Tarpukariu, vienu sudėtingiausių miestui laikotarpiu, JAV žydų labdaros draugijos „Joint“ rūpesčiu Panevėžyje atsirado ne tik naujų būstų – ilgainiui ėmė formuotis ištisas kvartalas. P. ŽIDONIO nuotr.

Įsiamžinę labdaringais darbais

Įsiamžinę labdaringais darbais

Parama sunkiau besiverčiantiesiems svarbi visais laikais, bet XX amžiaus pradžioje, kai šalį niokojo okupacijos, karai, suirutė, jos ypač reikėjo.

Vienais aktyviausių tos paramos teikėjų tapo Lietuvos žydai. Jie ne tik darbavosi įvairiose draugijose petys petin su kitų tautybių atstovais, bet ir įtraukė į šią veiklą svetur gyvenančius savo tautiečius, patys kūrė ir išlaikė labdaros organizacijas.

Tarp dviejų ugnių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas priminė, kad Panevėžys iki 1915 metų vis dar priklausė carinei Rusijai. Tad miestas buvo daugiatautis, o žydų bendruomenė jame turėjo tvirtas pozicijas. Iš 15 vietos gydytojų jai priklausė 11. O ne žydų parduotuvių prieškario Panevėžyje, D. Pilkausko duomenimis, tebuvo 6 procentai.

„Prieš karą Panevėžyje turtingųjų, kurie turėjo daugiau nei 100 tūkstančių aukso rublių, buvo dešimt, o iš jų aštuoni buvo žydai“, – pasakoja istorikas.

1915 metų liepą į miestą įžengė kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Bet tuo laiku, anot pašnekovo, panevėžiečiai kentėjo ne tik nuo okupantų, bet ir didelių gaisrų. Viena to priežasčių buvo labai arti vienas kito statomi namai.

„Be to, vyravo medinė statyba, o ypač didelį pavojų kėlė tai, kad stogas labai dažnai buvo šiaudinis… Tokių namų statyba buvo uždrausta gerokai vėliau“, – sako D. Pilkauskas, pridurdamas, jog problemą gilino ir netvarkingi kaminai, ir faktas, jog priešgaisrinė sauga to meto Panevėžyje nebuvo išplėtota.

Vokiečių kariuomenė miestą paliko tik 1919 metų sausio pradžioje – prieš pat įsiveržiant į jį Raudonajai armijai. Galutinai iš abiejų okupacijų gniaužtų Panevėžys išsivadavo tik 1919-ųjų gegužę. Tuo metu karas, gaisrai, svetimos kariuomenės buvo kaip reikiant nualinę miestą. O aktualiausia, D. Pilkausko teigimu, problema po Pirmojo pasaulinio karo Panevėžyje buvo gyvenamojo būsto stygius. Ypač sunkiai vertėsi neturtingi miestelėnai. Tad vos tik gyvenimui sugrįžus į vėžes, mieste įsibėgėjo statybos, pradėtos tiesti naujos gatvės.

Tokiems karkasiniams namams 1923-iaisiais Panevėžyje statyti labdaros draugija „Joint“ skyrė bemaž 9 tūkst. dolerių – milžinišką tiems laikams sumą. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Tokiems karkasiniams namams 1923-iaisiais Panevėžyje statyti labdaros draugija „Joint“ skyrė bemaž 9 tūkst. dolerių – milžinišką tiems laikams sumą. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Amerikietiški pinigai, švediška skarda

Tuo sudėtingu laiku, pasak istoriko, prie Panevėžio atstatymo daug prisidėjo JAV žydų labdaros draugija „Joint“. Ji daugelyje valstybių šelpė po karo nukentėjusius žydus.

„1923 metų sausį Panevėžio miesto taryba pirmąkart svarstė klausimą dėl dviejų dešimtinių žemės nuomos daugeliui metų statyti 40 gyvenamųjų namų neturtingai gyvenantiems žydams. Už žemės nuomos suteikimą buvo pasiūlyta prisidėti prie Panevėžio ugniagesių namų statybos“, – sako D. Pilkauskas.

Jo žiniomis, labdaros draugija naujoms statyboms skyrė net 8 tūkst. 800 JAV dolerių. Iš pradžių už juos suręsta 11 gyvenamųjų namų, vėliau jų padaugėjo. Darbai, kuriuos numatyta baigti 1923 metų liepą, finansuoti per žydų liaudies banką.

Pasak D. Pilkausko, naujieji būstai Panevėžyje buvo karkasiniai, dengti švediška skarda. Sienos – iš lentų, o tarp jų spaliai, sumaišyti su negesintomis kalkėmis. Kambariai erdvumu nepasižymėjo – apie tris metrus, tačiau ant sienų bei lubų buvo tinkas, grindys – medinės. Į namą vedė vienas įėjimas.

„Neturtingiems žydams namai buvo statomi iki tuometės Skerdyklos gatvės – dabartinės Nemuno. Vėliau ilgokai už šios gatvės plytėjo tuščias laukas“, – pasakoja muziejininkas.

Dabar iš originaliųjų to meto namų beveik nepakitę mieste išliko tik trys. P. ŽIDONIO nuotr.

Dabar iš originaliųjų to meto namų beveik nepakitę mieste išliko tik trys. P. ŽIDONIO nuotr.

Organizacijos garbei – gatvė

Amerikos žydų labdaros organizacija „Joint“ už nuopelnus po karo atstatant Panevėžį buvo pagerbta jos vardu pavadinant vieną miesto gatvių. Pasak D. Pilkausko, 1923 metų rugpjūčio 4 dienos Panevėžio miesto tarybos protokole minima: „Gatvę, kur statosi žydų namai nuo Krekenavos gatvelės prieš rusų kapus, pavadinti Džonto gatve.“

Dokumentą pasirašė tuometis miesto tarybos pirmininkas kunigas Jonas Maciejauskas ir burmistras Bronius Adomulis.

„Kai kurie žydai vėliau pardavė namus, – pasakoja istorikas. – Tada šioje gatvelėje apsigyveno įvairių tautybių gyventojai.“

„Prieš karą Panevėžyje turtingųjų, kurie turėjo daugiau nei 100 tūkstančių aukso rublių, buvo dešimt, o iš jų aštuoni buvo žydai.“

D. Pilkauskas, istorikas

1937 metais Džonto gatvėje namą nusipirko gudų kilmės Adomo Suliko šeima. Čia gyveno lietuvis kasininkas ir raštvedys Juozapas Janionis.

Tais pačiais 1937-aisiais Panevėžyje pradėtas formuoti ištisas naujas rajonas, apėmęs Klaipėdos, S. Daukanto ir Džonto gatves. Dar po metų šiame kvartale buvo įrengta gyvulių, pašarų ir medžiagų turgavietė.

4-ojo dešimtmečio pabaigoje statybos, pasak D. Pilkausko, statybos prasidėjo už Skerdyklos gatvės. Tiesa, žemė ten priklausė Navadolio dvaro savininkams Stanevičiams, jie namams statyti parduodavo atskirus sklypus.

PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Keitė pavadinimus

1941-aisiais Lietuvą pasiekęs Antrasis pasaulinis karas vėl pakeitė žmonių gyvenimus. Metai buvo ypač tragiški žydų bendruomenei. Džonto gatvė pateko į geto teritoriją, o netrukus, rugsėjį, buvo pavadinta Birželio 22-osios gatve.

„Nacių okupacijos metais birželio 22-oji buvo paskelbta išvadavimo diena, tad ir gatvė pervadinta ta proga, – aiškina D. Pilkauskas. – Nacių valdžia visaip stengėsi ištrinti žydų tautos atminimą, tam tikslui tarnavo ir gatvių pervadinimas.“

1944 metų liepos 22-ąją vokiečių daliniai buvo išstumti iš Panevėžio. Į miestą sugrįžus Raudonajai armijai, nauja valdžia pradėjo savo pertvarkymus.

Jau spalį Panevėžio miesto vykdomasis komitetas nusprendė buvusiai Džonto gatvei sugrąžinti ankstesnį pavadinimą.

„Iš pradžių po karo dalis buvusių žydų namų joje buvo negyvenami, – pasakoja istorikas. – Pirmieji gyventojai, valdžiai leidus, atsikėlė dar karo metais. Dalis namų stovėjo išdaužytais langais. Vėliau, jau sovietiniais laikais, namai buvo apgyvendinti.“

Atgimusi Džonto gatvė pragyvavo tik kiek daugiau nei dešimtmetį, po to vėl buvo pervadinta. Šį kartą – Kazio Giedrio, pogrindinės Lietuvos komunistų partijos nario, sušaudyto po 1926 metų karinio perversmo Lietuvoje, vardu.

Pasak D. Pilkausko, tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo kilusi dar viena antisemitizmo banga, kaip tik tada sukurpta ir liūdnai pagarsėjusi žydų daktarų, neva kenkėjų, byla. Tad nenuostabu, kad to atgarsiai pasiekė ir mūsų miestą.

Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, gatvėms pradėti grąžinami senieji pavadinimai.

„Tam buvo apklausiami ir vietos gyventojai, – prisimena D. Pilkauskas. – Džonto gatvės senbuvių jau buvo likę labai mažai ir dauguma net nežinojo, kad ši gatvė prieš daugelį metų vadinta Džonto vardu. Tad 1991 metų gruodžio pradžioje ji pervadinta į Juozo Zikaro.“

Daug Panevėžiui nusipelniusios žydų labdaros organizacijos pavadinimas panevėžiečių buvo užmirštas. Tačiau jos statyti namai išliko. Tiesa, sako istorikas, iš jų mažai pakitę tik trys. Kiti „Joint“ draugijos namai arba buvo perstatyti, arba išvis nugriauti. Viename jų yra savivaldybės socialiniai būstai.

2014 metais, siekiant įamžinti „Joint“ nuopelnus ir paminėti fondo veiklos 100-ąsias veiklos metines Panevėžyje, Panevėžio žydų bendruomenės rūpesčiu buvo pastatyta stela.

1914-aisiais įsteigtos Jungtinėse Amerikos Valstijose „Joint“ organizacijos labdaringa veikla apėmė visus kraštus, kur tik gyveno žydai. Pradinis jos tikslas buvo palaikyti tautiečius Rytų Europoje ir gretimose valstybėse siaučiant Pirmajam pasauliniam karui. Tačiau pokario sunkumai taip prislėgė kai kurias žydų bendruomenes, jog paramos mastus teko didinti. „YADVASHEM“ nuotr.

1914-aisiais įsteigtos Jungtinėse Amerikos Valstijose „Joint“ organizacijos labdaringa veikla apėmė visus kraštus, kur tik gyveno žydai. Pradinis jos tikslas buvo palaikyti tautiečius Rytų Europoje ir gretimose valstybėse siaučiant Pirmajam pasauliniam karui. Tačiau pokario sunkumai taip prislėgė kai kurias žydų bendruomenes, jog paramos mastus teko didinti. „YADVASHEM“ nuotr.

Filantropija buvo svarbi

Mieste paramą teikė ne vien ši JAV žydų labdaros organizacija. Pasak D. Pilkausko, daugiataučiame tarpukario Panevėžyje veikė įvairios organizacijos, besirūpinančios viso miesto reikalais, ir dirbta jose drauge.

Pavyzdžiui, svarbiai Panevėžio ugniagesių draugijai priklausė įvairių tautybių žmonės, tarp jų buvo ir žydų. Pati žydų bendruomenė filantropijai taip pat skyrė išskirtinį dėmesį. Istorikas pasakoja, kad jau XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje mieste veikė kelios žydų labdaros organizacijos: Neturtingų ligotų žydų šelpimo draugija, Panevėžio žydų neturtingų vaikų globos draugija, Paramos reikalingiems mokiniams, besimokantiems Panevėžio žydų mokyklose, draugija, žydų prieglauda, Moterų žydžių draugija, globojusi našlaičius ir neturtingas moteris.

Tačiau pagrindine labdaros teikėja mieste, pasak D. Pilkausko, buvo 1923–1940 metais veikusi Panevėžio žydų elgetų namų draugija. Ji išlaikė prieglaudos namus neturtingiems seniems žydams, užtikrino visapusišką materialinę pagalbą. Čia žmonėms buvo užtikrinamas maitinimas, parūpinama drabužių, teikiama materialinė pagalba. Norintieji ten patekti turėjo parašyti prašymą. Žmogui mirus, draugija, anot istoriko, dažnai pasirūpindavo ir jo laidotuvėmis. Nors vienu metu tokį svarbų darbą dirbo visiškai atskira organizacija.

1925–1926 metais veikusi Panevėžio žydų mirusiems laidoti draugija neturtingiesiems teikė materialinę pagalbą, pašalpą laidotuvėms. Vėliau iš šios draugijos išaugo „Chevre-Kadišo“ labdarybės draugija, gyvavusi iki 1940 metų. Ji teikė panašias paslaugas kaip ir pirmtakė.

Veikė ir Panevėžio žydų moterų našlaičių prieglaudai laikyti draugija. D. Pilkausko žiniomis, ji rūpinosi miesto ir visos apskrities našlaičiais – jų maitinimu, drabužiais. Itin svarbus uždavinys buvo našlaičių lavinimas, medicinos pagalba.

„Apie 1940 metus jai priklausė maždaug 150 moterų“, – pabrėžia istorikas.

Deja, visų draugijų veikla buvo sustabdyta ir jos uždarytos prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai 1940 metais.

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų