Asmeninio albumo nuotr.

Įspūdingų patirčių kolekcininkas

Įspūdingų patirčių kolekcininkas

 

Andrius Simankovas gyvena tarsi įtempto siužeto veiksmo filme – kupiname nuotykių ir su kelionių prieskoniu. Pagrindinis šio filmo režisierius ir aktorius – jauniausias lietuvis, kada nors lankęsis Šiaurės ašigalyje, buvęs talibų valdomoje Afganistano teritorijoje ir ten išgyvenęs ilgiausias dešimt minučių savo gyvenime bei žemės drebėjimą. Vos 21-erių smalsus keliautojas, kurio gyvenimą jau visai netrukus žymės dušimtasis skrydis lėktuvu.

Kelionės kaip darbas

Nors karantinas visus įkalino namuose, A. Simankovui jis tarsi atvėrė dar daugiau galimybių.

Berlyne, Vokietijoje, gyvenantis lietuvis nuo praėjusių metų turi galimybę dirbti nuotoliniu būdu. Tad dėl mintis ir širdį užvaldžiusių kelionių nereikia jaudintis ir sukti galvos – yra laisvas vykti, kur nori: svarbu laiku atliktų savo darbus.

Andrius jau trečius metus dirba kompanijoje „Airbnb“, yra atsakingas už dviejų šalių – Vokietijos ir Graikijos – biurų veiklą. Ir džiaugiasi, kad gali ne tik mokytis ir tobulėti profesine prasme, bet ir keliauti.

„Prieš tai tekdavo imti labai daug atostogų arba planuotis keliones savaitgaliais. Buvo tokie skrydžiai, kada penktadienį išskrendi, o sekmadienį grįžti atgal, kad pirmadienį vėl galėtum eiti į darbą“, – prisimena A. Simankovas.

Šiuo metu užkietėjusio keliautojo sąskaitoje yra 199 skrydžiai ir 45 pasaulio šalys. Bet po trijų savaičių Andrius leisis į dušimtąjį savo skrydį – naujausiu kompanijos „Qatar Airways“ orlaiviu „Airbus A350-1000“, prabangiausia pasaulyje verslo klase „Qsuite“.

O visai neseniai A. Simankovas su kolega grįžo iš karo skaudžiai tebedraskomo Afganistano. Penkias dienas bičiuliai keliavo po šios šalies provincijas. Sumanymas aplankyti karo žemių sinonimu tapusią šalį jiems kilo visai netikėtai, stebint žinomų tinklaraštininkų vaizdo įrašus apie šią įspūdingą pasaulio vietą. Pasak Andriaus, viena iš priežasčių, kodėl norėjo nuvykti į Afganistaną, buvo išvysti visai kitą jo pusę: be karo, be atakų – ne tą, kurią kasdien matome per televiziją.

Afganistane A. Simankovui teko važiuoti ir per Talibano teroristų kontroliuojamą zoną. Vaizdai sukrėtė: degantys autobusai, sprogę automobiliai, suvarpyti keliai, rūkstantys dūmai iš namų. Tačiau, anot jo, yra ir kita šios nuostabios šalies pusė.

Tarp karo ir stichijos

Ir tą, kitokį, Afganistaną lietuviui išties pavyko pažinti.

Daugiau nei keturiasdešimt metų karinių konfliktų niokojamame krašte didžiausią įspūdį A. Simankovui padarė maistas – skaniausias kada nors valgytas gyvenime – užburianti gamta, kalnų didybė ir draugiškiausi sutikti žmonės. „Pati atmosfera ten leidžia pasijausti kaip filme“, – tikina pašnekovas.

Žinoma, tokios išskirtinės kelionės negali apsieiti ir be unikalių, tam kraštui būdingų patirčių. Andriui su kolega ji irgi gerokai patampė nervus. Kaip tą naktį, kai keliautojus netikėtai pažadino galingi virpesiai, nuo kurių daiktai kone „vaikščiojo“ po kambarį.

