Karaliaus Mindaugo husarų mechanizuotojo pėstininkų bataliono istorinės šaknys glūdi dar Nepriklausomybės kovose išgarsėjusiame 4-ajame pėstininkų Karaliaus Mindaugo pulke. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Panevėžio batalione – elitinių dalinių tradicijų tąsa

Panevėžio batalione – elitinių dalinių tradicijų tąsa

Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariams svarbu būti visuomenės dalimi ir jausti jos palaikymą.

Modernaus Karaliaus Mindaugo husarų mechanizuotojo pėstininkų bataliono istorija prasidėjo 1991 metų gruodžio 1-ąją. Per tą laiką išaugta iki puikaus karinio vieneto, priklausančio „Geležinio vilko“ brigadai.

Pulkininkas leitenantas Vilius Zagurskis batalionui vadovauja nuo liepos pradžios, tačiau Panevėžyje nėra naujokas – prieš penkiolika metų čia yra tarnavęs kuopos vadu.

„Tuo labiau kad atėjau iš Tauragės, kur dislokuotas panašus batalionas: tos pačios užduotys, tie patys reikalavimai. Manau, greitai įsiliejau į kolektyvą ir esu labai patenkintas tarnaudamas husarų batalione“, – sako V. Zagurskis.

Bataliono vadas pulkininkas leitenantas Vilius Zagurskis (kairėje) ir vado patarėjas, seržantas majoras Eugenijus Žukauskas. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Bataliono vadas pulkininkas leitenantas Vilius Zagurskis (kairėje) ir vado patarėjas, seržantas majoras Eugenijus Žukauskas. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Tarnyba – jau seniai ne baubas

Šiuo metu Pajuostyje tarnauja apie 750 karių. Maždaug pusė jų – vos trečią savaitę karybos besimokantys nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai. Daugelis jų tradiciškai yra savanoriai ir tik nedidelė dalis buvo pašaukti atlikti pareigos tėvynei.

Kaip tik penktadienį šie kariai davė iškilmingą priesaiką. Diena tapo įsimintina ir jų artimiesiems, kurie po ceremonijos pakviesti susipažinti su bataliono kasdienybe.

Pulkininkas leitenantas V. Zagurskis apgailestauja, kad sovietinės kariuomenės įdiegti stereotipai dar gyvi žmonių atmintyje.

„Tėvams tai proga pamatyti, kad nėra ko bijoti ir kariuomenė nėra kažkoks baubas“, – šypsojosi vadas, pasiruošęs kiekvieną jų patikinti, jog šiuolaikiniai kariai ir miega minkštose lovose, ir yra skaniai maitinami.

Tai, beje, yra šių metų pradžioje seržanto majoro – aukščiausią puskarininkio laipsnį – gavusio Eugenijaus Žukausko atsakomybė, bet ne vienintelė. Jis bataliono vado patarėjas karių gerovės, drausmės, tvarkos, kasdienės veiklos klausimais, besirūpinantis jais nuo paties jauniausio iki aukščiausią puskarininkio laipsnį batalione turinčio kario.

„Kita mano tarnybos dalis būtų individualus kario rengimas – patarti vadui ir rūpintis, kad karys būtų pasirengęs mūšio laukui“, – priduria seržantas majoras ir teigia, kad jo darbas – efektyviai spręsti ir kasdienius iššūkius.

Šiuo metu Pajuostyje tarnauja apie 750 karių. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Šiuo metu Pajuostyje tarnauja apie 750 karių. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Legendų įkvėpti

Nors Pajuostyje dislokuotam batalionui dar santykinai nedaug metų, jo tradicijos apima ištisus amžius.

Kaip primena pulkininkas leitenantas V. Zagurskis, jau tarpukariu Pajuostyje buvo dislokuotas garsusis 4-asis pėstininkų Karaliaus Mindaugo pulkas, išaugęs iš 1919 metais paties Jono Variakojo įkurtų pirmųjų pasipriešinimo bolševikams būrių.

Pasak vado, to pulko istorija buvo ne tik ilga, bet ir šlovinga. Pasižymėjęs tokiose karinėse operacijose, kaip Kėdainių-Šėtos kautynės, jis 1919-ųjų vasarį sustabdė bolševikų puolimą ir apsaugojo Kauną. O kur dar Panevėžio išlaisvinimas tų pačių metų gegužę, Radviliškio, Šiaulių operacijos prieš bermontininkus, Zarasų operacija, kovos su lenkais.

„Mes esame šio pulko tradicijų tęsėjai – jo šlovinga istorija mus įkvepia ir įpareigoja“, – neslepia pasididžiavimo dabartinio bataliono vadas V. Zagurskis.

Pajuosčio husarai neleidžia užmarštin nugrimzti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų tradicijoms, kai LDK sunkioji kavalerija – husarai – triuškino rusus, švedus, turkus, o vienu metu net buvo užėmę Maskvą. Šie elitiniai kariai yra tapę legenda.

Pulkininko leitenanto V. Zagurskio teigimu, tai buvusi itin veiksminga karinė jėga, tuo metu neturėjusi sau lygių: plunksnų sparnais pasipuošę sparnuotieji husarai lietuvių ir lenkų didikų kariuomenės daliniuose buvo beveik nenugalimi. Karybos žinovus iki šiol žavi šių raitų karių naudota taktika įsibėgėjus smogti priešininko pajėgoms arba silpniausioje, arba stipriausioje vietoje. Ginkluoti kone ilgiausiomis kada nors pasaulyje naudotomis ietimis, galėjusiomis siekti iki 6 metrų, raiteliai išsklaidydavo kariuomenes ir jas sutriuškindavo.

„Sparnuotieji husarai atrodo labai romantiškai, bet iš tikrųjų buvo XV–XVII amžiaus nenugalima jėga, kuri mūšiuose paprastai padėdavo tašką. Mūsų batalionas perėmė šias tradicijas ir nuo tų seniausių laikų“, – pasakoja vadas.

Bataliono pasididžiavimas ir įspūdingiausias dalinio muziejaus eksponatas – autentiška sparnuotojo husaro šarvų kopija. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Bataliono pasididžiavimas ir įspūdingiausias dalinio muziejaus eksponatas – autentiška sparnuotojo husaro šarvų kopija. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Unikalus eksponatas

Kadangi Panevėžio batalionas – vienintelis Lietuvoje karinis dalinys, turintis karaliaus vardą, jo tradicijas galima sieti ir su viduramžių Lietuva bei jos valdovo Mindaugo laikais.

„Galime sakyti, kad mūsų tradicijos gyvuoja nuo viduramžių, paskui perėmėme husarų tradicijas, ir per tarpukarį su 4-uoju pėstininkų Karaliaus Mindaugo pulku atėjome link naujausios istorijos – iki 1991 metų“, – sako bataliono vadas V. Zagurskis.

Šiuo metu batalione kaip tik atnaujinamas muziejus, kuriame ir atsispindi visos jo istorijos epochos nuo seniausių iki dabartinių laikų. Pašnekovas įsitikinęs: baigus darbą, jis turėtų tapti vienu geriausių Lietuvos kariuomenės dalinių muziejų.

Bene įspūdingiausias eksponatas jame – atkurta autentiška sparnuotojo husaro šarvų replika. Per reikšmingiausias šventes jais rikiuotėje vilkintis karininkas, pasak vado, visuomet patraukia visuomenės dėmesį.

„Turime visą ginkluotę, šarvus ir labai didžiuojamės šiuo išskirtiniu eksponatu“, – pripažįsta pulkininkas leitenantas V. Zagurskis.

„Galime sakyti, kad mūsų tradicijos gyvuoja nuo viduramžių, paskui perėmėme husarų tradicijas, ir per tarpukarį su 4-uoju pėstininkų Karaliaus Mindaugo pulku atėjome link naujausios istorijos – iki 1991 metų.“

Bataliono vadas pulkininkas leitenantas V. Zagurskis

Kam buvo skirti tikrų plunksnų sparnai ant husarų pečių, jo teigimu, ginčijasi net istorikai. Viena iš teorijų – raiteliams visu greičiu skriejant ant žirgų vėjyje plazdančios plunksnos keldavo ausį rėžiantį garsą.

