Panevėžietis M. Šiaučiūną-Kačinską į Pietų Korėją nuvedė tokie patys tikslai, kaip ir daugelį mūsų tautiečių, – išsilavinimas.

Gyvenimą spalvina rytietiškais potėpiais

Gyvenimą spalvina rytietiškais potėpiais

39-erių Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas kompaktišką Panevėžį ėmė ir iškeitė į Seulo betono ir dangoraižių džiungles. Kaip sako pats panevėžietis, į Pietų Korėją jį nuvedė tokie patys tikslai, kaip ir daugelį mūsų tautiečių, – išsilavinimas. Didžiausiame šalies mieste – sostinėje Seule Martynas mokėsi korėjiečių kalbos, o dabar filologas siekia ir daktaro laipsnio.

Nors keistai išraityti hieroglifai mūsų akiai atrodo pernelyg įmantrūs, kad būtų suprantami, Martynas tikina išsyk perpratęs jų subtilybes. Pasak lietuvio, tereikia išmokti vos keletą taisyklių ir korėjiečių kalba jau įkandama.

Skirtingai nei japonų, kurioje hieroglifai žymi skiemenis, korėjiečių abėcėlė yra raidinė, o raštas iš tiesų labai struktūrizuotas ir aiškus: raides sudaro tiesios grafinės linijos ir rutuliukai, yra labai aiškios geometrinės formos.

„Gramatikos atžvilgiu korėjiečių kalba tikrai paprastesnė nei lietuvių, – tikina M. Šiaučiūnas-Kačinskas, anksčiau mokęsis ir japonų, tad galintis drąsiai lyginti visas tris kalbas. – Mums reikia mokytis asmenuotes, kirčiuotes ir kitus dalykus, o ten išmoksti abėcėlę ir viskas.“

Kokie vėjai aukštaitį nusviedė į Aziją? M. Šiaučiūnas-Kačinskas sako, jog studijų. Baigęs dvylika klasių Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje, įstojo į Vilniaus universitetą, kad taptų matematiku. Bet kaip gretutinį dalyką pasirinko japonologiją ir metus mokėsi Japonijoje.

Grįžęs į Lietuvą, Martynas kurį laiką dėstė ir dirbo dabartiniame Vilniaus universiteto Orientalistikos centre. Vėliau pagal mainų programą išvyko į Pietų Korėją, kur baigė korėjiečių kalbotyros studijas ir iš ten daugiau nebeišvažiavo.

Lietuvis verčia įvairius kūrinius į (iš) korėjiečių–lietuvių–japonų kalbas. Prisidėjo prie Lietuvos enciklopedijos įrašų apie korėjiečių kultūrą ir kalbą. Bet labiausiai yra žinomas kaip žmogus, išvertęs Hailji romaną „Užupio respublika“ į lietuvių kalbą, o lietuviškąja klasika tapusį Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ – į korėjiečių.

Šią veiklą vertėjas vadina duokle Lietuvai. Nors tikina, jog Azijos šalys, ne Europa, jį visada traukė labiau. Ypač domino kalbos: M. Šiaučiūnas-Kačinskas yra skaitęs kone visus kiniškus, japoniškus romanus, kada nors išverstus į lietuvių kalbą. Tad studijų metais iš dėstytojo išgirsti žodžiai, jog norint išmokti laisvai kalbėti svetima kalba reikia pagyventi toje šalyje, Martyną paskatino kelti sparnus į Tokiją. Kai grįžęs iš ten sužinojo, kad yra galimybė išvykti į Pietų Korėją mokytis korėjiečių kalbos, nedvejodamas pasinaudojo šansu tapti vienu pirmųjų tą padariusių lietuvių. 2001–2002 metais ši šalis tautiečiams buvo visiškai neatrasta žemė.

Dvejopi įspūdžiai

Kadangi studijavo Vilniaus universiteto Orientalistikos centre, po to jame dirbo, M. Šiaučiūnas-Kačinskas gavo stipendiją studijoms. Jas baigęs, grįžo, bet po kurio laiko išvyko dar kartą – šįkart su stipendija gilinti korėjiečių kalbos žinias daktaro laipsniui gauti.

Martynas atvirauja iš pradžių manęs, kad, baigęs mokslus, parvyks į Lietuvą ir toliau dirbs universitete.

„Tačiau pagalvojau, jog tikrai reikia Pietų Korėjoje pagyventi ilgiau. Tada jau supratau, jog viską norisi pamatyti, pažinti“, – šypteli.

Pirmą kartą išvydęs Seulą panevėžietis liko nustebęs. Žinodamas, jog atsidūrė šalies su viena stipriausių ekonomikų pasaulyje sostinėje, tikėjosi išvysti dangoraižius, didžiulius verslo centrus ir kitus megapoliui būdingus atributus.

„Bet kai ėjau Seulo miesto centru, jis man labiau priminė Bankoką, o ne sparčiausiai ekonomiškai besivystančią šalį. Tik po to sužinojau, kad po vykusių karų šis miestas buvo visiškai sugriautas. Tada neturtinga valstybė turėjo pastatyti kaip įmanoma daugiau namų, kad žmonės turėtų kur gyventi. Nors centras jau buvo atstatytas, tačiau kai aš ten nuvažiavau, pamačiau, jog vienoje miesto pusėje ir kitoje vaizdas kardinaliai skiriasi“, – pasakoja Martynas ir priduria, jog dabar, prabėgus kone septyniolikai metų, Seulas išties pasikeitęs ir sparčiai modernėjantis.

Nuo panašumų iki rasizmo

Dar pirmąkart apsilankęs Azijos žemyne – Japonijoje – M. Šiaučiūnas-Kačinskas tikina nejutęs nieko keisto ir juolab nepažįstamo. Nors prieš tai jaudinosi, kaip seksis perprasti kitą kultūrą, su ja susidūręs kaipmat pasijuto savas.

„Mačiau, kad čia visai kitokie žmonės, architektūra, kraštovaizdis. Tačiau, keista, nesijaučiau esantis svetimoje šalyje. Atrodė, lyg ir šneki užsienio kalba, bet nesijauti svetimas“, – sako Rytų šalių apžavėtas vertėjas.

Anot Martyno, nesvarbu, kad Japoniją ir Lietuvą skiria daugybė kilometrų – abi šalys turi viena kitai artimų dalykų. Lygiai taip pat ir dėl Korėjos.

„Lietuviai ir korėjiečiai tikrai panašūs. Ten taip pat galioja patarlė „Devynis kartus atmatuok, dešimtą pjauk“. Lietuviai ir korėjiečiai pirma padaro, o tik po to pagalvoja, kad gal ne taip, gal reikėjo daryti visai kitaip“, – juokiasi M. Šiaučiūnas-Kačinskas.

Kita vertus, sako panevėžietis, korėjiečiai atrodo draugiški, šilti žmonės, tačiau tarpe jų gajos ir rasizmo apraiškos. Tiesa, europiečiai čia gali jaustis ramūs – kur kas sunkiau adaptuotis atvykėliams iš Pietryčių Azijos.

Nors prieš tai jaudinosi, kaip seksis perprasti kitą kultūrą, martynas su ja susidūręs kaipmat pasijuto savas.

Martynas pasakoja, jog situaciją šalyje puikiai iliustruoja Seulo metro stotyje atliktas socialinis eksperimentas. Baltajam žmogui anglų kalba paklausus kelio, iš dešimties korėjiečių net devyni maloniai jį parodė. O atvykėliui iš Pietryčių Azijos to paties klausiant korėjiečių kalba, dauguma praeivių tiesiog praeidavo neatsisukdami.

Buria lietuvius

Pasak M. Šiaučiūno-Kačinsko, pietų korėjiečiai gan uždari žmonės.

„Dabar atrodo, jog mus šiltai priima, bet staiga gali išvysti sieną. Ta siena giliau, bet ji vis tiek egzistuoja“, – mano lietuvis, spėliojantis, jog tokią pasaulėžiūrą formavo po Antrojo pasaulinio karo patirta izoliacija.

„Atrodo, kad ir dabar juos vis dar veikia izoliacija ir priespauda“, – sako.

Seulas, anot Martyno, niekuo nesiskiria nuo kokio kito pasaulio didmiesčio. Ten kasdien kursuoja sausakimši traukiniai, autobusai. Jei nori keliauti viešuoju transportu, turi apsišarvuoti kantrybe, nes šis – grūste prigrūstas skubančių žmonių.

Pradėjęs čia kurti gyvenimą, M. Šiaučiūnas-Kačinskas prisipažįsta ilgainiui pajutęs, jog jam ėmė trūkti tautiečių draugijos. Tad nusprendė visus juos imti burti draugėn. Kadangi Pietų Korėjoje nėra oficialios Lietuvos ambasados, kur galėtų rinktis laikinai ar visam laikui atvykę piliečiai, vyras pats ėmėsi lietuvių bendruomenės vedlio vaidmens.

M. Šiaučiūno-Kačinsko skaičiavimu, šiuo metu Pietų Korėjoje galėtų būti apie 100 lietuvių, tarp jų ir panevėžiečių. Aktyviai tarpusavyje bendrauja apie dvi dešimtis: susitinka, paplepa, atšvenčia mums įprastas šventes.

„Buvo toks laikas, kai aš nieko neorganizuodavau, – pasakoja jis. – Parašydavau socialiniuose tinkluose, jog galėtume susitikti, pasimatyti. Tačiau labai sunku susiderinti laiką – visų užimtumas skirtingas. Dabar galvoju – kam kažką organizuoti, jei aš galiu paskambinti pažįstamam lietuviui ir tiesiog pasiūlyti susitikti čia ir dabar?“

Su „ugnele“ susitaikė

Vienas iš žinomiausių dalykų, garsinančių Pietų Korėją visame pasaulyje, – išskirtinė virtuvė. Gausiai vartojantys aitriąsias paprikas ir česnakus, korėjiečiai net vadinami Azijos meksikiečiais.

Teisybės dėlei reiktų pastebėti, kad „ugninės“ paprikos į Korėją atkeliavo palyginti vėlai – kartu su europiečiais, dabar jos yra neatskiriama korėjiečių virtuvės dalis ir dedamos į gausybę pagardų.

Tradiciniai patiekalai, anot M. Šiaučiūno-Kačinsko, tikrai gana aštrūs. Ir tai neabejotinai pastebi čia atvykę žmonės. O pats lietuvis aštrumo jau nejaučiantis – prie tokio maisto tiesiog pripratęs. Juolab kad Korėjoje galima rasti netgi lietuviškų vėdarų ar cepelinų atitikmenų. Kepami ir kiekvieno tautiečio skrandžiui puikiai pažįstami bulviniai blynai.

Suprantama, ant korėjiečių stalo visada garuoja ryžiai.

„Kaip mes, lietuviai, anksčiau viską valgydavome su duona, taip korėjiečiai visur naudoja ryžius, – išskirtinę meilę šiam produktui paaiškina Martynas. – Ir kaipgi be kimči!“

Kimči yra tradicinis, paprastai aštraus skonio korėjietiškas valgis, gaminamas iš fermentuotų daržovių ir įvairių prieskonių. Ir nors populiariausias pekininio kopūsto ir aitriųjų paprikų derinys, panevėžietis juokauja, jog egzistuoja gal milijonas to paties patiekalo rūšių, besiskiriančių sudėtinėmis dalimis.

Milijonieriaus gyvenimas

Seulas – vienas brangiausių pasaulio miestų ir, kaip sako Martynas, po truputį vis dar brangstantis.

„Visoje Azijoje yra labai didelis skirtumas tarp pigiausio ir brangiausio. Net neįmanoma nustatyti vidurkio – galima pavakarieniauti ir už tris, ir už tris šimtus eurų“, – atskleidžia M. Šiaučiūnas-Kačinskas.

Lietuvio vertinimu, pragyvenimo lygis Pietų Korėjoje palyginti aukštas – vidutinis darbo užmokestis siekia 2,5 milijono vonų. Taip, milijonų! Martynas juokauja, jog ir pats kartais gali jaustis tikrų tikriausiu milijonieriumi, jei jo darbo užmokestį skaičiuotume vietos valiuta.

„Mano dėdė vienąkart manęs paklausė, tai kiek gi aš uždirbu. Pasakiau, jog du milijonus. Tai jis man ir sako: „Ačiū Dievui – nors vienas giminėj milijonierius!“ – kvatoja Martynas.

Įprasta darbo diena Seule prasideda devintą ryto, o baigiasi 18 valandą. Korėjiečiai rodo išskirtinę pagarbą savo viršininkui, tad ankščiau netgi buvo įprasta, kol tas sėdi darbe, namo nevalia išeiti ir darbuotojui. Ir visai nesvarbu, ar jis dar turėdavo ką veikti, – tekdavo sėdėti ir laukti.

Martyno teigimu, korėjiečiai išties darbštūs žmonės. Tačiau vadovaujasi taisykle, jog neatliktas darbas niekur nepabėgs.

Lietuvis verčia įvairius kūrinius į (iš) korėjiečių–lietuvių–japonų kalbas.

Darbo kultūrą Pietų Korėjoje kiek iškraipo perdėtas ataskaitų ruošimas, neaišku kokiu tikslu rengiami kasdieniai susirinkimai.

„Bet dabar įmonės stengiasi keistis, modernėja. Baigiasi darbas – išsijungia visi kompiuteriai ir darbuotojai čiuožia namo!“ – šypteli panevėžietis.