Pirmoji lietuvių mintis buvo, jog sprogo bomba.

„Visą likusią naktį negalėjome užmigti – labai jaudinomės, – įtemptas akimirkas prisimena Andrius. – Kol ryte sužinojome, kad už penkiasdešimt kilometrų nuo mūsų viešbučio įvyko 4,7 balo žemės drebėjimas.“

Tai buvo pirmoji A. Simankovo išgyventa tokia gamtos stichija, kurią, anot jo, lydėjo labai keistas jausmas.

„Jeigu jus užsiūbuoja automobilyje, galite sustoti, išlipti ir atsiremti į žemę. O šiuo atveju nėra kur dėtis, kadangi pati žemė juda“, – dabar juokiasi Andrius.

Tačiau žemės drebėjimas buvo vieni niekai, palyginti su tuo, ką vaikinas patyrė jau ruošdamasis kelionei atgal į Berlyną.

Pagal nustatytas taisykles keliautojams per 48 valandas reikėjo pasidaryti COVID-19 testą, kad galėtų sugrįžti namo. Tačiau klinika, kurioje jis buvo atliekamas, dirbo tik iki šeštos valandos vakaro. Kolegos turėjo vos valandą laiko atskristi iš Mazari Šarifo provincijos į Kabulą, kad suspėtų pasitikrinti, ar neužsikrėtę koronavirusu.

A. Simankovo ir jo bičiulio nelaimei, skrydį į Kabulą dėl nežinomų priežasčių atidėjo net dviem valandoms. Todėl nebeliko nieko kito, kaip sėstis į autobusiuką ir iš Mozari Šarifo skubėti į Kabulą kalnų keliais.

Varginanti kelionė truko beveik šešias valandas, iš kurių lietuviui labiausiai įsiminė dešimt minučių.

„Teko važiuoti ir per Talibano teroristų kontroliuojamą zoną. Matėme degančius autobusus, sprogusius automobilius, suvarpytus kelius, rūkstančius dūmus iš namų. Tai tikrai buvo ilgiausios dešimt minučių mano gyvenime“, – prisipažįsta A. Simankovas.

A. Simankovas net du kartus yra lankęsis Šiaurės ašigalyje.

Unikali ekspedicija

Koks kitas iššūkis galėtų pranokti tokią kelionę? Andrius juokiasi, kad jo „Privalu pamatyti“ pasaulio vietų sąrašas sparčiai pildosi, tačiau būtent dabar mintis užvaldžiusi Saudo Arabijos magija, kengūrų karalystė Australija, savo kraštovaizdžiu visus be išimties žavinti Naujoji Zelandija ir atšiaurioji Antarktida.

Bilietus į Australiją jau net turėjo įsigijęs, tačiau dėl skaudžiai smogusios pandemijos vis dar ten nenukanka.

Galimybė keliauti A. Simankovui reiškia savotišką laisvę, savęs ir pasaulio pažinimą, naujas patirtis ir pažintis. Kelionės, anot vaikino, jau tapo gyvenimo būdu, nes skirtingose žemės vietose jis praleidžia išties daugybę laiko.

2018-aisiais Andrius ryžosi dar vienai išskirtinei kelionei – į Svalbardo salyną ir didžiausią jo miestą Longjyrbieną, šiauriausią pasaulyje žmonių gyvenamą vietą, kur jutiminė temperatūra neretai nukrenta žemiau –40 laipsnių. Iš ten lietuvis su komanda patraukė link Šiaurės ašigalio.

Tuomet buvęs vos aštuoniolikos, A. Simankovas tapo jauniausiu lietuviu, kada nors pasiekusiu šį Žemės tašką.

„Visiems rekomenduočiau pamatyti Šiaurės ašigalį, – sako keliautojas. – Nors žmonės linkę manyti, jog ten tik ledas ir šaltis, iš tiesų nepaprastas jausmas būti taip toli, tokioje atokioje vietoje.“

Vieno apsilankymo ašigalyje Andriui nepakako. Po to, kai 2018-ųjų lapkritį jis leidosi į ekspediciją su mokslininkų grupe, atlikusia ledyno ir ozono sluoksnio skaičiavimus (Andriaus komandoje buvo norvegų, amerikiečių, rusų, kinas ir pats daktaras Adamas Grilis – mokslininkas, jau daugybę metų tiriantis klimato kaitos įtaką Žemei), į Šiaurės ašigalį lietuvis vėl grįžo po metų, 2019-ųjų spalį. Tąkart – su viena paskutiniųjų turistinių grupių, apsilankiusių prieš pandemiją šioje įspūdingoje pasaulio vietoje: kaip pats sako, apsižvalgyti.

Pas baltuosius lokius – su pavojaus mygtuku

Pasak A. Simankovo, šaltis Šiaurės ašigalyje beveik nejuntamas, bet jeigu išdrįstum atsidengti nosį ir pabandytum ją pajudinti – nepavyktų. O kai pagaliau gauni šilumos dozę, atrodo, kad veidas svyla.

Kitas laukiantis išbandymas čia – poliarinė naktis: dėl savo geografinės padėties ši vietovė žiemos metu nemato saulės, vasarą ji niekada nenusileidžia.

Atšiaurų pasaulio tašką A. Simankovas tvirtina pasirinkęs visiškai spontaniškai. Tiesiog norėjo kažkuo nauju ir neįprastu paskaninti gyvenimą. Tokios kelionės, jo manymu, pakeičia žmogaus mąstymą apie mūsų planetą, leidžia suprasti, kokia ji didelė ir galinga.

„Per šią kelionę supratau, kad žmogus yra labai mažas, tiesiog bejėgis prieš gamtos galią. Įsivaizduokite, tūkstančius kilometrų ledo ir aplink tave nė gyvos dvasios, išskyrus poliarines meškas“, – kvapą gniaužiančią išvyką po ledynus prisimena keliautojas.

Pasak A. Simankovo, kelionė ledo šalyje buvo išties varginanti. Vien mokymai, kaip elgtis išvydus baltąjį lokį, užklupus pūgai ar pakilus stipriam vėjui, truko net tris valandas.

Instruktoriai nuosekliai lietuviui papasakojo, ką daryti, jei kelyje sutiks baltąjį lokį. Net ir besidaužant širdžiai, anot Andriaus, privalai išlikti ramus, nedaryti staigių judesių ir kaip galima greičiau, visiškai nepastebimai apie netikėtą sutiktąjį pranešti kelionės vadui.

A. Simankovas savo keliautojo karjerą pradėjo būdamas vos šešerių.

Į tokią atšiaurią aplinką komandos eina kaip reikiant pasiruošusios. Ekspedicijai vadovaujantis žmogus turi ginklą, kurį nedvejodamas gali panaudoti, jei to prireiktų. Taip pat budi speciali gelbėtojų komanda, kuri iškart į orą kels sraigtasparnį, vos bus paspaustas pultelio pavojaus mygtukas.

Tikslai diktuoja patirtis

A. Simankovas savo keliautojo karjerą pradėjo būdamas vos šešerių. Tuomet kartu su šeima automobiliu leidosi į Kroatiją pakeliui aplankydami Lenkiją, Čekiją, Austriją, Slovėniją.

Pirmasis keliautojo skrydis taip pat buvo šešerių – simboliška, bet tuomet jis skrido būtent į Berlyną, kur dabar gyvena dar nuo vidurinės mokyklos baigimo.

Svečiose šalyse lietuvis sako ieškantis labai skirtingų dalykų. Vienose jis nori atsipūsti nuo kasdienių rūpesčių, rutinos, kitose – kažką apmąstyti, įgauti patirties gyvenimiškais klausimais. „Kelionėse susikuri naują vaizdą, matai kitokį pasaulį, visuomenę“, – sako Andrius.

Išskirtinių kelionių entuziastas, jis prisipažįsta mėgstantis ir kartais tiesiog leistis į smagų atostogų nuotykį.

„Viskas priklauso nuo kelionės tikslo, – aiškina A. Simankovas. – Kur aš važiuoju, kokia mano kelionės paskirtis, ar tai bus atostogos, ar savęs pažinimas.“

Anot jo, jeigu vyksta atostogauti, tai tik su gera draugų kompanija arba su vienu bičiuliu, su kuriuo gali dalytis įspūdžiais.

„Bet jeigu vykstu norėdamas atsiriboti nuo žmonių, pabūti arčiau gamtos, tai keliauju vienas“, – kaip žemėlapyje renkasi kelionių taškus, pasakoja Andrius.

Jis neslepia, jog pirmosios patirtys buvo persmelktos baimės – esi vienut vienas svetimoje šalyje, tave supa visiškai kita kultūra, nepažįstami žmonės. Bet kuo daugiau keliauja, tuo labiau įsitikina, jog net svetur dauguma žmonių linkę patarti ir ištiesti pagalbos ranką.

„Vienintelė baimė dabar yra nežinojimas, – sako Andrius. – Pavyzdžiui, kai skridau į Afganistaną, nė nežinojau, ko tikėtis. Naujienos skelbė apie karą, konfliktus, švilpiančias bombas. O realybė yra šiek tiek kitokia. Netgi tokia šalis turi savo privalumų.“

Gyvenimas ant lagaminų A. Simankovo bent jau kol kas nevargina. Tiesiog įprato keisti vietas, nes yra žmogus, kuris negali ramiai nusėdėti namuose ant sofos.

Pažinimo alkio dar nenumalšino

Pasak A. Simankovo, skirtingose šalyse keliautojai priimami pagal skirtingas taisykles. Esama šalių, kur vietiniai turistą mato kaip vaikščiojančią piniginę ir sukelia kainas, bando išpešti kuo daugiau naudos. O kituose kraštuose esi sutinkamas tarsi namuose. Tokiu svetingumu keliautojas netruko įsitikinti legendomis apipintame Sakartvele, Armėnijoje.

„Turistai ten gauna visokiausių privilegijų – namų atmosfera tiesiog juntama“, – tikina Andrius.

Pasaulį kelionėmis ir patirtimis matuojančiam lietuviui ne kartą teko pakliūti ir į į linksmas, ir į kuriozines situacijas. Iki šiol A. Simankovas mena skrydį iš Ciuricho į Berlyną. Namo jis grįžo kaip pats garbingiausias pasaulio pilietis – lėktuve tąkart buvo vienintelis keleivis, kuriam buvo netgi leista naudotis verslo klasės privilegijomis.

„Buvo labai keistas jausmas, – juokiasi pasakodamas. – Stiuardesės net klausiau, ar nebūtų paprasčiau atšaukti skrydį. O ji sako ne, iš Berlyno į Ciurichą laukia pilnas keleivių lėktuvas! Tad bet kokiu atveju reikėjo parskraidinti žmones atgal. Tuomet pasodino mane į verslo klasę ir buvo labai linksmas skrydis!“

Gyvenimas ant lagaminų A. Simankovo bent jau kol kas nevargina. Tiesiog įprato keisti vietas, nes yra žmogus, kuris negali ramiai nusėdėti namuose ant sofos. Jam privalu keliauti, pamatyti, patirti, kad numalšintų viduje kilusį pažinimo alkį.

Svarsto, jog po gero dešimtmečio tiek keliauti jau nebepavyks – prioritetas bus kurti šeimą, laiką leisti su mylimais žmonėmis.

Todėl dabar stengiasi išnaudoti visas galimybes ir kuo daugiau keliauti, nes didžiausia jo svajonė – į kelionių bagažą sukrauti kiekvieną pasaulio šalį ir patirtį ten.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų