Kontaktai

Išnykimas – taip pat istorija

Jeruzalės Hebrajų universiteto lektorius dr. Vladimiras Levinas į Lietuvą atvyko pristatyti Vilniaus sinagogų žemėlapio. Kaip litvakų paveldą pamažu susigrąžiname į knygų lentynas ir į savo sąmonę, svečias kalbėjosi su IQ kultūros redaktore Viktorija Vitkauskaite.

– Žemėlapyje pažymėtos 135 sinagogos, veikusios iki Antrojo pasaulinio karo. Ar pavyko surinkti daugiau duomenų apie jų architektūrinius bruožus?

– Ne visai. Informacija labai fragmentiška. Daugiau žinoma apie Vilniaus Didžiąją sinagogą. Mažųjų žmonės neretai įsisteigdavo namuose – jos taip pat įtraukos į šį žemėlapį. Tai darydavo turtingesni asmenys arba profesinės bendrijos, pavyzdžiui, batsiuviai. Kad įvyktų bendros pamaldos, reikėdavo suburti dešimt suaugusių vyrų. Žydų pamaldoms dvasininkas nebūtinas – tai vienas ryškiausių skirtumų, palyginti su krikščioniškosiomis. Beje, „sinagoga“ yra graikų kilmės žodis, reiškiantis žmonių susitikimo vietą.

– Padėjote rengti dvitomį katalogą „Sinagogos Lietuvoje“. Jame aprašytos šalyje vis dar išlikusios 96 sinagogos. Ar šie skaičiai galutiniai?

– Ne, jie nuolat kinta. Net kelios sinagogos išnyko, kol, parengę katalogą, laukėme jo parkeliaujant iš spaustuvės. Skaičiai kinta, nes pastatai – kaip žmonės: keičiasi, nyksta ir miršta. Tiesa, kartais atgimsta iš naujo. Pakruojyje yra seniausia Lietuvoje išlikusi medinė sinagoga. Kai ją katalogizavome, ji buvo tikrai prastos būklės, nukentėjusi nuo gaisro. Bet dabar ji restauruojama, ten veiks vaikų biblioteka. Tai tikrai gražus pavyzdys.

– Kokie buvo jūsų pagrindiniai šaltiniai renkant informaciją apie sinagogas?

– Sinagogas pamenančių žmonių išlikę labai mažai. Todėl pagrindiniai mūsų šaltiniai buvo archyvai, knygos, publikuoti memuarai. Pavyzdžiui, Vilniuje karo metais naciai buvo užsakę sudaryti sinagogų sąrašą. Ir vienas žmogus, prastokai rašantis vokiškai, jį sudarė. Informacija nebuvo itin tiksli, bet kam tai rūpėjo 1941–1942 m.? Mums tas sąrašas pravertė. Leizeris Ranas JAV aštuntajame dešimtmetyje išleido tritomį „Lietuvos Jeruzalė“. Sovietmečiu jis lankėsi Vilniuje, surinko daug informacijos apie sinagogas, padarė fotografijų ir grįžęs parengė knygą. Ji tapo pradiniu mūsų darbo tašku.

– Katalogas yra mokslinis leidinys, skirtas profesionalams. Galbūt vertėtų juo remiantis parengti populiaresnį leidinį atvykėliams ir vietos gyventojams?

– Manau, kad tam tikra prasme tai jau daroma. Tokia yra mokslinių dalykų prigimtis – jie neskirti skaityti. Jei sėsite nuosekliai skaityti abiejų tomų, tai bus nuobodžiausia knyga pasaulyje. Tačiau matau, kad ji naudojama. Viešėdamas Vilniuje lankiausi keliose institucijose. Vienoje jų ant stalo pamačiau šią knygą. Vadinasi, joje surinkta informacija transformuojama į visuomenei prieinamas žinias.

Norėčiau, kad Vilniaus Didžiosios sinagogos vieta būtų įamžinta, bet esu prieš idėją ją atstatyti.

Europoje matome reiškinį, kai žydų kultūra, paveldas, praeitis suvokiama ne kaip „jų“ kultūra, bet visų mūsų. Ispanai žydus iš savo šalies išstūmė dar tais laikais, kai Kolumbas atrado Ameriką. O dabar jie didžiuodamiesi turistams rodo buvusias sinagogas ir pasakoja, kad tai buvo jų kultūros dalis. Vokietijoje geriausiai prižiūrimos žydų kapinės. Tuo užsiima vietos žmonės: pavyzdžiui, moksleiviai du kartus per metus renkasi jų tvarkyti. Tai irgi rodo suvokimą, kad tai ne „jų“, svetimų kapinės, bet mūsų. Ir Lietuva, man regis, žengia to suvokimo keliu.

– Vienos į meno erdvę transformuotos sinagogos darbuotojos pasakojo, kad į ją užsukę žydai dažnai būna nepatenkinti tokiu pokyčiu. Kaip reikėtų elgtis su buvusiomis sinagogomis Lietuvoje?

– Mano nuomone, pritaikyti jas kultūrinėms reikmėms yra geriausias sprendimas. Turime suprasti, kad žydų bendruomenės nebėra. Net jei ir galėtume atkurti sinagogas – kam? Juk niekas ten nebesimels. Todėl geriausia būtų įrengti kultūros centrus, parodų erdves, meno mokyklas. Jos turi tarnauti vietos žmonėms ir tuo pat metu priminti, kas čia buvo anksčiau. Pasaulyje gausu visokių pavyzdžių: viena Anglijos sinagoga veikė buvusioje katalikų bažnyčioje, o dabar ten įkurta mečetė. Niujorke viena sinagoga paversta budistų šventykla.

– Vilniaus Didžiąją sinagogą sunaikino ne naciai, bet sovietai. Ar tokia ir mažųjų šalies sinagogų istorija?

– 1938-aisiais Vokietijoje per Krištolinę naktį suniokota daugybė sinagogų. Tai buvo simbolinis aktas. Tuo metu naciai dar nedrįso naikinti žydų, todėl ėmėsi sinagogų. Juk kas yra sinagoga? Tai žydų buvimo simbolis. Bet kai prasidėjo karas ir su žydais imta susidoroti fiziškai, poreikis griauti sinagogas išnyko. Juk jei gali žudyti žmones, kam tie simboliniai veiksmai?

– Kodėl Vilniaus Didžioji sinagoga buvo tokia reikšminga ne tik Lietuvoje, bet ir visame Rytų Europos regione?

– Tai buvo viena geriausių sinagogų tiek architektūriniu, tiek socialiniu požiūriu. Katalikų bažnyčia žydų atžvilgiu laikėsi tokios pozicijos: jie galėjo gyventi šalia, neturėjo būti persekiojami, bet pageidauta, kad laikytųsi šiek tiek atokiau ir būtų mažiau matomi. Vienas svarbiausių apribojimų buvo susijęs su maldos namais – sinagoga neturėjo būti aukštesnė už katalikų bažnyčią. Todėl net du Vilniaus Didžiosios sinagogos aukštai įrengti po žeme. Sinagogos vaidmenį sustiprino ir pati žydų bendruomenė. Ji buvo religijos, kultūros, švietimo centras, čia dirbo puikūs rabinai.

– Šiandien žinome tikslią Vilniaus Didžiosios sinagogos buvimo vietą, kur likę jos pamatai. Ką turėtume daryti toliau?

– Pirmiausia vieta turėtų būti visiškai ištirta ir iškasinėta. Ten buvo ne vienas maldos pastatas, o visas kompleksas su vidiniu kiemu. Būtina ištyrinėti visą jo teritoriją. Sovietai buvo geri tuo atžvilgiu, kad nieko nedarė iš esmės (juokiasi). Jie nugriovė sienas, bet sunaikinti pamatų nesivargino, taigi šie išliko.

Norėčiau, kad Vilniaus Didžiosios sinagogos vieta būtų įamžinta, bet esu prieš idėją ją atstatyti. Išnykimas – irgi istorijos dalis. Po karo sinagoga nebuvo labai prastos būklės, tada ją dar buvo įmanoma restauruoti. Bet nutiko kitaip. Manau, kad dabar jos atminimą būtų galima įamžinti labai šiuolaikiškai ir elegantiškai. Esu tikras, jog daugybė Vokiečių gatvėje kavą geriančių žmonių net nenutuokia, kas stovėjo kieme vos už kelių metrų. Tinkamas įamžinimo sprendimas padėtų tai suvokti ir vietiniams, ir turistams. Šie vis tiek atvyksta apžiūrėti, bet buvusios sinagogos vietoje nėra ką pamatyti.

– Esate Šeduvoje įgyvendinamo muziejaus projekto „Dingęs štetlas“ konsultantas. Kokia šio projekto perspektyva?

– Tai labai įdomus bandymas atsigręžti į atokią vietovę. Manau, kad sėkmės atveju jis pakeis visą Lietuvos žemėlapį. Yra du požiūriai į istorinius reliktus. Vienas – labai centralizuotas: visus gerus dalykus pakanka surinkti ir nusiųsti į pagrindinį šalies muziejų. Kitas – lokalizuotas: šiuo požiūriu įamžinti atmintį reikėtų ten, kur buvo svarbių įvykių. Pavyzdžiui, Vokietijoje vidury laukų atrasti penki priešistoriniai mediniai dirbiniai. Jie nenusiųsti į Berlyno muziejų: būtent toje radavietėje pastatytas muziejus su priešistorinių laikų eksponatais. Jis traukia žmones iš visos Vokietijos. Ir vietiniai patenkinti, nes turistų srautai nenutrūksta. Manau, kad taip gali nutikti ir su Šeduva. Juk šiais laikais taip lengvai keliaujame. Jei sukursi ką nors įdomaus ir dar mokėsi pareklamuoti, žmonės pas tave tikrai atvyks.

——–

V. Levinas

Gimė 1971 m. tuomečiame Leningrade.
Nuo 1992 m. gyvena Izraelyje.
Jeruzalės hebrajų universiteto Žydų meno centro direktorius.
Kelių knygų apie žydų paveldą Rusijoje, sinagogas Sibire autorius.
Knygų ir katalogų apie Lietuvos, Rytų Europos sinagogas bendraautoris.