-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dailėtyrininkė Raminta Jurėnaitė yra pastebėjusi, kad R. Požerskis drauge su Virgilijumi Šonta į lietuvių fotografiją atėjo jai jau gerokai išeksploatavus Lietuvos kaimų ir miestų būtį. Galbūt todėl šiuodu fotografai nebeapsiribojo vien gimtuoju kraštu: išmaišė tuometę Sovietų Sąjungą, o atsidarius sienoms, patraukė į Vakarus. „Taip ir likau prie tos keliaujančios kartos“, – į klausimą, kaip sumanė vykti į tolimąjį Bangladešą, atsako R. Požerskis. Praėjusį pavasarį jis prisijungė prie tarptautinės dešimties fotografų grupės, kuri, įkvėpta S. Salgado darbų, sutarė fiksuoti nuo pat mažumės sunkiai dirbti įpratusius žmones ir šalyje vešančias ekologines problemas.
Įspūdžiai pasipylė pačioje kelionės pradžioje. Jau pro besileidžiančio lėktuvo langą atsivėrė tankus upių ir balynų tinklas, kuriame stirksojo pūškuojantys plytinių kaminai. Išlipus iš orlaivio tvokstelėjo drėgmės ir degėsių kvapas, lydėjęs fotografus visą viešnagę. Kelionė į viešbutį truko amžinybę: Bangladešo sostinės Dakos gatvės užtvindytos gerokai aplamdytais automobiliais ir margaspalviais piešiniais ištapytais autobusais, o eismas judrus ir nesaugus. Pasiekę stotelę, autobusai tik stabteli, kad keleiviai galėtų iššokti ar įšokti, ir burzgia toliau. Į akis iškart krito ir daugiabučiai su viršuje kyšančiais virbais, kad prireikus būtų galima pridurti dar bent vieną aukštą. R. Požerskis pasijuto atsidūręs nenugalimo chaoso pasaulyje.
Vos pradėję vaikščioti vaikai būna su motinomis, kol jos dirba, netrukus patys ima rūšiuoti plastiką
Bangladešo teritorija – kaip dvi Lietuvos, tačiau gyventojų čia 50 kartų daugiau. Šį kritinį skaičių žmonių byloja kiekvienas žingsnis, taip pat siaubingai užteršto oro kvėptelėjimas (jau kurį laiką šalis neišsikapanoja iš labiausiai užterštų valstybių sąrašo). Pabrangus darbo jėgos įkainiams Indijoje, daugelis užsakymų persikėlė į Bangladešą, šalis yra ryžių, tekstilės, žuvies produkcijos, arbatos ir atogrąžų vaisių eksporto lyderė. Fotografų grupei susidarė įspūdis, kad nuo aušros iki sutemų čia dirba visi. Vos pradėję vaikščioti vaikai būna su motinomis, kol jos dirba, netrukus patys ima rūšiuoti plastiką, kiša rankeles į dažus ir tepa odos raižinius, stumdo džiovinamus ryžius, margina tekstilę ar nešioja anglių krepšius.
Ir vis dėlto R. Požerskis Bangladešą vadina rojumi. Bent jau fotografiniu atžvilgiu. „Ne tik fotografuoti, bet ir pakliūti ten, kur mes atsidūrėme, vargu ar būtų įmanoma kitoje šalyje“, – pabrėžia jis. Turizmo nepaliesta valstybė, 1971-aisiais iškovojusi nepriklausomybę nuo Pakistano, nesidrovėdama pasirodo visais savo veidais, todėl čia nesunku užmegzti asmenišką santykį su viskuo, ką matai. Fotografų grupelę, lydimą keturių vietinių – dviejų fotografų ir dviejų gidų, – pavergė gyventojų nuoširdumas ir atvirumas. „Žmonės ten neagresyvūs ir draugiški, ne tik neįpratę visko brukti ar ko nors tikėtis iš atvykėlių, bet ir neturi jiems jokių suvenyrų, kuriuos šie galėtų nusipirkti, – pasakoja R. Požerskis. – Per visą dešimties dienų kelionę tesutikome vieną baltąjį, tad nieko keista, kad mums praeinant jie sustingdavo, paskui imdavo mus fotografuoti, o labiausiai džiaugdavosi tie, kurie išdrįsdavo nusipaveiksluoti kartu.“
Dokumentinio filmo apie S. Salgado „Žemės druska“ pabaigoje brazilų fotografas prisipažįsta nusivylęs žiauria žmogaus prigimti ir po ilgų kelionių grįžta į tėviškę sodinti medžių, vildamasis nors truputį palengvinti Žemės naštą. Ar fiksuodamas tiek vargo ir skurdo R. Požerskis išvengė pesimistiškų minčių? Fotomenininkas prisimena garsųjį sociologą ir fotografą Lewisą Hine’ą, kuris XX a. pradžioje įsidarbindavo fabrikuose ir fiksuodavo ten dirbančius mažamečius, aprašydavo jų darbo sąlygas, uždarbį, svajones. Ši dokumentika vėliau įtvirtino vaikų teises ir pakeitė įstatymus. „Žmones labiausiai paveikė ne tekstai, o fotografijos, – šypteli pašnekovas. – Mano kelionės tikslas buvo užfiksuoti tobulą kadrą, kuris pats pasakotų ir jam nieko kito nebereiktų. Jis transliuotų ir istoriją, ir tuo pačiu mano, kaip autoriaus, poziciją.“ Į Bangladešą R. Požerskis grįš jau šiemet.