„Priešininkų arkliai nebuvo prie jo pratę – baidydavosi. Šis garsas veikė beveik kaip psichologinis ginklas“, – paaiškina bataliono vadas ir priduria, kad ant aukšto karkaso pritvirtinti sparnai galėjo saugoti husarus nuo priešų ginklų. Be to, psichologiškai veikti ne tik jų žirgus, bet ir pačius raitelius.

„Šios plunksnos padarydavo įspūdį“, – neabejoja karininkas.

Muziejuje galima išvysti ir šiuolaikines uniformas. Kitais metais planuojama šią ekspozicijos dalį papildyti rekonstruota 4-ojo pėstininkų Karaliaus Mindaugo pulko uniforma. Ji bus siuvama pagal nuotraukas ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje išlikusius pavyzdžius.

Kariuomenė, pasak batalionui vadovaujančių karininkų, ne veltui vadinama vyriškumo mokykla. Tad nors šiuolaikinės tarnybos sąlygos nesulyginamos su buvusiomis, jos ugdo tvirtybę ir patriotizmą. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Kariuomenė, pasak batalionui vadovaujančių karininkų, ne veltui vadinama vyriškumo mokykla. Tad nors šiuolaikinės tarnybos sąlygos nesulyginamos su buvusiomis, jos ugdo tvirtybę ir patriotizmą. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Vardan vienybės

Per bataliono gyvavimo laiką susiklostė nemažai tradicijų, bet gimsta ir naujų. Kaip kad šią vasarą atsiradę pentinai ant batų. Juos kol kas tik išskirtinėmis progomis, per rikiuotes dėvi profesionalūs bataliono kariai, tačiau tikėtina, jog netrukus nešios visi. Pasak pulkininko leitenanto V. Zagurskio, tai duoklė ne tik husarų raiteliams, bet ir 4-ojo pėstininkų Karaliaus Mindaugo pulko kariams: nors oficialiai šis dalinys priklausė pėstininkams, jame taip pat buvo arklių.

„Pasaulyje tai labai paplitę, – pasakoja bataliono vadas. – Kariniai vienetai, kurie anksčiau buvo ant arklių, turi tokias tradicijas – panaudoti su tuo susijusias detales šiuolaikinėje aprangoje.“

Jos esą primena kariams praeities šlovę, tad ir pentinų idėja buvo sutikta vieningu pritarimu.

Vienybė visomis prasmėmis – tarp svarbiausių Karaliaus Mindaugo husarų mechanizuotajame pėstininkų batalione puoselėjamų vertybių. Jos vedamas batalionas aktyviai bendradarbiauja su įvairiomis kitomis struktūromis ir ypač visuomene – yra nuolatinis įvairių miesto renginių dalyvis.

Vienas išskirtinių paties bataliono organizuojamų renginių – Kovo 11-osios bėgimas Panevėžyje, irgi tapęs vienybės simboliu, mat į jį įsijungia ne tik kariai, bet ir visuomenės atstovai.

Be bataliono karių mieste neįsivaizduojamos ir Vasario 16-osios iškilmės, ir kasmetė šventinė Panevėžio gimtadienio eisena. Pastarojoje dalyvauja ne tik visi tuo metu batalione esantys kariai, bet ir karinė technika.

„Važiuojame į įvairius renginius – visur norime pasirodyti, kad esame čia, kad esame dalis šio miesto, šio regiono“, – sako pulkininkas leitenantas V. Zagurskis.

Kariuomenė, pasak batalionui vadovaujančių karininkų, ne veltui vadinama vyriškumo mokykla. Tad nors šiuolaikinės tarnybos sąlygos nesulyginamos su buvusiomis, jos ugdo tvirtybę ir patriotizmą. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Svarbi mokykla

Neatsiejama bataliono gyvenimo dalis – karinės pratybos.

„Batalionas yra kovinis, ir karinis rengimas yra mūsų pagrindinė duona“, – primena jo vadas ir priduria: „Mes mokomės kariauti, o geriausiai, ką išmokai, gali parodyti per pratybas.“

Panevėžio husarai dalyvauja tiek nacionalinėse, tiek tarptautinėse pratybose. Bataliono pagrindinės pratybos yra „Karaliaus kirtis“, vykstančios Panevėžio mieste ir regione bei įtraukiančios miesto valdžią, kitas struktūras.

Pasak vado, daug įvairių užsiėmimų skiriama ir nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariams. Kiekvienas jų mokymosi ciklas baigiasi vienokiomis ar kitokiomis pratybomis, kai įvertinama, kiek išmokta.

Kariuomenė dažnai vadinama ne tik vyriškumo, bet ir patriotiškumo mokykla. V. Zagurskio nuomone, ir visiškai pelnytai. Patriotas – žmogus, mylintis savo šalį, viską darantis, kad jai būtų geriau. Atėjus į kariuomenę, tos vertybės toliau ugdomos.

Vado pasakojimu, kiekvieną savaitę batalione vykstančios rikiuotės, keliama valstybės vėliava, giedamas himnas – ritualai, be kurių neįsivaizduojamas kario gyvenimas. Tačiau taip pat dalyvaujama ir įvairiuose istoriniams įvykiams paminėti skirtuose renginiuose, vykstama į mūšių, kuriuose dalyvavo bataliono pirmtakai, vietas, organizuojamos paskaitos apie valstybę, jos sąrangą, kitus svarbius dalykus.

„Jose kariai taip pat pasisemia vidinės kovinės dvasios“, – priduria bataliono vado patarėjas seržantas majoras E. Žukauskas.

Visus devynis tarnybos mėnesius jaunieji kariai mokomi mylėti tėvynę. Ir kad tada jų patriotiškumas išauga, nėra tik tušti žodžiai. Kaip sako bataliono vadas V. Zagurskis, į kariuomenę ateina įvairių žmonių, bet tie, kurie baigia tarnybą, paprastai džiaugiasi turėję tokią galimybę. Ir ne tik dėl to, jog Konstitucijoje įtvirtinta, kad piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyvią krašto apsaugos tarnybą.

„Galbūt mus NATO ir apgins, bet jeigu patys nesiginsime arba nedalyvausime tuose veiksmuose, už mus niekas to nepadarys, – patikina bataliono vadas. – Pagrindinis mūsų tikslas ir yra parengti savo žmones, kad, jeigu reikėtų, jie imtų ginklą ir gintų savo tėvynę.“

Todėl V. Zagurskį itin džiugina visuomenės palaikymas. Sociologų vykdomose apklausose kariuomenė beveik visada atsiduria struktūrų, kuriomis Lietuvos žmonės pasitiki labiausiai, pirmajame trejete.

„Daugiau nei du trečdaliai jų palaiko kariuomenę, – pabrėžia vadas. – Vadinasi, žmonės mumis tiki ir jų akyse esame vertinami teigiamai.“

Komentarai

  • Reikėtų paminėti Lietuvos kavalerijos pulkininką, Pirmojo raitelių pulko vadą (1919), husarų pulko vadą (1926). Lietuvos kavalerijos viršininką (1931) Praną Jackevičių, kilusi iš Pamarnakio k,, Karsakiškio apylinkės. Antras įžymus Lietuvos kavalerijos pulkininkas buvo Boleslovas Žitkevičius, vadovavęs 1-me ir 2-me ulonų pulke. Jis buvo kilęs iš Palaukių k., taip pat Karsakiškio apyl., gyvenęs Pajuosčio dvare .

    • Atsakyti
  • Reikia žmonėms miegoti naktį ,o tie narkomanai amerikasosų šunys pradeda skraidyti naktinmis virš sodybų

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų