakarinėje programoje dykumos viduryje keliautojai klausėsi ir vietinių grojamos muzikos, išragavo gausybę tradicinių patiekalų.
Pusryčiai neapsiėjo be berberų omleto su arbata, jogurto bei saldžiojo patiekalo. K. Dabašinskaitė šypsosi, jog gausiomis vaišėmis nukrautas stalas net ir tokiems maisto mėgėjams kaip jie pasirodė neįveikiamas.
Ir vis dėlto lietuvę keliautoja labiausiai pribloškė interneto ryšys dykumoje!
„Na, kas galėjo pagalvoti, kad sėdėdama ant kupranugario skambinsiu į Lietuvą?“ – gūžteli Karolina.
Komentarai
-
- Jolita
- 16:23 2018.11.10
Rodyti visus komentarus (1)Jei dar nebuvote, būtinai aplankykite šalį, kuri pakeri Atlaso kalnų grožiu, civilizacijos nepaliestais kaimeliais, kai sunku patikėti, kad ir taip gyvena žmonės, dykuma…ji tokia įspūdinga, kad nebaisus joks karštis…