-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Daugiau nei žaidimas. Kalbant apie Braziliją ir futbolą, ši frazė gali atrodyti banaloka, bet istorijos vingiai rodo, kad šis žaidimas padėjo brazilams įveikti ir socialines negandas, ir pasijausti visaverčiais pasaulio bendruomenės nariais.
„Britai XX a. prisimena kaip dviejų pasaulinių karų laiką, o brazilams tėra vienas matmuo – pasaulio čempionatai“, – savo knygoje „Futebol: The Brazilian Way of Life“ teigė britas rašytojas Alexas Bellosas.
Brazilija priartėjo prie dar vieno svarbaus savo istorijos riboženklio. Simboliška, kad futbolo šalyje birželio 12–liepos 13 d. vyksta jubiliejinis, 20-asis, pasaulio čempionatas. Dar simboliškiau, kad jis rengiamas praėjus lygiai 120 metų, kai šalis susipažino su žaidimu, kuris vėliau tapo nacionalinio pasididžiavimo reiškiniu ir neatsiejama kiekvieno brazilo DNR dalele.
Brazilų pažintis su futbolu prasidėjo 1894 m., kai britų emigranto sūnus Charlesas Milleris iš Anglijos atsivežė kelis kamuolius ir žaidimo taisykles. Brazilija futbolo valstybe netapo per vieną dieną. Net atvirkščiai. Pietų Amerikos žemyne tais laikais dominavę britai daug sparčiau su naujuoju žaidimu pažindino labiau urbanizuotas Argentiną ir Urugvajų, o Brazilija rimčiau vytis kaimynes pradėjo tik atėjus 3-iajam dešimtmečiui.
Tiesa, ant vergovės ir genocido pagrindų susiformavusioje šalyje rasinės atskirties neišvengta ir futbolo aikštėse. Baltųjų elitas nenorėjo įsileisti juodaodžių ir mulatų, o Brazilijos rasinį grynumą ypač turėjo išlaikyti „Selecao“ – nacionalinė rinktinė.
Tačiau tai buvo aktualu tik pirmaisiais Brazilijos futbolo dešimtmečiais, o neabejotini įgūdžiai aikštėje pamažu pradėjo atverti tamsiaodžiams duris į klubus „Bangu“, „Santa Cruz“, „Vasco da Gama“ ir kitus, galiausiai – į rinktinę.
„Futbolas Brazilijoje atsirado netrukus po to, kai buvo uždrausta vergovė, – ESPN sakė Pernambuko universiteto profesorius Sylvio Ferreira. – Tai buvo laikas, kai Brazilija, bent jau teoriškai, tapo vis atviresnė ir laisvesnė. Futbolas procesus gerokai pagreitino. Moderni valstybė statyta ant šio žaidimo pamatų, nes būtent jis atvėrė socialinės ir rasinės integracijos galimybes.“
Aristokratiško britų žaidimo sėklos, sumaišytos su afrikiečių šokių ir muzikos įkarščiu, įsuko tikrą talentų gamybos mašiną, kurioje jau dominavo juodaodžiai arba mulatai.
Savita socialinė aplinka nulėmė ir paties futbolo pokyčius. Aristokratiško britų žaidimo sėklos, sumaišytos su afrikiečių šokių ir muzikos įkarščiu, įsuko tikrą talentų gamybos mašiną, kurioje jau dominavo juodaodžiai arba mulatai. Nuo Domingoso de Guia iki Pelé, nuo Garrinchos iki Ronaldo, nuo Leonido iki Ronaldinho – tai buvo naujojo Brazilijos futbolo atstovai.
Miestų lūšnynuose ir dabar laksto tūkstančiai basakojų vaikų, o naujų talentų, anot pasaulio čempiono Tostão, vis gimsta. Tačiau, valstybei augant bei turtėjant, matyti ir kai kurių ryškesnių pokyčių.
1982-ųjų Brazilijos rinktinėje, kuri dažnai vadinama talentingiausia komanda, nelaimėjusia pasaulio čempionato, dominavo baltaodžiai su Zico priešakyje. Tai buvo šalies klestėjimo laikas, 6-ąjį ir 7-ąjį dešimtmečiais išaugusios vidurinės klasės pasekmė.
Dabar padėtis vėl keičiasi. Į 2014-ųjų komandą Luizas Felipe Scolari pakvietė tik keturis nacionaliniame čempionate žaidžiančius futbolininkus. Daugelis šalies stadionų pastaraisiais metais ištuštėjo ir apsamanojo. Pasaulio čempionatas turi atgaivinti vidurinės klasės susidomėjimą nacionaliniu žaidimu.
Pasaulio čempionatas į šią šalį grįžo po 64 metų pertraukos. 1950-ųjų pirmenybės neišvengiamai prisimenamos, nors patys brazilai norėtų jas ištrinti iš atminties. Kai kurie autoriai tą čempionatą net vadina Brazilijos Vaterlo arba Hirošima.
Šalies rinktinė buvo neabejotina 1950-ųjų pirmenybių favoritė. Per lemiamą mačą su Urugvajumi „Selecao“ užteko lygiųjų. Brazilai net pirmi įmušė įvartį, tačiau priartėjus rungtynių pabaigai 200 tūkst. Rio de Žaneiro Marakanano stadioną (rekonstruotoje arenoje vyks ir šiųmečio čempionato finalas) užpildžiusių žiūrovų nuščiuvo, nes nesuvokė, kas vyksta. Urugvajiečiai laimėjo 2:1 ir tapo pasaulio čempionais.
Tai buvo tokia didelė tragedija, kad brazilai net pakeitė savo oficialias spalvas iš baltos į dabar visiems puikiai atpažįstamą geltoną. „Žmonės bijo, kad dabar gali nutikti tas pats, kaip 1950-aisiais, tačiau manau, kad šįkart viskas bus kitaip“, – tautiečius guodė Pelé.
Būtent šis futbolininkas labiausiai padėjo brazilams nusiplauti 1950-ųjų gėdą. Teko laukti iki 1958 m., bet buvo verta. Jie nuo tada laimėjo tris iš keturių pasaulio čempionatų, taip pat privertė visus aikčioti dėl gražaus žaidimo – „jogo bonito“.
Prie pirmojo pasaulio čempionato aukso svariai prisidėjo ir Marakanano tragedija. Suprantama, nes tik skaudžios nesėkmės verčia tobulėti ir žengti pirmyn. 1958 m. prie rinktinės vairo stojęs Vicente Feola atrodė kaip atlapaširdis dručkis, tačiau visiškai pakeitė požiūrį į pasirengimo procesą ir kūrė naujoviškas taktines schemas.
Brazilai dar iki čempionato Švedijoje likus metams siuntė skautus stebėti būsimų varžovų, o prieš pirmenybes V. Feolai talkino būrys asistentų, psichologas ir net odontologas. Pasirodo, vargingai vaikystėje ir jaunystėje gyvenusias brazilų žvaigždes dažnai kamavo dantų skausmai ir turėjo įtakos pasirodymams aikštėje…
Finalą laimėjusią „Selecao“ įsimylėjo visas pasaulis, bet dar svarbiau – iš naujo pamilo pati Brazilija. Iki tol beveik neturėjusi kuo didžiuotis milžiniška valstybė pasauliui nušvito naujomis spalvomis. Braziliškasis futbolas tapo visiems atpažįstamu prekės ženklu ir galutinai įsitvirtino 1970 m. pasaulio čempionate. Tuometė „Selecao“ iki šiol laikoma stipriausia visų laikų planetos čempionatų komanda.
1970-ųjų superrinktinė iki šiol vertinama kaip idealas, kurio „Selecao“ privalo siekti kiekviename pasaulio čempionate. Brazilams neužtenka gauti pasaulio taurę – jie turi laimėti žaisdami „jogo bonito“, demonstruodami unikalų stilių, kurio atkartoti negalėtų nė viena planetos ekipa.
Šalis į pasaulio viršūnę sugrįžo 1994 ir 2002 m., bet šios pergalės nė iš tolo neprilygo ankstesniems triumfams. Dėl futbolo grynumo pamišusioje valstybėje ir dabar labiau vertinami išradingi 1982-ųjų nelaimėliai nei nuobodieji 1994-ųjų čempionai.
Iki šiol verda diskusijos, kur link turi krypti Brazilijos futbolas. „Futebol-força“ ar „futebol-arte“? Fizinė jėga ir disciplina ar kūryba ir menas?
„Globalizacija ir sporto mokslų laimėjimai paaštrino dilemą, ką Brazilijai rinktis prioritetu – modernų, kompaktišką ir iš esmės kolektyvinį futbolą ar skatinti improvizaciją, išradingumą ir individo svajones?“ – neseniai rašė ir pasaulio čempionas Tostão.
Pastaraisiais dešimtmečiais vis akivaizdžiau, kad braziliškasis futbolas lieka praeityje, dažniausiai – nespalvoto vaizdo įrašuose. Kita vertus, iš esmės aikštėje (nors šios frazės tebevartojamos) išnykę ir tokie reiškiniai, kaip olandiškasis ir angliškasis futbolas. Liko tik futbolas, kurį vieni žaidžia geriau, o kiti – prasčiau.
Dabartinė Brazilijos rinktinė, vadovaujama pragmatiško L. F. Scolari, taip pat neužburs tokiais spektakliais, kaip 1970-ųjų komanda. Nors Neymaras ir Oscaras yra talentingi žaidėjai, jie tikrai neprilygsta Zico, Ronaldo ar Ronaldinho, o juo labiau – Pelé ir Garrinchai.
Tai nereiškia, kad „Selecao“ nesuvienys tautos. Brazilai labai nusivylė didžiulėmis pasaulio čempionato išlaidomis ir organizatorių korupcija, bet prasidėjus pirmenybėms jie užsimirš. Liks tik vienuolika geltoną aprangą vilkinčių vyrų ir kamuolys. Ir vienas tikslas – parodyti, kad futbolas tebėra reiškinys, brazilams suteikiantis svarią vietą pasaulio bendruomenėje.
