-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Muzikos pedagogės Ievos Morkūnaitės įprasta darbo siena prasideda ryto Mišiomis Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Biržų kultūros centro chormeisterė čia antroji vargonininkė. Ir dar šio miesto Vlado Jakubėno muzikos mokyklos antrojo instrumento – fortepijono – mokytoja. O prieš bemaž trejus metus jauną ir ambicingą muzikę karjeros bei kūrybos keliai atvedė į Panevėžį. Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje Ieva mokytojauja ir kartu su direktore, chorvede Emilija Kriščiūnaite kuruoja mišrųjį chorą.
„Turiu daug veiklų ir visos teikia man džiaugsmą“, – šypsosi I. Morkūnaitė.
Kaip prisipažįsta muzikė, jai ypač patinka dirbti menų gimnazijoje, kasdien bendrauti su profesionaliais pedagogais. Ir tikina esanti be galo dėkinga šios vadovei, kad patikėjo ja, jauna pedagoge, ir šiltai priėmė į kolektyvą.
Rytus pradedanti bažnytine muzika ir giesmėmis, po pietų Ieva dirba su mokiniais.
„Tikrai daug muzikuojame, – širdžiai mielu užsiėmimu džiaugiasi „Panevėžio balso“ pašnekovė. – Vakarais būna repeticijos su chorais arba vakaro Mišios bažnyčioje. Darbo dieną dažniausiai baigiu 20 valandą. Tad para prabėga tikrai intensyviai, ir galiu teigti, kad praktiškai visą laiką esu apsupta vien tik muzikos!“
Didelės nuostabos, kad I. Morkūnaitė pasuko muzikos keliu, ją pažįstantieji neturėtų jausti. Juk Ievos mama – garsi to krašto vargonininkė, chormeistrė Viktorija Morkūnienė.
Paauglystėje Ieva nė už ką nebūtų patikėjusi, kad dirbs tokį darbą. Tačiau dabar 28-erių pedagogė net neabejoja, jog eina savu keliu.
Mergina sako jau vaikystėje įpratusi visur matyti vien tik natas, dalyvauti repeticijose, koncertuose. Matyt, per daug giliai buvo panirusi į garsų pasaulį, kad rinktųsi kitokį gyvenimo būdą. Nors…
„Visą paauglystę galvojau, kad būsiu bet kas, bet tik ne muzikė, o ypač – ne vargonininkė, – prisipažįsta Ieva. – Mačiau, koks tai sunkus kelias. Tačiau kai atėjo apsisprendimų metas, vis dėlto mane ėmė traukti šis sudėtingas, bet kartu nuostabus muzikos pasaulis.“
Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos buvusi direktorė Rima Zuozienė pastebėjo perspektyvią muzikuojančią merginą, nors tada ji dar studijavo magistrantūroje, ir priėmė ją į darbą. Taip pamažu Ieva pradėjo keliauti muzikos pedagogikos keliu ir jau ketverius metus mokytojauja.
Pasak I. Morkūnaitės, būti pedagoge jai be galo patinka – jaučiasi esanti savo vėžėse.
„Nors dar ilgą nuotolį turėsiu nueiti, kad galėčiau save vadinti tikra mokytoja, tačiau jau galiu drąsai teigti, jog esu teisingame kelyje“, – užtikrina.
Žinoma, būti pedagogu, anot Ievos, nėra lengva. Pradėdama dirbti mokytoja turėjo susigalvoti savo darbo sistemą, prie kiekvieno vaiko priprasti, prisitaikyti. Nes visi jie labai skirtingi, turi savitus charakterius, norus.
„Šiame darbe nėra monotonijos. Su kiekvienu dirbi, bendrauji vis kitaip. Tai skatina nuolat tobulėti, kažko naujo ieškoti, neužsibūti toje pačioje vietoje“, – pedagoginio darbo pliusus vardija I. Morkūnaitė.
Pasak Ievos, visi jos ugdytiniai – individai. Vieni uždari, nedrąsūs, kiti vos tik įžengę į klasę su didžiausiu entuziazmu mokytojai pasakoja visos savaitės nuotykius. Tačiau būtent tokie skirtumai muzikei labiausiai ir patinka.
„Į kiekvieno vaiko širdį reikia atrasti raktą, kad jis pasitikėtų, nebijotų ir norėtų eiti į pamoką, – sako ji. – Manau, kad su dauguma atrandu bendrą kalbą. Aišku, visiems neįtiksi, tačiau jaučiu, kad vis geriau sekasi suprasti jaunimą.“
I. Morkūnaitė įsitikinusi, kad muzika vaiko ugdyme užima ypatingą vietą. Jie mokosi klausyti ir girdėti daugiau, giliau, prasmingiau, kūrybiškiau, pamatyti supantį pasaulį kitomis spalvomis. Svarbu uždegti jaunas širdis noru groti. O tai pedagogė laiko kol kas didžiausiu iššūkiu: dažnai pasitaiko, kad pradžioje entuziazmu spinduliavęs jaunuolis praranda norą sėsti prie instrumento.
„Tai nėra lengva – reikia įdėti nemažai savarankiško darbo, – supranta Ieva. – Todėl ieškome kompromisų, grojame lengvesnius kūrinėlius, kad vaikui mano pamoka netaptų kančia. To neturi būti. Mokinys į pamoką turi eiti ramus, be streso.“
I. Morkūnaitė sako, kad muzika duoda naudą ne tik ugdytiniams, bet ir jos pačios asmenybės brandai. Tokia, kokia buvo dvyliktoje klasėje, ir kokia yra dabar, skiriasi kaip diena ir naktis.
Žinoma, žmogaus charakteris kardinaliai nesikeičia, tačiau mąstymą apie tam tikrus dalykus Ieva tikina perkračiusi iš esmės.
„Studijuodama visą laiką buvau apsupta muzikos, tad natūralu, kad man tai suformavo norą girdėti daugiau, nei tik melodiją, įsigilinti į kūrinį visapusiškai“, – tvirtina pedagogė.
Tai, kaip prisipažįsta, daranti ne tik klausydamasi koncerto, bet ir bendraudama su žmonėmis.
„Noriu girdėti ne tik ką jie pasako žodžiais, bet ir kas lieka neišsakyta. Daugiausia patirties gavau būdama tarp žmonių choruose, bendraudama su jais. Čia yra tikroji gyvenimo mokykla!“ – įgyta patirtimi džiaugiasi muzikė.
Ieva Morkūnaitė profesionalios vargonininkės įgūdžius tobulino garsiame Austrijos Zalcburgo „Mozarteum“ universitete. Iš šių studijų mergina sako parsivežusi ne tik neįkainojamą patirtį, bet ir meilę kalnams. Asmeninio albumo nuotraukos
Sakoma, kad muzika taurina sielą ir padeda tapti dvasingesne asmenybe. Tačiau pedagogė su tuo nelinkusi sutikti. Pasak Ievos, muzikas nebūtinai bus dvasingas.
„Sutikau nemažai žmonių, kurie muzikuoja, tačiau, mano nuomone, nėra dvasingi. Jie gal labiau emocionalūs ar melancholiški. Nors sunku pasakyti – yra daugybė muzikų ir jų visų skirtingas vidinis pasaulis. Bet muzika tikrai yra menas, kuris visus skatina būti geresnius.“
Paklausta, nuo ko priklauso muzikos pedagogo sėkmė ir kokių savybių reikia geram mokytojui, kurio vaikai norėtų klausyti ir, žinoma, iš jo mokytis, Ieva, visų pirma išskiria kantrybę. Net jei juokauja, kad pačiai jos dar reikia semtis ir semtis.
„Taip pat labai svarbu mylėti visus vaikus, neturėti simpatijų ar antipatijų. Būti darbščiam, kad mokinys matytų gerą pavyzdį. Pačiam eiti į sceną, rodyti kultūringą elgesį“, – įsitikinusi Ieva.
I. Morkūnaitė – profesionali vargonininkė, savo gabumus tobulinusi garsiame Austrijos Zalcburgo „Mozarteum“ universitete. Iš šių studijų ir pačios šalies biržietė sako parsivežusi neeilinius potyrius ir patirtis.
„Aplankiau daugybę koncertų, sutikau daug nuostabių žmonių – galiausiai geriau pažinau save. Patyriau įsimintinų akimirkų, pasisėmiau daug profesinių žinių“, – studijų svetur pliusus vardija pedagogė. Ir juokiasi būtent Austrijoje supratusi, kad jai labiau patinka ne saulėti kraštai, o ten, kur daug kalnų, kur atsiveria jų didybė.
„Iš esmės to jausmo, kokį jaučiau po šios kelionės, net nemoku įvardyti. Kol kas tai vienas geriausių įvykių mano gyvenime“, – emocijų negniaužia Ieva.
Jeigu reikėtų argumentuoti, kodėl sėdo prie didingo ir itin sakralaus instrumento – vargonų, I. Morkūnaitė nė negalėtų paaiškinti. Juolab kad žadėjo sau to niekada nedaryti.
Veikiausiai tai, kad užaugo prie Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonų, kuriais grodavo mama, paliko gilesnį įspaudą, nei pati manė.
„Tie vargonai net mano ranka apipaišyti vaikystėje“, – šypteli muzikė. Bet greitai surimtėja: „Man labai patinka vargonų skambesys. Jis toks savas ir man nieko nėra gražiau už jį. Kartais patinka labai tylus skambėjimas, o kartais noriu girdėti vargonus visa galia. Ne veltui vargonai – instrumentų karalius! Taip teigė klasikas Volfgangas Amadėjus Mocartas – ir aš drįstu jam pritarti.“
Artimą ir glaudų ryšį su Bažnyčia muzikė aiškina labai paprastai: matyt, taip Dievo skirta. Nors neneigia, kad žmonės, sužinoję ją esant profesionalia vargonininke ir kasdien giedant bažnyčioje, reaguoja labai įvairiai.
Didelės nuostabos, kad I. Morkūnaitė pasuko muzikos keliu, ją pažįstantieji neturėtų jausti.
„Na taip, sulaukiu įvairiausių reakcijų, bet jos nebūna nemalonios, – skuba patikinti. – Tik žmonės nustemba, kad aš dirbu bažnyčioje. Aišku, nuostaba kyla tik tiems, kurie retai lankosi bažnyčioje.“
Pasak Ievos, bažnyčia užima išties ypatingą vietą jos gyvenime. Jai labai patinka ten dirbti ar tiesiog ramiai pabūti su savimi.
„Jaučiuosi ten sava. Gal ši vieta, kaip darbo, nukenčia daugiausia, nes dėl pamokų, repeticijų ar koncertų dažnai nebesuspėju groti vakaro Mišiose. Tačiau klebonas labai supratingas – juk bažnyčioje svarbiausia yra malda“, – įsitikinusi pašnekovė.
Anot jos, ir žmonės į bažnyčias susirenka ne klausyti koncertų, o melstis.
„Maldai nebūtinai turi pritarti vargonai. Tačiau aš pati nuvykusi svetur pirmiausiai einu klausytis, kaip vargonininkai gieda Mišiose. Man labai man patinka semtis patirties iš kolegų“, – prisipažįsta Ieva.
Pasak biržietės, vargonų muzika tikrai nėra nuobodi ir gali pasiduoti skirtingoms interpretacijoms. O dar ypač ugdo kūrybiškumą.
„Kiek įvairiausių spalvų turi vargonai, kiek skirtingų variantų galima pagroti tą patį kūrinį! Grojimas vargonais – nuolatinė kūryba. Tuo ir nuostabus šis instrumentas“, – tikina I. Morkūnaitė.
Muzika, kuri gali žmogui kažką duoti, anot Ievos, yra ta, kuri atliekama iš širdies ir su jausmu.
„Net kai vaikai groja paprastus kūrinėlius, jaučiasi, kaip jie stengiasi ir kartu jaudinasi, nes nori kuo gražiau pasirodyti prieš tėvelius, mokytojus, tai jau yra gyva muzika“, – aiškina pedagogė.
Jai pačiai ypač patinka giesmės, nes jos prasmingos.
„Kompozitoriai kurdami kompozicijas, manau, kiekviena iš jų nori ką nors pasakyti, o kaip pasiseka atlikėjui perduoti publikai pastarąjį jausmą, tai kiekvienas supranta skirtingai“, – samprotauja Ieva.
I. Morkūnaitė ne tik pati gieda bažnyčioje, bet ir moko šio meno paslapčių jaunąsias giesmininkes. Sako, jog labai didžiuojasi ir džiaugiasi mergaitėmis, kurios net sekmadienio rytais anksti keliasi ir skuba į Mišias.
„Ir taip kiekvieną sekmadienį! – aikteli Ieva. – Aš pati stebiuosi, kad jos ateina. Bet, matyt, kažkas jaunimą traukia. Būna, kad kurį laiką praleidžia sekmadienio giedojimus, nes užklumpa mokslo ar kiti sunkumai, tačiau iš esmės jaučiu jų entuziazmą. Bažnyčioje mes visos lygios.“
I. Morkūnaitė su mokinėmis stengiasi sugiedoti giesmes taip, kad žmonės džiaugtųsi buvimu bažnyčioje ir bendruomenėje.
„Norėtųsi matyti daugiau jaunimo bažnyčioje, tačiau per prievartą juk neatvesi“, – supranta.
Ieva įsitikinusi, kad visada bus vaikų, kurie norės mokytis groti, dainuoti ar kitaip prisiliesti prie garsų pasaulio. Galbūt jų bus nedaug, tačiau bent keletas tikrai visada atsiras.
Sunkiau, anot I. Morkūnaitės, svajojantiesiems tapti muzikos pedagogais. Gana sudėtinga įsidarbinti mokymo įstaigose, nes visos vietos tiesiog užpildytos.
Tiesa, tokios perspektyvos muzikos pedagogų daugiau laukia jos krašte, o ne visoje Lietuvoje, patikslina Ieva.
Pačios jaunosios pedagogės galvoje šiuo metu sukasi galybė ateities planų ir svajonių. Tačiau garsiai jomis dalytis muzikė nelinkusi.
„Svajonės kartais nelygios galimybėms, tačiau džiaugiuosi tuo, ką dabar darau. Stengsiuosi tobulėti, o planai turi subręsti. Gyvenimas parodys, ar jiems buvo lemta išsipildyti“, – filosofiškai šypteli.
