Pasyvusis, A+, A++ klasių namai: Kuo jie skiriasi

Autorius senam turiniui
Rūta ZAREMBIENĖ
Žilvaras Čiplys UAB "EKIE namas" projketų vadovas
Būstas
2017.12.31 18:15

Šiandien statant naują namą būtina užtikrinti, kad jis atitiktų A energinio naudingumo klasės reikalavimus. Dar visai neseniai jokių raidėmis žymimų klasių nė nežinojome, o dabar jau visa statybos pramonė orientuojasi į maksimaliai energiją taupančių ir didžiausią įmanomą komfortą užtikrinančių produktų gamybą. Mažai energijos naudojančiais pastatais vadinami net keturių tipų statiniai: pasyvieji namai, A, A+, A++ energinio naudingumo klasių pastatai. Norėdami apsispręsti, kokio tipo namą statyti, turite žinoti pagrindinius jų skirtumus.

Pasyvieji namai – gana gerai žinomas terminas, reiškiantis, kad namo energijos poreikis yra labai nedidelis. Vokietijoje veikiantis Pasyviųjų namų institutas (Das Passivhaus Institut) 1991 metais pastatė pirmąjį šio tipo namą – daugiabutį Darmštate, kurio metinis energijos suvartojimas vienam kvadratiniam metrui tesudarė 10 kWh, ir šis skaičius iki šiol nekinta.

Pasyviuoju namu toks pastatas vadinamas todėl, kad didžiąją dalį šilumos poreikio patenkina šilumos energija, gaunama iš pasyvių šaltinių: saulės, žmonių ir buitinės technikos (įrangos) ir kt.

Lietuvoje nedidelėmis energijos sąnaudomis pasižymintys pastatai vadinami „energiškai efektyviais pastatais“ ir yra skirstomi į tris klases: A, A+ ir A++. Šiuo metu visi naujai statomi namai privalo būti A, nuo 2018 m. – A+, o nuo 2021-ųjų – A++ energinio naudingumo klasės. Šių klasių pastatai, kaip ir pasyvieji namai, naudoja įvairius energijos šaltinius, taip pat ir pasyvius: saulės energiją, dirvožemio šilumą, žmogaus kūno temperatūrą, apšvietimo bei buitinių prietaisų skleidžiamą šilumą.

UAB „Architektūros laboratorija“ vizualizacija

Sertifikatas – ramybės garantas

Pasyvusis namas oficialiai toks tampa tik tuomet, kai gauna „Passivhaus“ sertifikatą. Šis sertifikatas patvirtina tiek namo statybos procese naudotas medžiagas ir technologinius sprendinius, tiek gautą rezultatą – bandymu išmatuotą pastato sandarumą.

Pats sertifikavimo procesas vyksta Vokietijoje, Pasyviųjų namų institute, kuriam būtina pateikti išsamią su namo projektavimu ir statyba susijusią informaciją. Visas statybos procesas turi būti fiksuojamas: fotografuojamas kiekvienas darbų etapas, renkami su statybinėmis medžiagomis ir įranga susiję dokumentai (atitikties deklaracijos, techniniai pasai ir kt.). Sertifikuojantis specialistas vertina visus statybos etapus: kokios medžiagos ir kaip naudotos, kokia įranga sumontuota. Taip pat vykdoma labai rimta kontrolė statybos metu.

Įsigydamas „Passivhaus“ sertifikatu įvertintą namą, pirkėjas yra labiau garantuotas, kad jį statant nebuvo pagudrauta ar sutaupyta ten, kur negalima.

Projektuoja – ne kiekvienas

Lietuvoje pasyviuosius namus galinčių projektuoti architektų yra vos keli. Taip yra todėl, kad jie turi gauti specialų Pasyviųjų namų instituto patvirtintą atestatą. Namą projektavęs architektas padeda namo savininkams įgyti ir „Passivhaus“ sertifikatą – tarpininkauja ruošiant ir į Vokietiją siunčiant reikiamus dokumentus. „Passivhaus“ namų projektavimas ir energinio naudingumo skaičiavimai atliekami vokiška PHPP programa.

A+ ir A++ klasių projektavimo bei sertifikavimo reikalavimai apibrėžti statybos techniniame reglamente STR 2.01.02:2016 „Pastatų energinio naudingumo projektavimas ir sertifikavimas“. Tokių pastatų projektavimas ir reikiami projektiniai skaičiavimai (įrodantys projekto atitiktį konkrečiai energinio naudingumo klasei) atliekami lietuviška programa „NRGpro“. Tik turint šia programa atliktą projektą, dokumentus galima kelti į „Infostatybos“ sistemą derinti.

Projektuotojas ir sertifikavimo ekspertas (vertinantis namą pabaigus statybą) negali būti tas pats žmogus. Ekspertas net nemato projektinių skaičiavimų – taip siekiama išlaikyti vertinimo objektyvumą.

UAB „EKIE namas“ nuotr.

Būtina atitikti Lietuvos reikalavimus

Kiekvienas namas privalo turėti oficialų dokumentą – sertifikatą, patvirtinantį jo energinio naudingumo klasę arba jo atitiktį pasyviesiems namams keliamiems reikalavimams.

Pasyvusis namas, kaip minėta, sertifikuojamas Vokietijoje, Pasyviųjų namų institute, o A+ ir A++ klasių namai – Lietuvoje, Statybos produktų sertifikavimo centre (SPSC). Lietuvoje oficialiai pripažįstami tik SPSC išduodami pastatų energinio naudingumo sertifikatai. Tad „Passivhaus“sertifikatas gali būti tik papildomas – namą projektuoti ir visą dokumentaciją suruošti reikia taip, kad jis atitiktų abu standartus: tiek lietuvišką, tiek vokišką.

Pasyviųjų namų instituto skaičiavimo ir vertinimo metodikos neatitinka naudojamos SPSC, todėl „Passivhaus“ sertifikatą turintis namas ne visada atitiks A++ energinio naudingumo klasės reikalavimus, o A+ energinio naudingumo klasės namai ne visada atitiks pasyviųjų namų reikalavimus. Tai yra pagrindinis skirtumas tarp A+, A++ klasių ir pasyviųjų namų. Lietuvoje statomam A++ energinio naudingumo klasės namui keliami reikalavimai yra aukštesni nei pasyviesiems namams.

Lietuviškam sertifikatui gauti vertinamas jau pastatytas (100 proc. baigtumo) namas, turintis kadastrinę bylą, jame turi būti atliktas sandarumo testas. Vertinimas atliekamas NRG3 programa. Ekspertizės tikslas – patikrinti, ar statinys atitinka projektą.

Lietuvoje oficialiai pripažįstami tik SPSC išduoti energinio naudingumo sertifikatai. Tad „Passivhaus“ sertifikatas gali būti tik papildomas – namą projektuoti ir visą dokumentaciją suruošti reikia taip, kad jis atitiktų tiek Lietuvos, tiek Vokietijos standartus. UAB „Architektūros laboratorija“ vizualizacija

Kainos: kas brangiau, kas – pigiau

Ne paslaptis, kad A+, A++ klasių ar pasyviojo namo statyba kainuoja nuo 10 iki 25 proc. brangiau nei B ar dar žemesnių energinio naudingumo klasių namų statyba, tačiau, specialistų skaičiavimais, investicijos į tokį namą atsiperka jau per 4–8 metus, o namo vertė kur kas ilgiau išlieka nepakitusi.

Pati namo statyba, lyginant pasyvųjį namą ir mažai energijos naudojančių A+ ir A++ klasių namus, kainuoja labai panašiai. O štai projektavimo ir sertifikavimo išlaidos net labai skiriasi.

A+ ar A++ energinio naudingumo klasės namo projektavimas beveik nesiskiria nuo šiuo metu projektuojamų A energinės klasės namų projektavimo. Papildomai 200–300 eurų kainuoja energinis projektavimas ir labai panašią sumą (200–300 eurų) – sertifikavimas. Pasyviojo namo „popierinė“ dalis (projektavimas ir sertifikavimas) yra gerokai brangesnė. Kadangi pastarųjų namų Lietuvoje yra dar labai nedaug, sunku įvertinti, ar gaunama nauda ir pastato vertė atperka į projektavimą ir sertifikavimą įdėtas lėšas.

Beje, sandarumo testas, nesvarbu, kokio tipo namui atliekamas, kainuoja 150–300 eurų.

Gautas sertifikatas yra svarbus dokumentas, tačiau tikrąją aukšto energinio naudingumo namo naudą žmonės pajus jame gyvendami. Tokį būstą nebrangu išlaikyti, jame visą laiką yra komfortiškas mikroklimatas, o šiuolaikiškos technologijos palengvina kasdienius rūpesčius.

Sertifikuojant pastatą pagal Lietuvoje galiojančią tvarką, atsižvelgiama į savituosius nuostolius – energiją, kurios netenkama per atitvaras: langus, duris, grindis, stogą, sienas. Net ir įsirengus labai efektyvią šildymo sistemą, jos pagamintos energijos neleidžiama švaistyti veltui. UAB „EKIE namas“ nuotr.

Techniniai reikalavimai

Pasyviesiems namams nėra ribojamas energijos šaltinio pasirinkimas – jie gali naudoti neekologišką elektrą, dujas, biokurą (medieną, medžio granules ir kt.), atsinaujinančiąją saulės, vėjo, grunto ar vandens energiją (su šilumos siurblių ar saulės arba vėjo jėgainių pagalba). Svarbiausias kriterijus – vieno kvadratinio metro grindų plotui šildyti sunaudojamos energijos metinis kiekis negali viršyti 15 kWh.

Taigi „Passivhaus“ sertifikatas užtikrina ir nedideles namo energijos sąnaudas. Šis parametras yra savotiškas atskaitos taškas – jis privalo būti išlaikytas, nepaisant, iš kokių medžiagų, kokiu būdu ir kurioje pasaulio šalyje statomas namas. Palyginti su įprasto namo suvartojama energija, pasyviojo namo sąnaudos yra 80–85 proc. mažesnės.

Aukščiausių energinio naudingumo A+ ir A++ klasių pastatai nuo žemesnių klasių statinių labiausiai skiriasi energijos sąnaudomis. Šiems namams, skirtingai nei pasyviesiems, nėra taikomas konkretus maksimalias metines energijos sąnaudas apibrėžiantis skaičius. Kadangi mažesniame name yra sunkiau užtikrinti mažą energijos suvartojimą (skaičiuojant sąnaudas 1 kv. metrui), šilumos sąnaudoms skaičiuoti naudojamos sudėtingos formulės. Jos sudarytos taip, kad būtų suvienodintos skirtingo dydžio namų projektavimo sąlygos: kuo didesnio ploto namas, tuo mažiau energijos leidžiama suvartoti 1 kv. metrui šildyti.

Atsinaujinančiosios energijos dalis

A+, A++ energinio naudingumo klasių namai, taip pat kaip ir pasyvieji, gali naudoti bet kuriuos energijos šaltinius. Tačiau A++ klasės namas didžiąją sunaudojamos energijos dalį privalo gauti iš atsinaujinančiųjų šaltinių, kitaip tariant, jame turi būti sumontuoti fotovoltiniai moduliai, saulės kolektoriai, vėjo jėgainės ar kt.

Tokiame name karštam vandeniui ruošti naudojama ne mažiau kaip 30 proc., o šildymui, vėdinimui, vėsinimui ir apšvietimui – net 70 proc. atsinaujinančiųjų išteklių energijos. Tačiau atsinaujinančiųjų šaltinių energiją galima subalansuoti ir kitaip: pavyzdžiui, jei saulės jėgainės gaminama elektra maitinamas šilumos siurblys patenkina visą šildymo ir karšto vandens poreikį, o šis poreikis sudaro daugiau nei pusę bendrų namo energijos sąnaudų, kitos sąnaudos gali būti padengiamos iš neatsinaujinančiųjų šaltinių.

Beje, suteikiant lietuvišką energinio naudingumo sertifikatą, vertinami ir savitieji nuostoliai, kitaip tariant, energija, kurios netenkama per atitvaras. Šis vertinimas nurodo ribą, kiek daugiausia šilumos galima prarasti per langus, sienas, lubas ar grindis. Tai reiškia, kad, net turint labai efektyvią šildymo sistemą, jos pagamintos šilumos veltui švaistyti neleidžiama.