Asmeninio albumo nuotr.

Debesų Dakaro meistras

Debesų Dakaro meistras

 

Oreivis Laurynas Komža dar būdamas visai mažytis, padangėse besisupdamas tėčio valdomo oro baliono lopšyje, pro tarpelį smalsiai stebėdavo besikeičiančius vaizdus. Šiandien pats Laurynas meistriškai pilotuoja oro balioną, o jo vardas pažymėtas ne vieno rekordo.

Į mažus iššūkius nesitaiko

31-erių Laurynas Komža oreivystės pasaulyje apie save garsiai pranešė prieš gerus trejus metus. Netikėtų iššūkių ir pavojų kupinose legendinėse Gordono Beneto taurės oro balionų varžybose pirmą kartą dalyvavęs Lietuvos ekipažas į žemę buvo priverstas nerti iš trijų kilometrų aukščio.

Tąsyk Gordono Beneto taurės debiutantai – Laurynas su tėčiu Robertu, – pasiekė net du naujus Lietuvos rekordus skrendant dujiniu balionu: skrydžio trukmės ir nuotolio. Tėvas ir sūnus Komžos iš viso nuskrido 427,15 kilometro, o vienu metu jų balionas buvo pakilęs net į 3 580 metrų aukštį.

Tiesa, ankstesni rekordai taip pat priklausė Komžoms ir buvo pasiekti besirengiant šiam didžiausiam jų oreivystės karjeros iššūkiui.

Gordono Beneto taurės varžybos iki šiol suburia geriausius planetos dujinių balionų pilotus. Nepaisant to, jog varžybų taisyklės atrodo paprastos – nuskristi kuo toliau nuo starto, – dėl kelias dešimtis valandų trunkančių išgyvenimų ši taurė oreiviams tampa geidžiamiausiu trofėjumi.

Pasak Lauryno, rekordai aviacijoje visais laikais masino žiūrovus ir motyvavo oreivius bei pilotus. Jaunas vyras įsitikinęs, kad tai susiję su savęs išmėginimu ir ribų ieškojimu, o žinomumas ir garbė yra tik papildomas motyvas.

Skrydis oro balionu gali suteikti nepakartojamų pojūčių. Tai – kartu ir romantika, ir nuotykis, ir nežinomybė, tvirtina L. Komža.

„Užsispyrusiai mūsų nedidelei valstybei tai puiki galimybė pasireikšti. Todėl mes savo oreivių klubą ir pavadinome S. Dariaus ir S. Girėno lėktuvo „Lituanica“ vardu. Galbūt mūsų pasaulyje nedaug, mūsų valstybė nedidelė, tačiau mūsų idėjos ir darbai tokie pat dideli, kaip ir kitų tautų“, – neabejoja rekordininkas L. Komža.

Oreivis planuoja – vėjas juokiasi

Skrydis oro balionu gali suteikti nepakartojamų pojūčių. Tai kartu ir romantika, ir nuotykis, ir nežinomybė.

L. Komža pasakoja, jog kiekvieną kartą atsiplėšus nuo žemės skrydis laukia vis kitoks. Oreiviai gali rinktis savo pakilimo vietą, bet, nustebina Laurynas, niekada nežino, kur nusileis.

„Taip, prieš skrydį planuojame, kokia kryptimi mus neš vėjas, kiek laiko ir kokiame aukštyje skrisime, tačiau šie planai yra tiek pat tikslūs, kaip ir orų prognozės, – šypteli. – Ir, manau, jog tai – geriausia oreivystės savybė, garantuojanti nuotykį ir šiek tiek nežinomybės.“

Anot oreivio, natūralu, jog pakilus visuomet juntamas malonus nerimas – kur šįkart skrisi, kur nusileisi, ką pamatysi, ką sutiksi.

Taip pat labai svarbu pagalvoti apie visus oro baliono piloto racionalius uždavinius ir atsakomybes. „Svarbiausia saugumas“, – pabrėžia Laurynas ir pradeda vardyti savo pareigas per skrydį: ar yra pakankamai degalų, ar skridimo kryptimi yra nusileisti tinkamų laukų, ar keleiviai gerai ir saugiai jaučiasi, ar mėgaujasi skrydžiu, ar komanda mato mus, žino, kur važiuoti, ar technika veikia taip, kaip turėtų…

Nepaisant to, jog ore kasdien laukia netikėtumai, L. Komža sako nemanantis, kad oreivystė – tinkama veikla adrenalino ir aštrių pojūčių troškuliui patenkinti. Oro balionu skrendama santykinai lėtai, tad daugiau energijos reikalauja ne fiziniai pojūčiai, o psichologiniai ir emociniai išgyvenimai.

„Negalime judėti greičiau ar sustoti, kai to norime. Turime veikti išvien su vėju, gamta – prisitaikyti prie jų“, – aiškina Laurynas.

Jis tikina negalintis oreivystės vadinti savo aistra. Tai tiesiog tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.

„Aistrą aš suprantu kaip nepasotinamą, gal net neracionalų norą turėti, daryti, jausti daugiau. Galbūt taip galima būtų apibūdinti norą dalyvauti oro balionų varžybose. O gal mane ten veja azartas…“ – svarsto pilotas.

Pasiruošimas prasideda ant žemės

Spalvingi oro balionai, pasak Lauryno, kelia teigiamas emocijas ir tiems, kurie juo skrenda, ir tiems, kurie juos stebi.

„Emocijos ir kitoniška kasdienybė neleidžia veiklai atsibosti, maitina ir mus pačius“, – šypsosi.

Žmonėms, niekuo nesusijusiems su oreivyste, oro balionai, skrodžiantys dangų, atrodo kažkas nežemiško ir didingo. Pasak Lauryno, neretai išgirdus artėjantį oro balioną instinktyviai norisi pakelti akis į padangę, pamačius pamoti ranka, o kažkam – ir aploti.

L. Komža tikina negalintis oreivystės vadinti savo aistra. Tai tiesiog tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.

„Vieni žavisi formomis ir spalvomis, kiti bijo pagalvoti apie tai, ką reiškia būti krepšyje taip aukštai virš žemės. Treti pyksta dėl keliamo triukšmo. Oro balionas yra didelis ir itin greitai bei lengvai atpažįstamas daiktas, tad sunku į jį nekreipti dėmesio“, – sako jis.

Oreiviams gi oro balionai – pirmiausia preciziškas darbas. Į dangų kylama anksti ryte, po saulėtekio ir vakare, prieš pat saulėlydį. Dieną vengiama aukštyn kylančių šilto oro srautų, kurie oro balioną daro nevaldomą.

„Esame priklausomi ir nuo metų laikų, – priduria L. Komža. – Vasarą keliamės labai anksti, o po vakarinio skrydžio grįžtame vėlai, tad būtinai dieną gulame popiečio miego. Nors įprastas skrydis oro balionu trunka apie vieną valandą, su pasiruošimu prieš ir po užtrunkame net 4–5 valandas, tad jau vien tai išduoda, jog oreivystė yra ne tik pilotavimas.“

Skristi ore sugebėtų daugelis, patikina Laurynas, tačiau gebėti tinkamai pasiruošti skrydžiui, reaguoti į netikėtai besikeičiančias aplinkybes oreiviai mokosi visą gyvenimą.

Privalu pasitikėti savimi

Pasak L. Komžos, oro baliono pilotas privalo ne tik mokėti valdyti šią transporto priemonę, bet ir vadovauti komandai, valdyti psichologinį mikroklimatą oro balione bei gebėti reaguoti į besikeičiančias skrydžio aplinkybes. Danguje tenka priimti daug planuotų ir netgi neplanuotų sprendimų, tad oreiviui privalu besąlygiškai pasitikėti savimi.

„Nėra vadovėlio, kuriame būtų aprašytos ir įvertintos visos per skrydį galimos situacijos, tad reaguoti reikia čia ir dabar“, – aiškina pašnekovas.

Pilotas kasdien privalo atlikti namų darbus ir dar ant žemės pasiruošti skrydžiui taip, kad ore nebūtų staigmenų, kurių jis negalėtų įveikti.

„Aukščio ar nežinomybės baimė yra normalus kasdienis dalykas, – dar sykį patikina Laurynas. – Aš, kaip pilotas, stengiuosi, kad baimė būtų kontroliuojama ir neužgožtų skrydžio malonumo. Labai svarbu, kad krepšyje esantys žmonės jaustųsi saugiai ir pasitikėtų vieni kitais. Net ir nelaimės atveju tai gali padėti išgelbėti gyvybę.“

Skriejant oro balionu vienu metu tenka daryti daug darbų, tad, pasak jo, tai ir yra didžiausias iššūkis pilotui.

L. Komžos aiškinimu, ekstremaliomis galima vadinti tas situacijas, kai oro balionui nėra galimybės patogiai nusileisti erdvioje pievoje. Galbūt reikia ieškoti proskynos miške, galbūt taikytis į aikštelę ar gatvę mieste ar net spraustis į kieno nors daržą.

Pasak jo, skristi ore be ypatingo pasiruošimo sugebėtų daugelis, tačiau gebėti tinkamai pasiruošti, reaguoti į netikėtai besikeičiančias aplinkybes oreiviai mokosi visą gyvenimą.

„Esu patyręs ir tokių nuotykių, – šypsosi oreivis, – bet visi baigėsi be sužeidimų. Oro balionas yra lėta transporto priemonė, o ant žemės visuomet talkina komanda. Tad bendromis jėgomis įveikiame visus iššūkius.“

Pirmos patirtys – vaikystėje

Pasak Lauryno, pilotavimas yra tik viena oreivystės sričių. Jis pats nemažai veikia ir užkulisinėje dalyje: pilotų mokykloje, orlaivių techninėje priežiūros ir aptarnavimo srityse.

Tačiau vis dar egzotiškai atrodančių oro balionų pilotavimas L. Komžos šeimoje perduodamas iš kartos į kartą. Jo tėtis, garsus Lietuvos oreivis Robertas Komža, pradėjo skraidyti, kai sūnus buvo visai mažas. Tad savo pirmojo skrydžio balionu Laurynas sako dabar nė nepamenantis.

„Buvau per mažas, kad ką nors matyčiau pro krepšio kraštą, tad dairydavausi pro jo skyles, skirtas įlipti. O kartais tėtis pasirūpindavo kokiu nors aukštesniu pagrindu po kojomis“, – su šypsena pasakoja Laurynas ir priduria, jog kiek pamenantis, jį labiau domindavę pasiruošimo darbai prieš ir po skrydžio, nei vaizdai iš viršaus.

Oreivis prisipažįsta net negalintis pasakyti, kas jį šiame spalvingame oro balionų pasaulyje užkabino.

„Tai nebuvo mano pasirinkimas ar aistra, kurios siekiau. Oro balionai mano gyvenime tiesiog visada buvo ir yra. Ši egzotika man yra visiškai normali ir kasdienė gyvenimo dalis“, – gūžteli pilotas.

Oreivystė dera su charakteriu

Licenciją Laurynas įgijo dar būdamas mokiniu. Sako, kiek save atsimenantis, buvo labiau mąstantis, o ne veikiantis. Žavėjosi konstruktoriais, dėlionėmis, planais, projektais, net ir kompiuteriu žaisdavo dažniau strateginius žaidimus.

„Niekada nebuvau nutrūktgalvis“, – sako jaunas vyras, manantis, jog oreivystė puikiai tinka jo būdui.

„Nors čia netrūksta veiksmo, skrendant oro balionu, manau, svarbiau yra gebėti kantriai išlaukti ir racionaliai reaguoti, priimti sprendimus“, – paaiškina pašnekovas.

Baigęs mokyklą, L. Komža savęs ieškojo politikos moksluose, fotografijoje ir kažkur tarp šių disciplinų, tačiau netrukus suprato, jog oreivystė užkoduota jo genuose.

„Oreivystė mano stiprybė ir tapatybės dalis, o ir aš pats norėčiau panaudoti jau turimą patirtį, prisidėti prie oreivystės Lietuvoje. Be pilotavimo, atradau ir, manau, šioje srityje dar atrasiu kitų veiklų. Pravers ir universitete įgytos žinios“, – įsitikinęs Laurynas.

Kelionė per save

Apie septynis šimtus valandų ore jau praleidusiam pilotui yra tekę kilti ne tik gimtojoje Lietuvoje, bet ir kituose pasaulio kampeliuose.

„Esu skridęs virš Alpių, dykumoje, 600 balionų apsuptyje skirtingose šalyse ir žemynuose – visur yra gražu ir įdomu. Pasaulis įvairus ir oreivystė yra vienas iš būdų tai patirti“, – sako L. Komža.

Visgi iš paukščio skrydžio jam kur kas mieliau atrodo gimtinė, nei kitų šalių peizažai.

Ar po daugybės pamatytų šalių Lietuva nenublanksta ir neatrodo pilka?

„Visuomet rekomenduoju skristi virš tų vietovių, kuriose gyvenate, užaugote. Kad ir kaip gerai iš vaikystės žinotumėte savo kiemą, upės vingius, gatveles ir skersgatvius, skrisdami ir stebėdami iš viršaus, pamatysite kitaip. O kartu kitaip pažvelgsite ir į save. Manau, tai yra tikrasis bet kokios kelionės tikslas“, – sako L. Komža.

Kiekvienas skrydis oro balionu yra tarsi nuotykis vis naujomis kryptimis, tad Laurynas stengiasi visuomet su savimi turėti fotoaparatą ir naudotis progomis įamžinti įspūdingas akimirkas iš paukščio skrydžio.

Atsiplėšti nuo žemės, pajusti skrydžio svaigumą – tokiu troškimu gyvena Laurynas ir tvirtai tiki, jog oro balionai iš jo kasdienybės niekur nedings. Sako labai norintis plėsti savo žinias, didinti patirtį ir padėti vystytis oreivystei Lietuvoje bei svetur.

„Turiu sportinių ambicijų ir norėčiau, jog kartu su komanda būtume tokie patys aktyvūs varžybose ir keliaudami“, – sako L. Komža.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų