Tarpeklio legenda: takas, kuriuo pėsčias ėjo net karalius

Pietų Ispanija turi kuo nustebinti. Be gausybės urbanistinių grožybių, ji siūlo atsiplėšti nuo žemės ir pasigėrėti gamtos stebuklais iš paukščio skrydžio.

Vienas įspūdingiausių ir vienas pavojingiausių takų pasaulyje. Taip pastaruosius kelis dešimtmečius buvo pristatomas Pietų Ispanijoje, Malagos provincijoje, tarp kalnų besidriekiantis pėsčiųjų maršrutas. Šiandien jis jau minimas regiono „Privalai pamatyti“ lankytinų objektų sąraše, po minių turistų apgultų Alhambros ir Granados architektūros šedevrų.

„Draudžiama nešti didelius krepšius; avėti sandalus; atsivesti gyvūnų; šūkauti; eiti jaunesniems nei 8 metų vaikams“, – tai tik maža dalis draudimų, kurių privalo paisyti dabartiniai lankytojai, norintys patekti į El Caminito del Rey. Tokie reikalavimai būtų buvę visiškai nesuprantami XX a. pradžioje darbininkams ir kelių vietos kaimų gyventojams, kurie kasdien zujo pirmyn atgal aukštai virš žemės pakibusiomis betoninėmis ir medinėmis pakopomis bei kalne iškaltais laiptais.

Atkurti Mažąjį Karaliaus taką nuspręsta siekiant ne tik privilioti dar daugiau turistų, bet ir išsaugoti jį kaip šio regiono istorijos, paveldo ir žmonių atminties objektą.

Šis maršrutas, sujungęs itin svarbius to meto inžinerinius statinius – hidroelektrinę ir vandens užtvanką, nuo 1921-ųjų vadinamas El Caminito del Rey – Mažuoju Karaliaus taku. Būtent tų metų gegužės 21-ąją pats Ispanijos karalius Alfonsas XIII atvyko atidaryti naujai pastatytos užtvankos, o kad šią pasiektų, jam teko eiti betoniniu taku, kabančiu daugiau kaip 100 metų aukštyje virš El Desfiladero de los Gaitanes tarpeklio.

Vos prieš dvejus metus pakartoti karaliaus kelionę būtų buvę neįmanoma. Bėgant dešimtmečiams, takas buvo visiškai apleistas. Tačiau byrančios betoninės plokštės ir tarp jų atsivėrę plyšiai iš viso pasaulio traukte traukė adrenalino mėgėjus. Tik po to, kai 1999–2000 m. čia žuvo keli alpinizmo entuziastai, vietos valdžia suprato, kad iki 6000 eurų siekiančios baudos vis tiek neatbaidys mirtinos rizikos neįvertinančių nutrūktgalvių, ir taką uždarė. Bet jo legenda tebesklido iš lūpų į lūpas.

Kai 2015-ųjų kovą, po metus trukusios ir 5,5 mln. eurų atsiėjusios rekonstrukcijos, El Caminito del Rey oficialiai pakvietė lankytojus, nemažai daliai jų teko nusivilti – 7,7 km maršrutas kraują stingdė tik neaprėpiamais vaizdais iš paukščio skrydžio, bet ne adrenalino antplūdžiais, lydinčiais tykant potencialiai grėsmei.

XXI a. statybininkai, pakibę ant virvių virš tarpeklio, stengėsi naudoti tuos pačius metodus kaip ir jų pirmtakai 1901–1905 m. Išskyrus sraigtasparnį, kuriuo gabentos statybinės medžiagos. Imtasi visų įmanomų saugumo priemonių: per visą 1 metro pločio taką įrengti turėklai bei atitvarai. Pro naujutėlių medinių lentų tarpus galima nesunkiai įžvelgti kai kur paliktas senąsias betonines dalis. Tai – lyg paminklas tiems, kurie kadaise primityviomis priemonėmis rizikuodami gyvybe sugebėjo nutiesti šį neįtikėtiną žmogaus rankų darbo kūrinį.