2018-ųjų rudenį į Namibiją iš Vokietijos parskraidinta 19 kaukolių, vienas skalpas ir keleto skeletų kaulai. Tai tik dalis iš kelių šimtų žmonių palaikų, prieš šimtmetį išvežtų į vokiečių laboratorijas ir universitetus atlikti rasistinių „mokslinių tyrimų“ – tai yra „įrodyti“ baltaodžių rasinės viršenybės.
Namibija buvo kaizerio Vokietijos kolonija iki 1915 m., kai ją okupavo kaimynė Pietų Afrikos Respublika (PAR). 1904–1908 m. prieš vokiečių valdžią sukilo dvi etninės namibų grupės – hererai ir nãmai. Už tai jų nariai buvo siunčiami į koncentracijos stovyklas, o atviri nurodymai naikinti sukilėlius buvo parengti raštu. Tai laikoma pirmuoju XX a. genocidu pasaulyje. Namibijos koncentracijos stovyklose mirtingumas siekė 45–80 proc. Iš Atlanto pakrantėje įkurtų stovyklų sėkmingai pabėgti buvo beveik neįmanoma: vienoje pusėje – vandenynas, kitoje – šimtai kilometrų smėlio. Kai kurie mokslininkai teigia, kad Namibijoje sukauptą patirtį po kelių dešimtmečių panaudojo nacių režimas, organizuodamas Holokausto mirties stovyklas.
Šiandien Vokietija ir Namibija derasi dėl genocido pripažinimo, bet net jį išgyvenusioje valstybėje nesutariama, kokią prasmę suteikti šiems istoriniams įvykiams ir kaip juos prisiminti. Šalyje tebėra kolonistus šlovinančių skulptūrų, kurias dalis vokiečių kilmės namibų nori išsaugoti. O genocido atminties ženklų trūksta, todėl minėtų iš Vokietijos grąžinamų palaikų svarstoma nelaidoti.
„Gal vertėtų šiuos palaikus laikyti sostinės (Vindhuko – „IQ Life“ past.) muziejuje ir taip neleisti pamiršti to, kas atsitiko. Tokių atminties ženklų Namibijoje itin maža“, – sakė trečio didžiausio Namibijos miesto Svakopmundo savivaldybės tarybos narys Uahimisa Kaapehi, pokalbio metu mane vedžiojęs po žudynių vietas: misionierių įkurtą bažnyčią ir atšiaurią dykynę miesto pakraštyje.
U. Kaapehi teigia, kad dalis namibų tik girdėjo apie kolonistinį laikotarpį, tačiau istorijos pamokose apie tai nuosekliai vis dar nekalbama. Todėl jis ir kiti bendraminčiai keliauja po mokyklas ir pasakoja, kas nutiko. Anot politiko, šiandienos Namibijoje kyla nemažai įtampų ne tik dėl viešųjų erdvių, bet ir dėl neatitaisytos žalos, negrąžinto turto. 70 proc. žemės Namibijoje vis dar valdo baltaodžiai, kurie sudaro 6 proc. visų gyventojų, turizmo sektorius – taip pat baltųjų rankose. Tai abiejų režimų – tiek kaizerinės Vokietijos, tiek apartheidinės PAR – padariniai. Šiais laikotarpiais iš vietos gyventojų buvo atimta žemė, įsigalėjo rasizmas, miestuose kurtos atskiros erdvės baltaodžiams ir juodaodžiams, atsirado apribojimų vietiniams verstis įprasta veikla – tam reikėjo specialių leidimų, kuriuos išduodavo baltaodžių kontroliuojamos institucijos. „Neįmanoma susitaikyti su praeitimi ir atleisti už nusikaltimus, jei žmonėms negrąžinama iš jų atimta žemė“, – sakė U. Kaapehi.
Tikėtasi, kad palaikų grąžinimas paskatins šalis sutarti dėl įvykdytų nusikaltimų ir žalos atitaisymo, tačiau taip neįvyko.
Siekdami žalos atlyginimo ir norėdami atkreipti dėmesį į kolonializmo laikotarpiu sukurtą sisteminį skurdą, hererų ir namų atstovai 2017 m. padavė Vokietiją į Niujorko Pietų apygardos teismą JAV. Šis, nors sulaukė Vokietijos prašymų bylos nenagrinėti, ją atsivertė 2018-ųjų vasarą. Namibijoje tikėtasi, kad palaikų grąžinimas paskatins šalis sutarti dėl įvykdytų nusikaltimų ir žalos atitaisymo, tačiau taip neįvyko. Šie klausimai palikti teismui ir dvišalėms valstybių deryboms.
O skirtingose šalies vietose sutikti baltaodžiai namibai teigė jokių įtampų nejaučiantys ir Namibiją laikantys pavydžiu, kaip gali sugyventi istorines skriaudas patyrusios bendruomenės. Pavyzdžiui, Vindhuke baltaodžių kapines tvarkantis savanoris, pats buvęs kariškis, oriai rodė vokiečių karių kapus ir gyrė vieną vadų. Šis, jo žodžiais, pasižymėjo „įspūdingais dalykais“ malšinant hererų sukilimą. Daliai baltaodžių įtampos nekelia ir vokiečių valdymo laikotarpį menančios viešosios erdvės.
Nors atgavus nepriklausomybę buvo pervadinta nemažai gatvių, regionų, keitėsi tarptautinio oro uosto pavadinimas, sostinėje vis dar rasite Bismarcko gatvę, šalies vakaruose – vokiečių koloniją įsteigusio pirklio Adolfo Lüderitzo garbei pavadintą Liuderico miestą, o jame – Reicho vaistinę. Opozicija siūlo dalį šių pavadinimų pakeisti ir daugiau dėmesio skirti iškilioms vietos asmenybėms.
Ypač daug diskusijų kelia ginkluotus Vokietijos karius – vieną kritusį, kitą ryžtingai žvelgiantį priekin – vaizduojantis paminklas Svakopmundo mieste. Dalis vokiečių kilmės namibų linkę jį palikti kaip istorinio tarpsnio priminimą, kiti pabrėžia jo reikšmę turizmui, o treti kasmet čia renkasi pagerbti vokiečių karių, žuvusių mūšiuose su sukilusiomis prieš žemių atėmimą gentimis. Hererų ir namų atstovai ragina šį atminties ženklą pašalinti, nes malšindami sukilimą kariai išžudė dešimtis tūkstančių žmonių. Istorikai nesutaria dėl tikslių skaičių, tačiau žinoma: išžudyta daugiau nei pusė abiejų etninių grupių narių. Kai kurių specialistų vertinimais, nužudytųjų dalis galėjo siekti net iki 80 proc.
2017-aisiais per vieną protestų vokiečių karių paminklas buvo aplietas raudonais dažais, tačiau liko stovėti. „Kiekviena skulptūra atspindi tam tikrą režimą ir jo galią. Ši – ne išimtis, tad turėtų būti ne aikštėje, o muziejuje. Tai, kad ji vis dar čia, rodo visišką valdžios abejingumą. Man skaudu kasdien pro ją praeiti, nes šie kariai masiškai žudė hererus ir namus“, – sako U. Kaapehi, kuris pats yra hereras.
Dar viena vokiečių kario skulptūra stovėjo šalies sostinėje Vindhuke, tačiau 2009 m. ji buvo perkelta. Grasinusios teismais ir už paminklo išsaugojimą protestavusios vokiečių kilmės namibų organizacijos nurimo, o buvusios skulptūros vietoje iškilo septynių su puse metrų aukščio pirmojo nepriklausomos Namibijos prezidento Samo Nujomos statula.
Tai, kad sostinėje vokiečių kario skulptūra ryžtingai pašalinta, o kitame mieste tebestovi, anot U. Kaapehi, rodo dabartinės valdžios tikslą įsiamžinti Namibijos istorijoje. Geriausia vieta tam – sostinė ir jos reprezentacinės viešosios erdvės, kuriose iki Namibijos nepriklausomybės 1990 m. stovėjo kolonistų paminklai.
Kitaip nei sukilimai prieš Vokietijos valdžią, dar 1966 m. prasidėjusios kovos prieš PAR gausiai primenamos visoje šalyje. Pasipriešinimą organizavo SWAPO judėjimas, o viskam vadovavo S. Nujoma ir kiti kartu su juo po nepriklausomybės į valdžią atėję politikai. SWAPO kovų istorija užima didžiąją dalį Nacionalinio muziejaus, kurį socialistinio realizmo stiliumi pastatė ir ekspoziciją įrengė Šiaurės Korėjos rangovas.
SWAPO dominuoja viešosiose erdvėse, o šiai partijai priklausantys politikai sprendžia, ką ir kaip verta šalyje įamžinti. Vienas didžiausių ir brangiausių jų sprendimų – netoli sostinės 2002 m. tos pačios Šiaurės Korėjos įmonės pastatytas Didvyrių monumentas, turintis „skatinti patriotizmą“. Dabartinė valdžia apie kolonijinius nusikaltimus vengia kalbėti ir dėl savo pačios nuodėmių. SWAPO kaltinama per nepriklausomybės kovas nužudžiusi arba kankinusi tūkstančius namibų, kuriuos apkaltino šnipinėjimu arba bendradarbiavimu su PAR.
„Namibija šiandien būtų kitokia, jei SWAPO nebūtų pradėjusi žudyti savo žmonių. Iki šiol nežinau, kodėl mane tą dieną suėmė ir nuvežė į kalėjimą, – „IQ Life“ pasakojo buvusi SWAPO savanorė, dabar žmogaus teisių aktyvistė Pauline Dempers. – Buvau kaimelyje, toliau nuo mūsų stovyklos, kai vienas SWAPO karys pasiūlė mane parvežti atgal. Bet į stovyklą manęs niekada neparvežė. Jei vyriausybė, kurios praeitis tokia gėdinga, imtų kalbėti apie Vokietijos nusikaltimus, tik laiko klausimas, kada būtų pradėta domėtis jos pačios veikla ir prašoma atskaitingumo.“
Tai, kad laisvės siekusi organizacija pati vykdė nusikaltimus, aiškėti pradėjo tik atgavus nepriklausomybę.
P. Dempers, kaip ir daugelis kitų, prie SWAPO prisijungė būdama egzilyje – kaimynėje Angoloje. Po kelių numalšintų protestų universitetuose ir gatvėse bei dažnėjančių suėmimų skirtingų etninių grupių namibai vis aktyviau jungėsi į organizacijos gretas, o SWAPO sparčiai plėtėsi ir steigė karinių mokymų stovyklas Tanzanijoje, Zambijoje ir Angoloje.
„Jie surišo man kojas ir rankas, į burną įkišo skudurą ir pradėjo mušti. Buvau visiškai sumišusi, maniau, kad įvyko kažkokia klaida. Bet manęs nesiliovė mušti, deginti žaizdų ir odos verdančiu vandeniu, reikalavo, kad pasakyčiau esanti PAR šnipė, priešo agentas. Kitaip grasino nužudyti“, – pasakojo P. Dempers.
Pirmą kartą išsamiai šie kankinimai aprašyti 2018-aisiais, kai savo prisiminimus išleido buvęs SWAPO narys Oiva Angula, 1984 m. taip pat apkaltintas šnipinėjimu ir kankintas slaptose Lubango (miestas Angolos pietuose) kalėjimuose. P. Dempers ir O. Angula nelaisvėje išbuvo ketverius metus, kur, kaip ir keli tūkstančiai kitų, buvo nuolat kankinami. Į Namibiją grįžo tik nedidelė dalis sulaikytųjų. Apie porą tūkstančių į nelaisvę paimtų buvusių SWAPO savanorių dingo be žinios.
SWAPO nusikaltimai – itin slepiama tema. Tai, kad laisvės siekusi organizacija pati vykdė nusikaltimus, aiškėti pradėjo tik atgavus nepriklausomybę, kai kankinimus išgyvenę žmonės grįžo į Namibiją ir pradėjo pasakoti apie savo patirtis.
Pasak P. Dempers, SWAPO apie šį periodą tyli, nes bando išlaikyti herojų įvaizdį. Ji vis dar yra pagrindinė politinė jėga, turinti absoliučią daugumą parlamente. „Namibijoje, ypač šiaurinėje dalyje, gausu SWAPO pergalę šlovinančių paminklų. Pakeliavus po šalį atrodo, kad tik ji kovojo dėl nepriklausomybės. Suprantu, kad SWAPO, pačiai vykdžiusiai nusikaltimus, sunku dalyvauti diskusijose dėl istorinių įvykių įamžinimo, tačiau dabar ji nedalyvauja iš viso, – sakė P. Dempers. – Mane prezidento S. Nujomos paminklas žeidžia ne mažiau nei vokiečių karių. Jis vadovavo judėjimui, kuris niekuo dėtus žmones apkaltino nebūtais dalykais, juos kankindavo ir žudė, tad jis to tikrai nevertas. Tačiau blogiausia, kad dėl viešųjų erdvių mes nediskutuojame, o sprendimus politikai priima vieni.“