Mėgsta kilnoti stikliuką

Aktyvus jaunimas, pasak Martyno, – Seulo studentai. Dienomis jie intensyviai mokosi, o vakarop suplūsta į gatves. Pietų Korėjoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, populiarūs vakarėliai, susibūrimai naktiniuose klubuose. Korėjiečiai žinomi kaip itin gerianti tauta. Populiariausias gėrimas – tradicinis, panašus į maždaug iki 20 laipsnių atskiestą degtinę.

„Čia, Lietuvoje, skirtingi gėrimai yra kiekvienam sluoksniui, o ten visi nuo benamio gatvėje iki stambios įmonės viršininko geria tą patį“, – teigia Martynas ir aiškina: alkoholio vartojimas šioje kultūroje turi gilias tradicijas – istoriškai regionas visada garsėjo kaip mėgstantis išgerti. Tačiau fiziologinė priklausomybė nuo alkoholio čia retas dalykas. Tai susiję su kitokia nei europiečių genetika.

Visai kas kita, kad alkoholio korėjiečiai vartoja pernelyg daug ir kitą dieną dažnai kenčia nuo pagirių. Gėrimas jiems – viena iš laisvalaikio leidimo formų.

Kitas korėjiečių bruožas, anot M. Šiaučiūno-Kačinsko, – jie gamtos žmonės. Todėl nieko nestebina žaliuojantys parkai pačiame miesto centre. Ir pačiam Martynui vos penkios minutės kelio iki miško, kuriame jis laisvalaikiu bėgioja. Vietos gyventojai dažnai eina pasivaikščioti, pasinaudoti gausiais sporto aikštynais, treniruokliais.

„Dviračiais jie aktyviai važinėja nuo kovo iki pat šalnų – propaguoja sveiką gyvenimo būdą. Stebina, jog kuo vyresnis žmogus, tuo jis aktyvesnis“, – lietuvis sako, jog netgi senjorai eina palaipioti į kalnus, ir juos ten išvysi kur kas dažniau nei jaunus žmones. M. Šiaučiūnas-Kačinskas spėlioja, jog taip yra dėl to, jog tradiciškai korėjiečių kapinės yra kalnuose, todėl vyresni žmonės ir pratę į juos kopti.

Įkaitas savo noru

Paklaustas, ar jaučiasi Pietų Korėjoje laimingas, Martynas nedvejodamas atsako, jog taip. Jei nejaustų pilnatvės, svarsto tikriausiai trauktų į kažkurį kitą Azijos kampelį.

Tiek laiko pragyvenus Pietų Korėjoje artima vyrui tapo ir kultūra, ir žmonės, tad dabar būtų gaila visa tai palikti.

„Mano planas bet kokiu atveju yra Azija. Galbūt ir kita jos šalis, bet kur kultūrinis klodas tas pats. Azijoje nusišypsai, nusilenki ir visos problemos išsisprendžia“, – sako panevėžietis.

Martynas sako, jog Pietų Korėjoje jį laiko ir palankus klimatas – net juokauja esąs vietos orų įkaitas.

Vasarą temperatūra ten gali šoktelėti net ir iki 47–48 laipsnių, tačiau lietuvis ir tuomet jaučiasi puikiai. Tiesa, Pietų Korėjoje irgi kartais būna šaltoka, lietinga, tačiau prieš kelionę namo, į Panevėžį lėktuvui nusileidus Helsinkyje Martynas sako supratęs, jog tikrai ne taip darganota, kaip Europoje.

„Kai nusileidau Helsinkyje, paklausiau, kada čia saulė žada išlįsti. Man sako: na, tikėkimės, kovo mėnesį, – juokiasi Martynas ir sako, jog prieš išvykstant iš Korėjos ten irgi buvo apsiniaukę – ir tai jau slėgė. „Jei viena diena tokia – dar nieko, o jei jau antra, trečia – sunkiau“, – tikina.

Į Panevėžį trumpam sugrįžęs ir artimuosius aplankęs M. Šiaučiūnas-Kačinskas šiomis dienomis jau kelia sparnus atgal į Pietų Korėją, svetingąjį Seulą.

Martynas sako, jog nėra labai jausmingas žmogus, todėl nostalgiškų atsiminimų apie gimtąjį miestą nesaugo. Sugrįžęs pasidžiaugia, jog šis keičiasi, gražėja, tačiau save jame sunkiai įsivaizduoja.

„Taip, čia buvo fainas laikas, tačiau jis ėjo ir praėjo. Juolab kad mano gyvenimas kuo toliau, tuo labiau gerėja“, – šypteli pašnekovas.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų