-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Nemoku reklamuotis – nedrąsu šiuos papuošalus pristatyti kitiems, – prisipažįsta profesionali grafikė. – Ir nors iš savo bičiulių raguvių esu girdėjusi, kad vėriniai tikrai gražūs, bet jais, tokiais išskirtiniais, pasipuošus miestelis gali pirštais užbadyti.“
Dailės mokslus Kaune, tuomečiame Stepo Žuko dailės technikume ėjusi, po jų Vilniaus dailės akademijoje bakalauro ir magistro studijas baigusi Bronė Kanoverskytė jau daug metų gyvena Užunevėžiuose.
Sako, į tėvų namus parginusi astma, kuria serga nuo vaikystės.
Liga neleido jai dirbti mėgstamo dailininkės darbo Kauno zoologijos sode, astmos priepuoliai kildavę vien nuo dažų kvapo.
Nebegalėdama lieti dažų, Bronė į rankas ima pieštuką ir kuria itin subtilius grafikos kūrinius. Kaip pati paaiškina, skirtus tik suaugusiesiems.
„Būtent tie kūriniai man yra patys brangiausi“, – teigia menininkė.
Tačiau, sukurti pieštuku, jie mažai esą ką domina.
„Tiems, kas susidomi mano kūriniais, daug labiau patinka mano kitados iliustruotos vaikams skirtos spalvingos knygutės. Patinka ir manieji papuošalai iš vilnos, lino, suvertų karoliukų. Tačiau pačios moterys nelabai nori pasipuošti tokiais vėriniais bei sagėmis – tvirtina, kad labai jau jie neįprasti“, – šypsosi B. Kanoverskytė.
Užtai pati ji kur beeidama būtinai kurį nors įsisega ar užsikabina – visi, raguvę sutikę, pirmiausia ir atkreipia dėmesį į papuošalus.
„Puoštis man patinka – mano sukurti papuošalai papildo mano esybę“, – teigia kūrėja.
Bronės Kanoverskytės kūrybinis kelias – it vaivorykštė: nuo cecho dailininkės iki vaikiškų knygelių iliustratorės, dabar įkvėpimą išliejančios vienetiniuose papuošaluose. Tačiau širdyje raguvė sako visada liksianti grafikė. Subtilūs piešiniai pieštuku menininkei patys brangiausi. P. ŽIDONIO nuot.
Bronė – viena iš dvynių. Jos sesuo Genė, su kuria ji sakosi nesanti panaši nei išore, nei būdu, gyvena Panevėžyje.
Genė, pasak jos, guvi, daug čiauškanti, besidalinanti įspūdžiais ir patirtimi. „O aš esu rami, lėta ir daug labiau klausytoja nei pasakotoja“, – apie save sako dailininkė.
Ir, kiek prisimena vaikystę ir jaunystę, visada su pieštuku rankoje.
Bronė augdama buvo ligota mergaitė, daug laiko leisdavo sanatorijose.
„Menu, kaip aš kokių trejų, daugiausia ketverių metų mergytė, gyvendama sanatorijoje, piešiau namą ir šalia jo nupiešiau gėles, didesnes už patį namą, – pasakoja B. Kanoverskytė. – Draugai sukritikavo manąjį piešinį. Tvirtino, kad už namą didesnių gėlių nebūna. Bet aš, matyt, jau tada suvokiau ir tikėjau, kad kūryboje tokie dalykai įmanomi.“
Mama nesyk yra pasakojusi, kad Bronė, kol buvo visai mažytė, mėgdavusi piešti ežere plaukiojančias anteles ir krūmuose jų tykančią lapę. Tada dar šeima gyveno Pasvalio rajone, Žvirgždžiūnuose. Kai jai ir sesei atėjo laikas eiti į mokyklą, tėvai atvyko gyventi į Raguvą.
Šį miestelį pasirinko dėl to, kad iš Žvirgždžiūnų dukroms būtų tekę gana toli į mokyklą žingsniuoti.
„Man pasisekė, nes Raguvos mokyklai vadovavo puikus dailės pedagogas Vytautas Narečionis, mokęs dailės. Jis įvertino mano polinkį prie meno, skatino kurti. Gaudavau įvairių užduočių. O kai mokėmės vyresnėse klasėse, šis pedagogas surengė ekskursiją į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą“, – mena B. Kanoverskytė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Tas apsilankymas technikume Bronei prilygo stebuklui – taip jame viskas buvo įdomu ir traukė. Tad baigusi mokyklą nusprendė studijuoti tik jame.
Tačiau į technikumą įstojo tik iš ketvirto karto. Per tą laiką spėjo ir pabaigti Ukmergės proftechninę mokyklą, kurioje įgijo metalo kontrolierės specialybę, ir pagal specialybę padirbėti Panevėžio autokompresorių gamykloje.
„Bet fabrike kontroliere dirbau neilgai – viršininkai pastebėjo, kad gebu piešti, tad man buvo paskirtos cecho dailininkės pareigos. Piešiau plakatus, rašydavau sveikinimus, padėkos raštus“, – vardija B. Kanoverskytė.
Galiausiai merginos atkaklumas atsipirko: tris kartus nebuvusi įvertinta per stojamuosius egzaminus, ketvirtą kartą į Stepo Žuko dailės technikumą priimta pati pirma.
Baigusi jį puikiais pažymiais, Bronė iš karto įstojo į Vilniaus dailės akademiją studijuoti grafikos.
„Įstojau būdama 28-erių ir buvau vyriausia studentė. Bet tai man nė kiek nekliudė baigti bakalauro, po to ir magistro studijas“, – šypteli.
Anot menininkės, technikumas išmokė pajusti, pamatyti ir perteikti grožį. Dailės akademija – gilintis, apibendrinti, sisteminti, iš detalių kurti visumą.
Jos, meno magistrės, žinios pirmiausia pravertė Kauno zoologijos sodui – čia dirbusiai dailininke, Bronei teko net projektuoti miestelį triušiams.
Leidyklos į ją kreipėsi prašydamos iliustruoti knygas vaikams.
„Vaikų knygų iliustracijoms reikia daug spalvų, detalių, tad teko imtis vadinamojo akademinio piešimo“, – tuometę savo kūrybą apibūdina B. Kanoverskytė.
„Tai, ką sukuriu, yra apie žmogų. Mano darbuose – žmogaus išgyvenimai, patiriamas skausmas, džiaugsmas, susitikimai ir išsiskyrimai.“
B. Kanoverskytė
Bet štai jau penkiolika metų menininkė gyvena vaikystės namuose Raguvoje.
„Gyvendama Vilniuje bei Kaune buvau pripratusi prie šurmulio, judėjimo, – pasakoja Bronė. – Raguvoje teko pratintis prie ramybės. Pripratau. Gera man čia, jaučiuosi laiminga.“
Papuošalai į jos kūrybą atėjo taip, tarsi likimo buvo lemta.
Sykį lankydamasi pas bičiulę Prancūzijoje, ten nusipirko didžiulį maišą įvairiaspalvių vilnų. Grįžusi į Lietuvą – velti skirtų adatų. Ir ėmusi kurti vilnonius papuošalus.
Jie masyvūs, labai kūrybiški, nepaprastai įdomūs. Ir, kaip dažnai pripažįsta autorė, pernelyg traukiantys dėmesį, kad vietos moterys turėtų drąsos juos pirkti ir puoštis.
„Mano papuošalų yra iškeliavę į Ameriką, Kanadą, Prancūziją, Angliją, – sako B. Kanoverskytė. – Nežinau, ar ten moterys jais puošiasi, bet manau, jog taip. Dideliuose miestuose nebijoma, kad dėl savojo išskirtinumo būsi užbadytas pirštais.“
„Kadangi pati priklausau neįgaliųjų organizacijai, manųjų papuošalų nuperka šios nariai, per juos – ir kiti žmonės“, – priduria moteris.
Be veltų šedevrų, gausu Bronės sukurtų papuošalų iš karoliukų bei lino. Pastarieji taip pat išskirtiniai, vienetiniai, tinkantys tiek prie vakarinės suknelės, tiek darbo drabužio.
„Internete papuošalais neprekiauju – kažkaip neprisirengiu“, – paklausta atsako Bronė.
P. ŽIDONIO nuotr.
B. Kanoverskytės papuošalai gimsta spontaniškai, jų gaminimas – kūrybinis procesas.
„Su malonumu kuriu papuošalus, tačiau dar didesnį džiaugsmą pajuntu pasiėmusi į rankas pieštuką ir juo piešdama popieriuje. Esu juk grafikė“, – atvirauja.
Tai, kas jos nupiešiama, sugula į aplankus, po to – į stalčius. Rengti parodų dailininkė teigia neturinti už ką. Nors norėtų.
„Kita vertus, aš juk esu nedrąsi. O parodyti visuomenei, ką esi sukūręs, irgi reikia drąsos“, – dar vieną argumentą, kodėl nerengia parodų, pateikia Bronė.
Dailininkų sąjungai ji, diplomuota menininkė, nepriklauso. Sako, kokia aš dailininkė, jei neturiu net dirbtuvės!
Tačiau tai, kad ji – kūrėja, liudija pats Bronės gyvenimas, kuriame dažnai užvaldo įkvėpimas. Pajutusi jį, kad ir nakčia, moteris keliasi iš lovos, ima pieštuką ir panyra į grafiką. Taip gimsta reto subtilumo kūriniai.
„Tai, ką sukuriu, yra apie žmogų, – savo kūrybą apibūdina Bronė. – Mano darbuose – žmogaus išgyvenimai, patiriamas skausmas, džiaugsmas, susitikimai ir išsiskyrimai.“
Ji sako esanti ypač dėkinga mamai, su kuria kartu gyvena ir kuri ją, dukrą, saugo kūrybai išvaduodama nuo buities rūpesčių.
„Ypač nemėgstu žemės ūkio darbų, man jie – itin sunkūs“, – prisipažino menininkė.
Bronė dėkinga mamai Danguolei Marijai Kanoverskienei, saugančiai ją nuo buities rūpesčių ir suteikiančią galimybę tiesiog kurti. P. ŽIDONIO nuotr.
Bronės mama Danguolė Marija Kanoverskienė didžiuojasi nuolat ką nors kuriančia dukra. Juk ir pati kadaise buvo kūrėja. Kur dabar veikla Raguvos baldų įmonė, sovietmečiu veikė Plungės suvenyrų gamyklos „Minija“ cechas. Jame D. M. Kanoverskienė dirbo suvenyrų drožinėtoja. Drožybos ji paskui pramokiusi ir dukrą Bronę. Tad dabar jų namus puošia dar ir akį traukiantys Bronės drožiniai.
Dukra skolinga neliko – mamą išmokė kurti iš veltinio seges, kurios šiai pavykstančios tikrai dailios.
Dar D. M. Kanoverskienė su malonumu spalvina kantriesiems sukurtas spalvinimo knygas – moters valios užtenka net itin sudėtingiems ornamentams.
Kaip sako Bronė, jodviem su mama kūryba yra ir darbas, ir malonumas, tačiau pastarojo daug daugiau. Kūryba teikia laisvės, padeda skleistis.
Dailininkė pasidžiaugė gyvenanti kūrybingų žmonių krašte: labai stipri Raguvos bendruomenė, aktyvi Trečiojo amžiaus universiteto, buriančio vyresnius žmones, veikla. Ji sako noriai einanti į susitikimus su įdomiomis asmenybėmis.
„Tik va knygų skaityti kažkodėl man nebesinori, nors visą ankstesnį gyvenimą jas skaičiau, – nuoširdžiai prisipažįsta B. Kanoverskytė. – Dabar norisi pačiai kurti, nebe skaityti, kas sukurta kitų.“
